Istorija – ant namo sienos
„Mūsų miestelyje gyvenęs dievdirbys Lionginas Šepka sukūrė „Paukščių balių“, o dabar suskrido „Paukščių turgus“, – šypsojosi Rokiškio rajono Pandėlio gimnazijos dailės mokytoja Aušra Viduolienė.
Ji taip pristatė savo mokinių kūrybą – ant mūrinio pastato sienos dažais išpurkštą ornamentinį piešinį L.Šepkos motyvais.
Jis ne tiktai papuošė miestelį, bet dviem gimnazistams – Joanai Čistekovai ir Jonui Bruneriui – lėmė dešimtuką už dailės egzaminą.
Tai jau antrasis Pandėlyje išpieštas namas – prieš porą metų anuomečiai abiturientai Gabrielė Šerepkaitė ir Žygimantas Sadauskas ant kito, medinio, pastato Panemunio gatvėje piešiniu papasakojo dalelę Pandėlio istorijos. Jie aliejiniais dažais išpiešė siauruko stotį, traukinuką su vagonais, laukiančius keleivius. Tuomečiai gimnazistai irgi gavo aukščiausią dailės egzamino įvertinimą.
Abu kartus į Pandėlį buvo atvykusi rajono dailės mokytojų komisija. Jie gyrė darbščius ir kūrybingus jaunuolius, pripažino, kad paprastai tokių didelių darbų niekas nedaro.
Siejo su praeitimi ir žmonėmis
A.Viduolienė papasakojo, kaip viskas prasidėjo. Prieš dvejus metus seniūnijos vadovai Algirdas Kulys ir Andrius Palivonas pasiūlė mokytojai su gimnazistais išgražinti labai jau varganai atrodantį medinį namą.
Pandėliečiai puikiai mena, kad sovietmečiu jame veikė vadinamasis buitinis kombinatas – dirbo kirpėjos, siuvėjos, buhalterės, veikė fotoateljė. Čia surinkdavo drabužius skalbti.
Nebuvo prasmės piešti bet ką, todėl mokytoja ir moksleiviai ėmė mąstyti, kaip savo darbą susieti su miestelio praeitimi ir žmonėmis. Pasirinko šias – siauruko ir L.Šepkos – temas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai tiesė geležinkelius, kad aprūpintų savo kariuomenę ir išsigabentų medienos, žemės ūkio produktų, kitokio turto. Tarpukariu siaurukas jau priklausė Lietuvai. Iš Pandėlio čia daugiausia gabendavo vietos pieninėje pagamintą sviestą.
O žeminėje gyvenęs ir kūręs L.Šepka – miestelio legenda. Geriausiai jis jautėsi atsiskyręs nuo žmonių ir drožinėdamas unikalias skulptūras – švarkais apvilktus, klumpėtus ir basus dievus, skarotas šventąsias, laikančias rankose lietuviškas medines knygas.
Daugybė stilizuotų smulkių detalių sukurta gamtos motyvais, ypač – paukščių.
Prabudęs mato traukinį
Betgi dažais išgražinti seno namo sienas – didžiulis darbas! Juk pirmiausia jas reikia nušveisti, nuvalyti?
Apie tai paklausta A.Viduolienė sakė, kad šituo pasirūpino seniūnija. Ji ir dažus nupirko, susitarė su statinio savininku.
„Šis pasakė: „Darykite, ką norit, tik nenugriaukit“, – prisiminė pašnekovė.
Pradėję ryškiai mėlynais dažais dažyti namo sieną, gimnazistai sulaukė žmonių susidomėjimo.
„Kas čia bus? O kodėl mėlyna spalva? Gal ir mano pastatą išpiešite?“ – pasipylė aplinkinių gyventojų klausimai.
A.Viduolienė juokėsi, kad moksleiviai kone galėjo priiminėti užsakymus išgražinti privačius statinius.
Jaunuolių piešiniu labiausiai džiaugėsi per gatvę gyvenantis kaimynas. Jis mokytojai sakė, kad dabar saulei kylant mato ne apšiurusią sieną, o atriedantį linksmą traukinuką.
Nerimavo, ar spės baigti
„Egzaminui moksleiviai išpiešė vieną sieną. Liko dažų. Apėjau namą, pamąsčiau, kad neliestoji siena nuo gatvės dar labiau matoma“, – tęsė A.Viduolienė.
Tad rudenį, kai į gimnaziją grįžo mokiniai, darbą tęsė. Jie išpiešė arklio traukiamu vežimu į stotį atskubančius keleivius. Tąkart darbavosi Urtė Brazauskaitė, Pijus Grochauskas bei J.Bruneris.
Pastato skliautas aukštas, todėl jį nudažė seniūnijos atsiųsti darbuotojai.
Mokytoja sakė, kad reikėjo laiko ir pasiruošti, ir sumanymui įgyvendinti. Kartais piešti buvo neįmanoma, nes lijo. Kartais gimnazistai būdavo užsiėmę, nes turėjo mokytis ir kitus dalykus. O egzaminas artėjo, ėmė pjauti nerimas, ar spės piešinį pabaigti.
„Spėjome, bet buvau nusprendusi, kad daugiau nesileisiu į panašias avantiūras. O per Rugsėjo 1-osios šventę pasiūlė išpiešti mūrinuko sieną Turgaus aikštėje – ir vėl sutikau“, – atviravo A.Viduolienė.
Tik nenujautė, kad gimnazistai laikys dailės egzaminą, o ji pati – derybų su statinio savininku išbandymą. Nusiuntusi jam piešinius, aprašymus, kaip visa tai realiai atrodys, pandėlietė savaitę nesulaukė atsakymo ir buvo jau benuleidžianti rankas. Bet tuomet paaiškėjo, kad viskas gerai, piešti galima.
„O ir seniūnas, kaip pats sakė, savininkui pažadėjo uždažyti mūsų piešinį, jei bus negerai“, – pečiais gūžtelėjo pašnekovė.
Siūlė atgabenti kopėčias
Šįkart piešinį gimnazistai purškė aerozoliniais dažais, o tai buvo nauja ir pačiai A.Viduolienei.
Jau buvo pasigaminę trafaretus, kartono gabaliukų, bet vėlgi – neįmanoma pasiekti visko nupiešti stovint ant žemės.
Pamatę jaunuolius su dažų flakonais rankose, baisingai susirūpino skverelyje laiką leidžiantys vyriškiai. Atėjo patikrinti, kas vyksta.
Patikinti, kad sienos niekas nebjauros, o priešingai – išgražins ornamentais, jie ėmė siūlytis atgabenti kopėčias. Nebuvo labai patenkinti, kai piešėjai jų pasiūlymo nepriėmė.
Mat mokytoja suprato, kad stovint ant kopėčių būtų nesaugu viena ranka laikyti trafaretą, o kita – purkšti dažus. Be to, nesinorėjo leistis į derybas už padarytą paslaugą.
Seniūnija atgabeno ir pastatė priekabą. Moksleiviai ant jos užlipo ir purškė tiek, kiek pasiekė.
A.Viduolienė sakė, kad piešinys nevisiškai simetriškas, bet ir L.Šepka nesiekė idealios simetrijos.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Viduolienė džiaugėsi, kad už abu piešinius jaunuoliai per dailės egzaminą gavo šimtukus. R.Pikūno nuotr.
2. J.Bruneris ir J.Čistekova ant sienos išpurškė „Paukščių turgų“.
3. 4. Prieš porą metų G.Šerepkaitė ir Ž.Sadauskas piešdami sulaukė nustebusių pandėliečių klausimų, kas čia bus, vėliau – netgi pasiūlymų išgražinti ir jų privačius namus.
5. Pastato langai piešinyje pavirto į krovinius vagonuose, o lietvamzdis – siauruko kaminu.
6. L.Šepkos kūrybos motyvais išpurkšta siena Turgaus aikštėje primena, kad dievdirbys gyveno ir Pandėlyje.
L.Rušėnienės ir asmeninio albumo nuotraukos
