Kuria vienu metu net keturis veikėjus
Panevėžio lėlių vežimo teatro palėpė masina ypatinga magija – joje įsikūrusiose nedidukėse dirbtuvėse gimsta dideli stebuklai.
Čia šeimininkauja scenos personažų lėles kuriantys diplomuoti dailininkai – lėlininkai ukrainiečiai sutuoktiniai Oksana Rossol ir Oleksandras Serhijenko bei teatro siuvėjos.
Dirbtuvės nedidukės, įrengtos pastato palėpėje. Visi kambariukai kimšte prikimšti įrankių ir gamybai naudojamų medžiagų.
Ties rašomuoju stalu ant sienos kabo būsimų kaukių eskizai, čia pat pūpso ir didžianosės, išsidraikiusiais plaukais senutės ir senuko galvos. Pakėlus akis aukštyn matyti mėlyngalvio, gėlių žiedais puošto žirgo galva.
O.Rossol rodo kompiuteriu sukurtus piešinius, kaip šie personažai atrodys, kai bus baigti: senukai vilkės itin spalvingus apdarus, o žirgai bus du – vienas žalias, kitas mėlynas.
Dabar dar gaminami specialūs karkasai, į kuriuos įlindę aktoriai atrodys tarsi sėdintys ant spalvotųjų žirgų.
Naujausi lėlininkų kūriniai bus skirti ne scenai, o pasirodymams gatvėse.
Darbo įrankis, pritaikytas prie aktoriaus rankų
Dailininkai pasakoja, kaip į sceną atkeliauja personažai, prabylantys pasakų herojų balsais.
Kokia turės būti lėlė, pirmiausia jiems nupasakoja statomo spektaklio režisierius. Pagal jo žodžius kuriamas piešinys. Tobulinamas tol, kol režisieriaus ir dailininkų vizija sutampa.
Anot pašnekovų, kiekvienas lėlininkas turi savo braižą ir stilių, bet vis tiktai pats režisierius nusprendžia, kokia bus lėlės išvaizda.
Tada imamasi techninių sprendimų. Lėlė nėra vien tik kaukė ir virvelėmis tampomos galūnės. Lėlės valdymo mechanizmą reikia pritaikyti prie konkretaus aktoriaus rankų, atsižvelgiant į jo fizinius duomenis. Juk lėlė – tai darbo įrankis, reikia, kad būtų patogus, nevargintų.
Lėlių apdarus pagal eskizus siuva siuvėjos, bet dailininkams irgi tenka pridėti ranką, konstruoti drabužio modelį, spręsti, kaip pritvirtinti puošybos detales. Lėles, kostiumus ir scenografiją ukrainiečiai jau kūrė keturiems spektakliams: „Figaro vedybos“, „Mano vardas Icchokas“, „Cirkas“, „Linksma liūdna pasaka“ ir performansui „Vežimu aplenkiant laiką“.
Paprastas lėles keičia sudėtingai judančios
„Pernai su gatvės kostiumais padarėme apšilimą – mieste pasirodėme reklamuodami teatrų festivalį. Šiemet planuojame nuolatines išvykas elektriniu triračiu, tam ir gaminam naujas lėles bei apdarus“, – paaiškina teatro vadovas Antanas Markuckis.
Šiai vasarai teatras panevėžiečiams žada naujieną: ciklą mažų spektakliukų. Aktoriai su nedidele elektrine transporto priemone galės atriedėti į bet kurią miesto vietą, vaikų darželį ar į gimtadienį švenčiančiojo namus.
Įvairiais personažais persirengę aktoriai žiūrovų akivaizdoje susistatys sceną ir surengs pasirodymą. Būtent šiai naujovei dabar dailininkai ir gamina lėles bei kostiumus.
Teatro vadovas džiaugėsi, kad kartu su ukrainiečiais dailininkais į mūsų teatrą atėjo permainos – senąsias statiškas mėgėjų gamintas lėles po truputį ima keisti profesionalios lėlės su sudėtinga mechanika, turinčios valdomas akis ir burnas bei gebančios daryti daug įvairesnių judesių.
Prisistatė sparnuotuoju Pegasu
O.Rossol ir O.Serhijenko į Panevėžį atvyko prieš pat pandemiją. Anksčiau jie dirbo Lvovo lėlių teatre ir bendradarbiavo su dar keliais Ukrainos lėlių teatrais. Abu yra baigę Odesos menų kolegiją, joje 4 metus mokėsi lėlių gamybos ir scenografijos.
Ką geba, šeimos tandemas parodė pernai per miesto gimtadienį, kai į Laisvės aikštę atgabeno pirmą savo kūrinį – mistinį Pegasą. Gausybę krumpliaračių turintis sparnuotas žirgas judino galvą ir kojas, šuoliavo ir leido garsus bei dūmus, darė tai, ko iki šiol nedarė nė viena Lėlių vežimo teatro lėlė.
„Kainavo nemažai. Matai kompiuterinį variantą, žiūri į krūvą detalių ir ima baimė, ar suksis, ar tikrai viskas veiks? O jei ne? Visgi krūva pinigų išleista“, – prisipažįsta A.Markuckis.
Dabar jis jau žino, kad P.Serhijenko yra puikus konstruktorius, dirba preciziškai, labai talentinga ir jo žmona.
„Projektavom visą mėnesį, naudojom vektorinę ir 3D grafiką, buvo sunku, bet įdomu – sprendėm techninius galvosūkius, teko mąstyti ne standartiškai, o „išvirkščiai“, – pasakoja O.Serhijenko.
Gimtieji namai stovi šalia atominės
Teatro dailininkai, kaip ir kiti čia dirbantys ukrainiečiai, prasidėjus karui kvietė savo artimuosius į Panevėžį.
„Aš iš Mykolajivo srities, Južno-ukrainsko miesto, ten yra atominė elektrinė. Ten neokupuota, bet elektrinės link ne kartą lėkė okupantų raketos. Šiuo metu dažni oro pavojai, šviesą įjungia porai trejetui valandų per parą. Kviečiau artimuosius atvykti čia, bet niekas išvažiuoti nenorėjo“, – pasakoja O.Rossol.
Karo niokojamos šalies nepanoro palikti ir O.Serhijenko šeima, gyvenanti Babeno kaime.
Prierašai po nuotraukomis:
1. ir 2. Pagal šiuos pačių nusipieštus eskizus teatro dailininkai dabar gamina lėles gatvės pasirodymams.
3. O.Rossol ir O.Serhijenko prisistatymas Panevėžiui buvo stulbinantis, jie sukūrė ir pagamino labai sudėtingą mechaniką turintį Pegasą.
4. Spektaklio „Mano vardas Icchokas“ lėlės.
Nuotr. iš asmeninio albumo
