Sukviesti taupaus žodžio meistrai
Rugpjūčio pradžioje Biržų pilyje apdovanoti konkurso „Biržų haiku“, kuriame dalyvavo kūrėjai iš visos šalies, 2024 metų „Savaitės haiku“ laimėtojai.
Kūrybinis procesas vyko 9 savaites.
Kiekvieną savaitę kaip atspirties taškas eiliuotojams buvo pasiūlytas sezoninis žodis, labiausiai atitinkantis realų laiką: alyvos, plazda, liūtis, medus, sraigė, šaltinis, knyga, naktys, šventė.
Prireikė nemažai fantazijos ir minčių lankstumo, kad labai taupiai, tik trimis eilutėmis, nusakytum jausmą.
Konkursui buvo atsiųsti 467 haiku, juos vertino 9-ios komisijos.
Kaip ir kasmet, dalyvių ratas margas: moksleiviai ir pensininkai, didmiesčių, mažų miestelių ir net vienkiemių gyventojai. Devyniose nugalėtojų kategorijose daugiausia nominacijų susižėrė biržiečiai. Tai Laimutė Jakubėnienė, Rita Venskūnienė, Larisa Dubrienė ir Gabrielė Brazauskienė. Nugalėtojų sąraše yra ir panevėžietė Austėja Dūdaitė.
Rado lietuvių ir japonų panašumų
Dalyvauti kūrybiniame konkurse gimtojo miesto jaunimą prieš gerą dešimtmetį pakvietė Vilniuje gyvenanti biržietė žurnalistė bei rašytoja Rugilė Audenienė.
„Lietuviai mėgsta ir moka rašyti haiku“, – dabar jau žino iš netrumpos patirties.
Pati nuo mokyklinių metų susidomėjusi haiku, o per trieilius – ir jų kilmės šalimi Japonija bei japonų gyvenimo būdu. Tarp lietuvių ir Tekančios saulės šalies gyventojų net įžvelgė panašumų.
„Ne tik aš tą pastebėjau, bet ir rimtesni haiku meistrai tą patį sako. Mūsų su japonais panašus požiūris į gamtą, į detales, kaip jaučiam augalų grožį, vandens estetiką, net pirties ritualai panašūs“, – tikino.
Iki „atrandant“ haiku, moteris poezija ne itin domėjosi, labiau mėgo prozą.
Buvo septintokė, kai tėvų knygų lentynoje tarp pasaulio literatūros klasikos rinkinių aptiko Rytų poezijos knygą.
„Trys eilutės apie šokančią varlę... Kodėl turėčiau tai skaityti? Kas čia?“ – prisimena pirmą įspūdį.
Bet įnikusi į trieilius nebegalėjo atsitraukti, haiku užbūrė.
Žmonės stalčiuose turi visko
„Kol mokiausi „Saulės“ gimnazijoje, buvo daugybė renginių ir konkursų, juk mes – poetų ir rašytojų kraštas. Mecenatai steigė premijas. Kai pati pirmą premiją gavau, sužinojau, kas yra mecenatas. Ėmiau svajoti, kad užaugusi irgi norėčiau tapti jaunų talentų skatintoja“, – prisimena jaunatviškus polėkius.
Gyvenimiškos patirtys tos idiliškos svajonės neužgožė, ieškojo rėmimo formos ir ji atėjo – „Biržų haiku“ konkurso pavidalu.
Brolis sukūrė konkurso internetinį puslapį, buvo paskelbtos taisyklės ir programa.
Organizuodama pirmąjį konkursą tikėjosi jaunimo dėmesio. Ir baiminosi, kad gali niekas nesusirinkti. Biržiečiai kūrybingi, bet kas bus, jei ateis penki dalyviai, pati organizatorė ir jos šeima?
„Jei nepavyks, kitąmet nedarysiu“, – guodė save.
Pavyko. Per pirmą renginį į Biržų pilį suplaukė daug žmonių. Ne tik jaunimo, bet ir vyresnių.
Konkursas prigijo, tapo tęstinis.
„Žmonės stalčiuose turi visko, ko nedrįsta niekam rodyti. To trumpo trieilio galima ir neįvardyti kūryba, tik nieko neįpareigojančiu pasižaidimu. Kai kurie taip visai paprastai atrado galintys rašyti. Haiku rašymas prieinamas kiekvienam – gali žaisti, o gali ir atskleisti savo talentus“, – tai sakė supratusi.
Pati R.Audenienė jau kurį laiką feisbuke kasdien skelbia po naują haiku. Kai kalbėjomės, ji jau buvo įdėjusi 1263-ią trieilį.
Knygos stuburas – autentiška giminės istorija
Biržiečiams R.Audenienė prieš ketverius metus pristatė ir savo pirmąjį romaną „Vojago“, laimėjusį L.Dovydėno premiją.
Toji knyga – autentiška giminės istorija, besisukanti apie legendinį senelį, kupiškėną Juozą Gaiduką.
Jis, smetoninės Lietuvos inteligentas, kurį laiką gyveno Kaune ir dirbo anuometėje Žemės ūkio ministerijoje, mokėjo net šešias kalbas ir aistringai propagavo dirbtinę esperanto kalbą. Jos mokė savo kraštiečius, mažame Kupiškio rajono miestelyje Subačiuje buvo subūręs esperantininkų klubą.
Karas išsilavinusį kupiškėną nubloškė į Vokietijos darbo stovyklas, paskui tremtin į Kazachstano lagerius.
O dar painios šeiminių santykių peripetijos ir sudėtingi meilės reikalai...
Ilgas kelias namo iš tremčių baigėsi kur ir prasidėjo – Subačiaus geležinkelio stotyje. Karo pradžioje į ją, įrėmęs šautuvą į nugarą, senelį atvarė vokiečiams tarnavęs kaimynas.
Grįžęs jį sutiko dirbantį Kupiškio pašte. Kiek reikėjo jėgų, kad sutramdytum savyje apmaudą ir nespjautum gyvenimą sugriovusiam žmogui į veidą.
„Vojago“ esperanto kalba reiškia kelionė. Senelio ir jo artimųjų kelionė visomis prasmėmis – šeimos kelionė per šalies istoriją.
Netikėtai atidavė dienoraštį
Pasak R.Audenienės, knyga atėjo labai netikėtai.
„Gyvo senelio aš nepažinau, jis mirė, kai mano tėčiui Rimantui Gaidukui tebuvo keturiolika metų“, – sako autorė.
Apie senelį, o ir visą giminę, nuolat pasakodavo tėvo sesuo Agnietė Tučiuvienė, už brolį vyresnė net dvidešimčia metų.
„Agnietę saviškiai dažniau vadino Lionute – taip, kaip mama prašė pakrikštyti, bet kunigas užrašęs savaip“, – paaiškina.
Teta Lionutė pasakojo apie senelio tremtį Vokietijoje ir tai, kaip Balchaše miestus statė, badmiriaudamas duonos pluteles valgė.
„Kartą teta man padavė savo dienoraštį. Sako: gal neišmesi, gal pravers? Iš karto pradėjau skaityti. Daugelis istorijų girdėtos, su jomis užaugau, lyg vaikystės sapnai. Ir daug naujo, įvykiai per tetos prizmę“, – prisimena netikėtą dovaną.
Teta dienoraštį rašė jau būdama vyresnio amžiaus, rašė, ką prisimena, kaip žaidė, kaip anuomet jų kambariai atrodė. Ir apie rimtus įvykius – gryną epochos liudijimą.
„Mane užbūrė tekstas, supratau, kad jau skaitau kaip knygą, sergu už herojus, jaudinuosi dėl jų“, – atpasakojo įspūdžius.
Prieš mirtį dar spėjo perskaityti
Dienoraštis – tik epizodas. Kad taptų knyga, reikėtų gerokai praplėsti, keliauti į grožinę pusę.
Lankydamasi knygų mugėje šnektelėjo su leidykla „Auksinė žuvis“, ieškančia originalių istorinių tekstų, papasakojo apie tetos įduotą turtą. Sulaukė trumpo komentaro: „Rašyk.“ Kai nusiuntė kelis bandomuosius puslapius, vėl tas pats: „Rašyk.“
Romaną dėliojo trejus metus, reikėjo daug papildomos medžiagos, faktų iš aprašomo laikmečio.
„Labai padėjo internete klaidžiojantys įvairių žmonių atsiminimai apie tą laikotarpį“, – aiškina, kuo pasinaudojo.
Martyno Mažvydo bibliotekoje ji aptiko saugomus senelio J.Gaiduko laiškus kitiems esperantininkams, liudijančius, kaip plačiai jis susirašinėjo. Knygai panaudojo tų laiškų citatas.
Teta neprieštaravo, kad jos užrašyta giminės istorija būtų paviešinta.
„Prieš spausdinant norėjau parodyti tetai, ji jau sunkiai sirgo, bet dar sulaukė knygos pasirodant, labai džiaugėsi“, – buvo svarbu nenuvilti pirmosios skaitytojos.
Kankino ir šioks toks nejaukumas, kaip reaguos kiti tėvo giminaičiai, knygoje atpažinę save ar savo artimuosius, juk daugelio vardai net nepakeisti. Išgalvotais vardais pavadinti vos keli personažai.
„Visi, kurie skaitė, tvirtino, kad istorijos papasakotos taip, kaip jie norėtų“, – sakė moteris, patenkinta, kad dabar jau išsklaidyti visi nerimo šešėliai.
Prasidėjus karantinui knyga senelio bei kitų romano personažų gimtajame Kupiškyje nebuvo pristatyta.
R.Audenienės haiku
šoka į akis
šermukšnių raudonis - -
reikia įkvėpti
***
vėjas nuo upės
persmelkia lyg klausimas
neatsakytas
***
kiemo katinas
draugo katino laukia –
išsikraustė…
***
koks gardumėlis –
su obuoliu krituoliu
ryto vėsą kandu.
***
apsamanoję
laiptai į piliakalnį –
kasmet mažiau lentų
***
šmurkšteli šešėlis
po sena egle miške.
dar valanda dingo.
***
kriaušės sultys
bėga rankovėn.
aky voratinklis
***
būdrauja tėvai
prie suaugusio vaiko - -
mėnulis tyli
***
ant stalelio
numetė žvirblis šakelę.
O man taip lengva!
***
lietus per lapus,
nuo bokštų, po staliuku
lyžt batelius
***
žingsniuojam per naktį –
aš vasaros gatvės,
vabalas koja.
***
žuvų turgaus
pardavėjos aptilo - -
popietės vėjas
Prierašai po nuotraukomis:
1. Senelis J.Gaidukas mokėjo net šešias kalbas ir propagavo esperanto kalbą.
2. Knygos stuburu tapo tetos Agnietės rašytas dienoraštis.
3. Pradėjusi skaityti tetos dienoraštį R.Audenienė jautėsi tarsi iš naujo girdėtų šeimynykščių pasakojimus, įtraukiančius ir nebepaleidžiančius, tiesiog besiprašančius tapti knyga.
4. Vasaros gale R.Audenienę į tėvų namus Biržuose atviliojo haiku konkurso užbaigtuvės.
5. Rašytoja G.Audenienė su vyru Tomu mėgsta išvykas į gamtą ir poilsį dviese, be miesto šurmulio.
6. Romanas sulaukė įvertinimo.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
