Pirmasis sutiktas buvo piktas
Keliaudami į Norių kaimą Pasvalio rajone žinojome apie jį nedaug – kaimas ką tik paminėjo 420-ąją gyvavimo sukaktį ir šiandien beturi vos pusantro šimto gyventojų.
Kultūros orientyrai: tame krašte užaugęs dailininkas bei pedagogas Algirdas Lukštas ir čia tebegyvenantis jo brolis Vytautas Lukštas, taip pat šviesuolis ir didelis savo šalies patriotas.
Pirmas sutiktas Norių gyventojas mus pasitiko priešiškai. Vos spėjome nufotografuoti gatvės vaizdą ir aplink plytinčius dirbamus laukus, kai mus pasivijo apdulkėjęs automobilis. Vairuotojas ėmė šaukti, kad užfiksavome jį sėdintį traktoriuje, ir išvis norėjo uždrausti mums po kaimą žvalgytis.
Vėliau viena moteris tarstelės, kad tokių piktų ir „raudonų“, su nostalgija prisimenančių kolūkius, kaime nemažai. Per valstybines šventes čia ir vėliavos ne kiekviename kieme suplevėsuoja, ir smerkiančius Rusijos karą prieš Ukrainą ant pirštų suskaičiuotum.
Kūrėjų grupę subūrė iš padūkusių paauglių
Čia užaugusio tapytojo bei akvarelininko A.Lukšto, gimtinėn atsiveždavusio ir savo mokinius bei meno plenerų dalyvius, pėdsakas Noriuose vis dėlto liko: gyventojai jaučia polinkį estetikai ir kūrybai.
Prieš keletą metų kaimo parkelyje atsirado poilsio erdvė, puošta vietinių paauglių drožtomis skulptūromis.
O atsitiko taip: bendruomenės vadovė pastebėjo, kad Noriuose auga būrelis padūkusių, energingų ir nagingų vaikinukų, tad pakvietė skulptorių Kęstutį Krasauską organizuoti kūrybinį plenerą. Paaugliai su entuziazmu kibo į darbą ir medžių proskyna pasipuošė beveik dvimetriniais jų drožiniais. Dabar jaunieji drožėjai jau suaugę.
Kaimą dar puošia ir K.Krasausko skulptūra, skirta Norių istorijai įamžinti.
Dar vienas meniškas tautodailininko Vytauto Jackūno drožinys – figūromis puoštas koplytstulpis atvykėlius pasitinka kaimo pradžioje. Jis atstatytas vietoj buvusio kryžiaus.
V.Lukštas savo šeimynykščiams yra pasakojęs, kad įvažiuojant į kaimą, ties senuoju vieškeliu, jo vaikystės laikais stovėjo kaimo kryžius su dievukais. Per Vėlines prie jo rinkdavosi kaimo gyventojai. Prie kryžiaus moterys pradėdavo giedoti, o paskui giedodamos eidavo iki pat kapinių.
Kryžius atstatytas keliais metrais arčiau kaimo, nes senojoje vietoje dabar yra dirbamas laukas. Seserys žemės savininkės jį leido statyti savo žemėje, o didžiąją dalį pinigų drožiniui davė iš čia kilęs verslininkas Pranas Kiznis. Turtingas vyras iškėlė ir sąlygą: trūkstamos lėšos turi būti surinktos iš visų Norių gyventojų – tai bus ženklas, kad kaimui tas koplytstulpis reikalingas.
Šios vasaros pabaigoje noriečiai rinkosi prie koplytstulpio paminėti kaimo gimtadienio.
Dukros džiaugiasi savo tėvu
Sukam į ažūriniais drožiniais puošto medinuko kiemą pas Vytautą Lukštą. Jis vyriausias Norių gyventojas, liepą atšventęs 93-iąjį gimtadienį. Galva šviesi, bet kojos jau nelabai laiko, tenka lazda pasiramsčiuoti.
Buityje talkina į tėvų namus persikrausčiusi dukra Aušra, netoliese gyvena dukterys Jūratė ir Asta, buvusi ilgametė Norių bendruomenės vadovė.
Iš dukterų tik dvi toliau – Aida Vilniuje, o Virginija Norvegijoje.
V.Lukšto namuose ryškus brolio menininko pėdsakas, visų kambarių sienas puošia jo tapyti paveikslai, tėvų portretai. Antrame aukšte yra net sieninė freska – Kauno karo muziejuje esančio paveikslo eskizas.
Iš paties statyto ir įrengto namo matyti, kad jaunylis dailininko brolis taip pat turi grožio pojūtį.
„Tėvelis labiau susijęs su išmone, iš medžio galėjo nutekinti ar sukonstruoti bet ką: taureles, sujungtus žiedus, laiptų turėklus, yra padaręs ir pakeliamą lieptą tvenkiniui“, – didžiuojasi dukros.
Vytauto bareljefas per visą sovietmetį namuose kabėjo
Įėjus į namus pirmiausia į akis krenta maža Trispalvė, didelis pasaulio žemėlapis ir daug šeimos nuotraukų.
Šių namų šeimininkas visais laikais puoselėjo tautiškumą, ta dvasia auklėjo ir visas penkias dukras. Apsiskaitęs vyras ir dabar seka šalies bei pasaulio naujienas, domisi situacija Ukrainos fronte, baisisi Rusijos veiksmais ir jaudinasi dėl ukrainiečių. Šviesuoliui svarbu ir kas savam kaime dedasi. Tai jo paraginta kaimo bendruomenė senojo kryžiaus vietoje koplytstulpį atstatė.
„Jis negrįžtamai patriotas. Pačią pirmą Nepriklausomybės dieną Trispalvę išsikėlė, namuose austą himną pasikabino, o Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto bareljefas per visą sovietmetį namuose kabėjo. Iš pradžių, atgavus laisvę, kaime tik dvi vėliavos kabėdavo, tėčio ir mano kiemuose, tik paskui kiti atsirado. Jis iš karto visoms dukroms pagamino vėliavų laikiklius“, – pasakoja Asta.
„Aš ir Sibire Trispalve užsiklojęs miegojau“, – šypsosi V.Lukštas.
Ir pasakoja neįtikėtiną istoriją.
Išvežė su paskutiniais
Keturis sūnus auginę V.Lukšto tėvai Kazimieras ir Agota gyveno Norių vienkiemyje šalia miško. Iki sovietų okupacijos turėjo 40 ha žemės, pažangiai ūkininkavo.
Vyriausias sūnus Jonas kritikavo sovietų valdžią, tad 1949 metais buvo suimtas ir nuteistas sušaudyti. Laimė, bausmė buvo pakeista į 25 metų tremtį Karagandos anglies kasyklose.
„Jonas buvo šaulys, per kiekvienas šventes Trispalvę į aukščiausią liepą įkeldavo“, – prisimena senolis.
Kai stribai vieną 1952 metų vasaros vakarą prisistatė tremti likusios šeimos, namie rado tik motiną Agotą su jaunyliu sūnumi Vytautu. Tėvas į Rygos turgų buvo išvežęs obuolius.
Stribai nutarė palaukti iki ryto. Motina pernakt prikepė duonos, sugriebė šiltus drabužius, patalus, susivyniojo lašinius ir pasiėmė siuvimo mašiną. Niekam nematant ji į antklodę įsiuvo Trispalvę.
Rytą šeimos galva nepasirodė, tai išvežė moterį su sūnum. Sūnų Kazį į tremtį išsiuntė tiesiai iš universiteto.
Grįžęs tėvas rado namus tuščius, galėjo slapstytis, bet savanoriškai išvyko į Sibirą pas šeimą.
Tremtinės drąsa stulbina
V.Lukštas įsitikinęs, kad jei trėmėjai būtų pamatę tarp tremtinių daiktų Trispalvę, būtų atėmę, o gal ir dar blogiau – galėjo ištikti vyriausio brolio lemtis. Tik kad jie nė nenutuokė, kur ieškoti.
„Būdavo, per kiekvieną Vasario 16-ąją mama prie barako ant tvoros pakabina antklodę. Išvertusi pamušalu į viršų. Trispalvė šviečia iš tolo, visiems tremtiniams lietuviams pakelia ūpą. Kaip nebijojo? Ogi ji ne vėliavą iškabina, o patalus vėdina“, – juokdamasis prisimena mamos gudrybę.
V.Lukštas mano, jog neišprusę ruskeliai gal nelabai ir suprato, kad ant tvoros padžiauta lietuviška vėliava.
Vakare antklodė keliaudavo į baraką ir V.Lukštas ja užsiklojęs miegodavo. Į tremties galą viršutinis antklodės sluoksnis visai sudūlėjo, liko tik po juo buvusi Trispalvė.
„Tada jau tėtis miegodavo grynai vėliava užsiklojęs“, – įsiterpia dukros.
Tremtiniai grįžo 1958 metais. Lukštų vienkiemyje šeimininkavo svetimi, daug kas buvo išgrobstyta, nelikę nė vieno ūkio padargo, išnešioti baldai ir buities daiktai, buvę pavyzdiniai pastatai nuniokoti ir apleisti. Parvykėliams valdžia leido kurtis išdraskytoje savoje sodyboje, tik neilgam, po kelerių metų pastatus su žeme sulygino melioracija, didžiulį sodą išpjovė ir žydinčias obelis duobėje užkasė.
Mamos užrašuose – kaimo gyvenimas
Dukros ant stalo deda savo mamos Marytės Lukštienės dienoraštį – storą A4 formato sąsiuvinį. Kraštotyrininkams jis būtų aukso vertės.
„Čia mūsų mamos ranka parašyta knyga apie Norių kaimą ir jos uošviją Lukštų vienkiemį“, – sako moterys.
M.Lukštienė dirbo medicinos seserimi, pažinojo kiekvieną Norių ir aplinkinių kaimų gyventoją.
Moteris į dienoraštį surašė prisiminimus nuo 1958 iki 2000 metų, kai kur įklijavo ir iliustracijų, tuo laikmečiu darytų nuotraukų.
„Mama vaikščiojo po apylinkes, leisdavo vaistus ligoniams, nueidavo gan toli“, – dukros aiškina, kaip šioji kaupė informaciją.
Tekstai be lyrinių nukrypimų, aprašytas kiekvieno kiemo ūkis, kiek ir kokių šeimoje buvo žmonių, kokius gyvulius ar paukščius laikė, kaip atrodė sodyba ir gyvenamojo namo kambariai, kokia gyventojų išvaizda ir charakteriai.
Pastabi medikė atvaizdavo įvairias buities smulkmenas, svarbius šeimoms gyvenimo įvykius, vardijo, kas kuriame kieme gimė, kokius vardus gavo, kaip mokėsi, kur dirbo.
Anot dukrų, jų mama mokėsi Pasvalio P.Vileišio gimnazijoje, jai sekėsi kalbos, rašė eilėraščius. Kai jau turėjo šeimą ir vaikai paaugo, rašė Pasvalio laikraščiui. Ji mirė prieš ketverius metus.
„Kai prieš 16-ka metų žuvo iš gretimo Tetirvinų kaimo kilęs V.Lapėnas, mama parašė straipsnį apie tris šio krašto aviatorius V.Lapėną, E.Malinauską ir R.Indrišionį, nes visų šeimas pažinojo, draugavo su jų mamomis ir močiutėmis. Dabar nė vieno jų nebėra gyvo“, – apgailestauja seserys.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Vyriausią Norių gyventoją V.Lukštą dažnai lanko netoliese gyvenančios dukros Jūratė (kairėje) ir Asta.
2. V.Lukšto namas papuoštas paties darytais mediniais ažūriniais drožiniais ir tautodailininko kurtu koplytstulpiu.
3. A.Lukšto tapyta sieninė freska – Kauno karo muziejuje esančio paveikslo eskizas.
4. Nuo pirmos Nepriklausomybės atgavimo dienos V.Lukšto namus puošia Trispalvė.
5. ir 6. orių kaime matyti visokių sodybų, ką tik atnaujintų ir gerokai pavargusių, gal net šimtą metų nugyvenusių, bet visi kiemai tvarkingi, gausiai gėlynais pagražinti.
7.8. Prieš keletą metų kaimo parkelyje atsirado poilsio erdvė, puošta vietinių paauglių drožtomis skulptūromis.
9. 10. V.Lukšto namuose kabo nemažai jo brolio dailininko A.Lukšto kūrinių, tarp jų ir tėvų Kazimiero bei Agotos portretai.
11. Gyventojai džiaugiasi menininko K.Krasausko skulptūra, skirta Norių istorijai įamžinti.
12. Legendomis apipinto senojo kaimo kryžiaus vietoje noriečiai pastatė koplytstulpį.
A.Švelnos nuotraukos
