Brangūs ir du trys eurai
„Noriu grįžti į gyvenimą, kad būčiau nuo nieko nepriklausomas, kad dirbčiau ir užsidirbčiau, o ne gyvenčiau iš pašalpų“, – kalbėjo 36 metų biržietis Armandas Blieka.
Prieš 3 metus netekęs regėjimo vyras žino, kad dar ne viskas prarasta. Jo smegenys vis gaudo signalus, bet jau žuvę regos nervai. Ir būtent tokias operacijas, grąžinančias akių šviesą, atlieka amerikiečiai medikai.
Tik štai bėda – kelionei už Atlanto ir gydytojų konsultacijai reikia surinkti 20 tūkst. eurų. A.Blieka turi pusę sumos.
„Niekuomet nebuvau pinigų vergas, bet susiklostė situacija, kad turiu prašyti žmonių pagalbos. Dabar tik nuo pinigų priklauso, ar pasieksiu amerikiečius gydytojus. Apžiūrėję jie tiksliai pasakytų, ar mane operuos“, – kalbėjo jaunas vyras.
7 tūkst. eurų A.Bliekai paaukojo rajono mero Kęstučio Knizikevičiaus labdaros vakaro dalyviai, dar 3 tūkst. eurų jam pervedė buvę klasės draugai, pažįstami.
Apmaudu, kai paremti lengvai pažadėję verslininkai apsisuka – ir pažadą pamiršta.
„Dėl to liūdna, bet ant nieko nepykstu. Jie man neskolingi. Kas nori, tas paaukoja, o kas ne – juk nepriversiu, tai ne prievolė“, – kalbėjo pašnekovas.
Jam brangus kiekvienas euras, net jei žmogus aukoja labai po nedaug. Galbūt tai paskutiniai žmogaus pinigai, bet tuo parodo, kad prisidėti ir jam svarbu. Didžiausia pervesta suma – 300 eurų. Kiek gali, taupo pinigus A.Bliekos motina.
Stiklinių akių atsisakė
„Aš žinau, kad regėjimą galiu atgauti, nes turiu faktus – Odesos medikų išvadas. Ne prisigalvoju ir ne fantazuoju – operacija tikrai įmanoma“, – užtikrino A.Blieka.
Jo regėjimas pradėjo silpnėti prieš 3 metus. Greičiausiai dėl diabeto atsirado ataugų, atšakų ir Kauno akių gydytojai pasakė, kad jas pridegins lazeriu. Biržietis medicina pasitikėjo, bet viskas ėjo tik blogyn.
Žmogus ir susivokti nesuspėjo, kaip per porą mėnesių visai apako. Jis prisiminė tą akimirką, kai tuomet dar gyvi buvę močiutė ir senelis kviečia keltis pusryčių, o jis nustebęs sako: „Taigi dar naktis, tamsu.“
Kauniečiai medikai nebedavė jokių šansų. Jie paaiškino, kad tikrai daugiau niekada nepraregės. Patarė implantuoti stiklines akis, bet biržietis nesutiko.
Vilties suteikė laimingo atsitiktinumo dėka sutikti ukrainiečiai. Jie A.Bliekai patarė vykti į Odesą, į garsųjį Filatovo institutą.
Nuo pavojaus slėpėsi metro
Ukrainą jau niokojo agresorė Rusija. Bet A.Blieka surado žmogų, gerai mokantį rusų kalbą ir sutikusį rudenį dukart palydėti į Odesą. Biržietis iš anksto internetu susirado reikalingą informaciją, užsiregistravo.
Tuomet su lydėjusiu draugu Kaune sėdo į autobusą ir išvažiavo. Kelionė į vieną pusę truko apie 30 valandų ir vienam žmogui kainavo 150 eurų. Pasienyje per 5 minutes reikėjo spėti persėsti į kitą autobusą.
Paklaustas, ar nebuvo baisu, pašnekovas prisipažino nerimavęs tik dėl bičiulio – kad jam nieko blogo nenutiktų. Dėl savęs neišgyveno, nes nebeturėjo ką prarasti. Troško vieno – įsitikinti, ar iš tikrųjų viskas prarasta, o gal vis dėlto įmanoma grąžinti regėjimą?
Kyjive jiedu pavėlavo į autobusą, miegojo viešbutyje. Rytą sukaukė apie oro pavojų įspėjančios sirenos, abu kartu su ukrainiečiais bėgo slėptis į metro.
Pavojus kilo ir Odesoje, vos tik vyriškiai išlipo iš autobuso. Paaiškėjo, kad dar ore buvo susprogdintas dronas.
Dabartinė situacija – baisiau nei pragaras
Bet vyrai pasiekė institutą. Čia A.Blieką apžiūrėjo keli profesoriai. Kol laukė jų atsakymo, valanda prailgo kaip visa para.
„Medikai pasakė, kad smegenys gyvos, regėjimą bus galima sugrąžinti, bet reikia persodinti regos nervus ir donoro akis. Tuo klausimu jau intensyviai dirbama, tik teks palaukti“, – prisiminė biržietis.
Grįžęs namo vyras ėmė informacijos naršyti internete ir surado, kad amerikiečiai tokias operacijas jau atlieka. Susisiekė su medikais, bet sužinojo, kad pirmiausia būtina atvykti į Niujorką apžiūros.
Lydėti į šią kelionę sutiko biržiečiams silpnaregiams ir akliesiems vadovaujantis Dainius Masėnas.
„Dabartinė mano situacija yra apgailėtina. Niekas dar nesugalvojo tokio žodžio jai apibūdinti, nes tai baisiau nei pragaras“, – atviravo A.Blieka.
Tolumoje jis mato tamsą, arčiau – pilkumą, o visai arti – į pieną panašų rūką. Ramina blyksniai akyse – jie rodo, kad smegenys funkcionuoja, kraujotaka nepažeista.
Vienas tarp keturių sienų
Blogiausiai A.Blieka jautėsi dar iki kelionės į Odesą. Kankino siaubinga nežinia, nesinorėjo nieko, tik kad aplinkiniai paliktų ramybėje.
Iki nelaimės statybininku dirbęs vyras turėjo mokytis paprasčiausių buities darbų. Gamindamasis maistą dažnokai apsiliedavo, apsidegindavo, bute smarkiai apsidaužydavo kaktą, kojas. Daugiausia laiko ir dabar leidžia vienas tarp keturių sienų.
„Bet sužinojęs, kad regą įmanoma grąžinti, ėmiau mokytis anglų kalbos, naudotis programėlėmis. Amerikoje bus vertėjas, bet noriu ir pats suprasti, ką sako medikai, gal net atsakyti“, – aiškino A.Blieka.
Kartais su reikalais jis išeina į miestą naudodamasis baltąja lazdele. Tuomet paskambina motinai mesendžeriu, ji per programėlę mato kelią, įspėja apie pavojus, pasako, kada ir kur sukti. Bet yra ir taip nutikę, kad staiga išėjo į važiuojamąją dalį.
„Nenoriu sukelti pavojaus nei kitiems, nei sau, todėl paprastai vienas nevaikščioju“, – tęsė biržietis.
Nepastebėdavo gatvėse aklųjų
A.Blieka pasidžiaugė, kad per šį laiką sugebėjo suvaldyti diabetą. Dabar jis jaučiasi kur kas geriau nei prieš kelerius metus. Nebebūna priepuolių, traukulių ir kūno tampymų, nebereikia kviestis greitosios pagalbos medikų.
„O yra buvę taip blogai, kad susitaikiau eiti po žemėmis... Vis dėlto tam dar nebuvo atėjęs laikas“, – atviravo pašnekovas.
Jis tik stebėjosi ir pačiu savimi – kaip būdamas sveikas nepastebėdavo gatvėse žmonių su baltosiomis lazdelėmis? O gal jie irgi baiminasi į miestą išeiti dėl saugumo? Gal vengia svetimų, nes pastarieji vis dar laiko juos kitokiais?
A.Blieka svarstė, kad pasisekus operacijai jis bandys kuo nors jiems padėti. Juk žino, kaip jaučiasi žmogus, kuris neišsiverčia be aplinkinių pagalbos.
Biržietis turi sūnų, bet su žmona išsiskyrė jau seniai, mažai kartu tepagyvenę. Dabar vyras neturi antrosios pusės, bet sako, kad tai gerai, nes niekam nenorėtų užkrauti tokios baisios naštos.
Paklaustas, kaip tikisi gauti lėšų operacijai, kainuojančiai gal 100 tūkst., gal 200 tūkst. eurų, o gal netgi daugiau, biržietis sakė, kad kreipsis į Raudonąjį kryžių, didžiuosius paramos fondus. Bet dabar svarbiausia – surinkti pinigus kelionei į Niujorką konsultacijos.
Visi norintys prisidėti prie A.Bliekos svajonės išsipildymo gali pervesti į jo sąskaitą: Swedbank LT 387300010170638668.
Nėra didesnio siaubo
Bene labiausiai dėl A.Bliekos jaudinasi ir nerimauja jo motina Aušra Drevinskienė. Ji nedalyvavo mero labdaros vakare, nes baiminosi, kad viešumoje nesuvaldys jausmų.
„Nėra didesnio siaubo gyvenime kaip tokia nelaimė vaikui“, – susigraudino moteris.
Pašnekovė prisiminė, kad regėjimo netekęs sūnus atsisakydavo ir jos, ir socialinių darbuotojų pagalbos. Net rimtos kalbos nebuvo apie tai, kad keltųsi gyventi pas ją į kaimą.
„Bet gali būti, kad toks Armando užsispyrimas ir duoda jam stiprybės ieškoti išeities“, – svarstė A.Drevinskienė.
Moteris apgailestavo, kad daugelis aplinkinių nesupranta, kaip sunku būti neregiu, kaip sudėtinga vaikščioti su baltąja lazdele. Kitas žmogus per vaizdo kamerą gali matyti ir įspėti akląjį tik apie dideles kliūtis, pavyzdžiui, medžius ar gatvių sankryžas. Bet pavojingiausios yra smulkios kliūtys, pavyzdžiui, nelygios šaligatvio plytelės.
„Užvis baisiausia, kai žmonės Armandui pataria neišgyventi, nieko nebijoti, atseit viskas bus gerai... Kaip lengva taip kalbėti, kol pats nepatekai į bėdą“, – sielojosi A.Drevinskienė.
Moters pažįstami vengia šnekėti apie jos sūnų.
Pašnekovė išgyveno, kad surinkus pusę sumos kelionei į Ameriką parama sustojo. Pažįstantieji šeimą į sąskaitą pervedė pinigų, bet dabar – tylu ramu.
Suma ne kosminė, bet aukojimas įstrigo
Biržų silpnaregiams ir akliesiems vadovaujantis D.Masėnas svarstė, kad žmonės dabar labai bijo sukčių, turbūt todėl į prašymą pagelbėti, paskelbtą įvairiose feisbuko grupėse, beveik niekas neatsiliepia.
O galbūt biržiečiai ir aplinkinių kaimų gyventojai galvoja, kad jau surinkta visa suma.
„Iš šalies žiūrint, pinigo banknotas – tik popierius. Bet šiuo atveju nuo jų priklauso Armando sveikata, jo ateitis. Suma nėra kosminė, bet aukojimas užstrigo, ir nė iš vietos“, – apgailestavo pašnekovas.
D.Masėną žavi A.Bliekos pastangos grįžti į ankstesnį – reginčiųjų gyvenimą.
Paklaustas, ar neišgąsdino prašymas lydėti į Niujorką, vyras atsakė, kad nė kiek. Jis pasidžiaugė, kad A.Blieka juo veikiausiai pasitiki labiau negu kitais.
„Man tai iššūkis, bet noriu padėti, manau, susitvarkysiu. Gerai kalbu angliškai, šiek tiek matau, o infrastruktūra Amerikoje labai pritaikyta silpnaregiams ir akliesiems“, – optimistiškai kalbėjo D.Masėnas.
Be to, juk visuomet gali aplinkinių paklausti kelio ar patarimo – ir jie tikrai padės.
Visi norintys prisidėti prie A.Bliekos svajonės išsipildymo gali pervesti į jo sąskaitą: Swedbank LT 387300010170638668.
Prierašai po nuotraukomis:
Arūno Girjoto parankė ir baltoji lazdelė dabar pagrindiniai A.Bliekos (dešinėje) ramsčiai.
A.Girjotas (kairėje) tikisi, kad A.Bliekos svajonė praregėti išsipildys.
A.Švelnos nuotraukos
Per mero labdaros vakarą surinkti 7 tūkst. eurų biržiečio kelionei pas medikus.
D.Masėnas (centre) sutiko lydėti A.Blieką į Ameriką.
Tarp renginio svečių – labdaros vakarą organizavęs meras Kęstutis Knizikevičius su drauge Ieva Maskoliūnaite (centre). Jiedu aukcione įsigijo paveikslą.
D.Bankausko nuotraukos
