Vaizdo reportažai

Profesorė buvo kaip medus ne tik studentams Per Kūčias gimusi žinoma šalyje literatūrologė Vanda Zaborskaitė Vaškuose praleido tik pirmus dvejus gyvenimo metus, bet trauką gimtajam lizdui nuolat jautė. O kokie pasišnekučiavimai vykdavo jos močiutės namuose! Kartą, kai ji neatvyko, bičiulius persmelkė gėla, kaip trūksta jiems profesorės. Tuomet paskambino telefonu ir taip kalbėjosi. Vėliau profesorę teko palydėti į paskutinę kelionę. plačiau»

Puponys 2020 Kupiškio rajonas plačiau»

Pasvalio rajono Girsūdų kaimo senieji gyventojai nepamena, o ir nėra girdėję legendų, kad čia kada nors būtų stovėję maldos namai. Tačiau pamaldiems girsūdiečiams tai nesutrukdė pasirinkti dvasininko kelio. Būtent iš šio kaimo yra kilęs arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas. Nuskendus „Titanikui“, žmonės, baimindamiesi negandų, kaime pastatė kryžių jaunimui. plačiau»

Sėlių krašto pakraštys Po seną Noriūnų dvarą vaikštome su Noriūnų Jono Černiaus pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja bei kraštotyrininke Jugase Kavoliūniene. „Čia ypač gražios apylinkės: apačioj teka Lėvuo, atsiveria po trečio ledynmečio susiformavę dolomitų klodai, už pusantro kilometro auga 700 metų senumo Buivėnų ąžuolas, netoliese du pilkapiai, siekiantys karaliaus Mindaugo laikus. Čia būta medinių pilių, kurias kryžiuočiai sugriovė. Esam Sėlių krašto pakraštys, kur „an“ virsta į „un“, sakom ne Antanas, o Untonas“, – vaizdingai Noriūnus pristato ji. plačiau»

Senieji Spirakių gyventojai gali papasakoti kvapą gniaužiančių istorijų apie senąsias, klebono esą sudeginti pasmerktas bažnytines knygas, apie unikalias raudonmedžio skulptūras – viena buvo jau be rankos, ją rado zakristijos stalčiuje, paskui vežė restauruoti į sostinę, o tada vos išsikovojo, kad grąžintų. Dar galėtų pasakoti apie iškastą butelį su istoriniu dokumentu, ir visa kita. plačiau»

Rokiškio rajone, netoli Jūžintų, įsikūręs Norkūnų kaimas turėjo daug gyventojų, čia buvo per šešias dešimtis sodybų. Senieji gyventojai vieni išsikėlė į didmiesčius, kiti iškeliavo į amžinybę, bet kaimas vėl atgimsta. Jį atranda ramybės išsiilgusios jaunos šeimos. Ir ne bet kokios, o norinčios išsaugoti sodybas tokias, kokias pastatė daug širdies įdėdami pirmieji jų šeimininkai. plačiau»

Biržų rajone, Kirkiluose, kur pilna karstinių ežerėlių, šiukštu negalima ištarti: „Kad tu prasmegtum!“ Nes neapgalvotas palinkėjimas, žiūrėk, ims ir išsipildys – šiame regione žemė kartkartėmis vis prasiveria. Atvykėliams siaubą kelia pasakojimai apie piltuvo formos įgriuvas, o su tuo susigyvenę vietiniai šmaikštauja apie žemės tuštumų keliamus pavojus. plačiau»

Išskirtinio paveldo kaimas – 14 ha teritorija su unikaliais dvaro pastatais šiandien atrodo paslaptingai – pro žoles neprasibrausi, neapžiūrėsi iš arčiau. Į savo valdas neįsileis ir budrūs žalčiai ar gyvatės. Doram žmogui gyventi čia nelengva, tad viena iš paskutinių kaimo senbuvių, jei tik jos bakūžė būtų ant ratų, – paprašytų ją į kitą vietą nutempti. plačiau»

Poniškame dvare svečiams patarnauja pats ponas Medinis dvaras, o koks gyvas! Su visa aristokratiška aura, su išlakia liepų alėja. Tais didikų takais pavedžios ir prie vaišių stalo pakvies pats Rozenų palikuonis. Visą gyvenimą Europos didmiesčiuose gyvenusiam ir nemažą verslą valdžiusiam vyrui kaimas Rokiškio rajone netikėtai virto brangiausiu širdžiai kampeliu. plačiau»

Gamtos grožis šalia Lėvens upės Paliūniškyje liudija, kad dvarui čia buvo gera vieta. Jis buvo pažangiausias, čia jau prieš 200 metų lydyta geležis. Tačiau laikai keitėsi, ir paskutinis šio dvaro ponas prieš mirtį sovietmečiu jautėsi labai dėkingas savo buvusiems samdiniams, šelpusiems jį duonos kąsniu. O juk kažkada jis buvo vadovavęs Sibiran tiestos magistralės tiltų statyboms. plačiau»

Panevėžio rajonas - Velžys.Velžys tarsi ir niekuo nesusijęs su vėžiu, bet šitas gyvis kaimo herbe gyventojams labai pageidaujant atsirado. Kažkada dar gyvavo posakis: „Saugokis Ramygalos ožkų, Jotainių bobų ir Velžio pakriautės.“ Ką tai reiškė? Ir išvis – kas gi žinoma apie šią Panevėžio priemiesčiu vadinamą gyvenvietę? Juk prieš šimtmečius ji buvo minima kartu su garsiąja Upyte. plačiau»

Juodpėnai prieš šimtą metų buvo didžiausias kaimas Kupiškio krašte. Ir dabar, nors be didesnių maldos namų, – ne mažiausias, per darbymetį dūzgiantis, viduvasarį švenčiantis po išlakia liepa. O ankstyvais rytais kaimą nukloja klyksnių gervių debesys. plačiau»

Kirviu tašyti Bobriškio cerkvės rąstai – tie patys, kaip sentikiams ją kadaise statant. Daugiau kaip prieš tris šimtus metų likimo atblokšti į Rokiškio rajoną, pusiasalį Sartų ežere, sentikiai negalėjo gyventi be šventovės ir pastatė ją – pirmąją šalyje medinę maldyklą. O kai viesulas prieš šešerius metus perskėlė kupolą ir sugadino stogą, senutėlė cerkvė sulaukė ir restauracijos. plačiau»

Vaikštinėjant po Pasvalio rajone esantį Mikoliškio kaimą, sunku patikėti, kad vos prieš šešis dešimtmečius ten stovėjo dvi dvarvietės ir vienas gyvenamasis namas. Kaimas tada net kitą pavadinimą turėjo. Jis buvo Kirmėlynė. Gal todėl, kad ten, kur dabar sumūryti gyvenamieji namai, telkšojo linmarkos. Sovietmečiui įsigalint 1958 metais čia buvo įsteigtas paukštininkystės tarybinis ūkis, ėmė plėstis gyvenvietė. Aišku, be bažnyčios. Kirmėlynės vardas aiškiai valdžiai nepatiko, tad ieškojo kito, skambesnio. plačiau»

Pasvalio rajone esantį Kraštų kaimą dabar galima būtų pavadinti našlių kaimu. Sovietmečiu čia klestėjo plytinė, žmonės gyveno nieko nestokodami, bet už tai sumokėjo didele kaina – fabrike kenksmingomis sąlygomis dirbdami vyrai prarado sveikatą ir anksčiau laiko nukeliavo į kapines. plačiau»