Nuo dvaro iki bažnyčios
„Jau ir patys buvome pasiilgę „Sofijos ir imperatoriaus“, su džiaugsmu vėl pasakosime nuo pat pradžių pasmerktos meilės istoriją“, – šypsojosi Rokiškio kultūros centro režisierė Neringa Danienė.
Mat jos režisuotas teatrinis pasivaikščiojimas, pasakojantis apie Sofijos Tyzenhauzaitės ir Rusijos imperatoriaus Aleksandro I meilę, žiūrovus sukviečia tik orams atšilus.
Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukra Sofija, geidžiamiausia Vilniaus nuotaka, iki šiol garsi ne tik dėl žymios šeimos, išskirtinio grožio, bet ir dėl to, kad yra viena pirmųjų lietuvių moterų rašytojų. Tiesa, ji rašė prancūziškai – tai nulėmė tuometės didikų mados.
Šis teatrinis pasivaikščiojimas vyksta lauke – prasideda ant Rokiškio dvaro rūmų laiptų, o baigiasi prie Šv. Mato bažnyčios. Žiūrovai ausinėse girdi pasakojimą ir muziką, o lankydami gražiausias miesto vietas sutinka ir pagrindinius personažus – Sofiją, Aleksandrą I, Napoleoną. Dalyvauja ir šokėjai.
Aktoriai nekalba, bet šokiais, judesiais herojų meilę atskleidžia taip jausmingai, kad jautresnės širdies žiūrovės nubraukia ašarą.
Gražiai dera mitai ir faktai
N.Danienė sakė, kad tokia ir buvo užduotis – per romantinius jausmus žadinantį pasirodymą papasakoti ir Rokiškio istoriją.
„Paprastai ekskursijose turistai išgirsta tiek daug faktų, kad netgi nesistengia jų prisiminti. O čia viskas labai gražiai dera – ir mitais, spėlionėmis apipintas pasakojimas, ir istorinės detalės“, – kalbėjo.
Pašnekovė aiškino, kad teatrinis pasivaikščiojimas Rokiškyje kol kas neįprastas teatro žanras, bet jis pasirinktas ne atsitiktinai. Tiesiog per koronaviruso pandemiją, kai patalpose buvo draudžiama ir repetuoti, ir vesti renginius, reikėjo rasti kitokių išeičių.
Ekskursija po miestą, ypač per kovidą, pasiteisino, bet išliko ir panaikinus visus suvaržymus, nes pasivaikščioti patinka ir turistams, ir patiems rokiškėnams.
Scenarijų apie S.Tyzenhauzaitę ir Aleksandrą I rašė N.Danienė su Ramūnu Abukevičiumi. Ji ir režisavo, ir pati lydi klausytojus per renginį.
Svečiams pasakoja Sofijos istoriją
„Kodėl pasirinkau Sofiją? Todėl, kad rokiškėnai labai mėgsta svečiams pasakoti apie jos ir imperatoriaus nelaimingą meilę“, – kalbėjo N.Danienė.
Tiesa, įrodymų, kad juodu siejo daugiau negu draugystė, nėra, bet savo pažintį su imperatoriumi aprašo pati S.Tyzenhauzaitė vienoje iš savo knygų. Ji vadinasi „Reminescencijos apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I“. Knyga išversta į lietuvių kalbą.
Žinoma, kad jiedu ryšius palaikė iki Aleksandro I mirties.
Jiedu susipažino Rusijos ir Prancūzijos karo išvakarėse.
„Pasauliui išaušo 1812 metai; iš pradžių švytintis ir prancūzus džiuginantis meteoras, paskui į kraujo upę panašus jo kritimas, gedulo drobulė, kapas po sniegu. Napoleono Rusijai savavališkai primesta kontinentinė blokada ėmė ją slėgti ir kelti didelį nerimą imperatoriui Aleksandrui. Iš visų imperijos kampų sklido dejonės dėl skurdo, nors buvo apstu tikrų ir tariamų gėrybių. Priežastis ta, kad nieko nebuvo galima eksportuoti, uostai uždaryti, ir Rusijos žmonėms trūko būtiniausio produkto – druskos!“ – taip S.Tyzenhauzaitė pradėjo savo „Reminescencijas“.
Skaitė vis kitomis akimis
N.Danienė šią knygą skaitė ne vieną kartą – ir vis kitomis akimis, nustebdama dėl vis kitokių smulkmenų.
Režisierė įsitikinusi, kad Sofija juto imperatoriui jeigu ne meilę, tai tikrą ir gilų susižavėjimą.
Aleksandras I, mėgęs moterų dėmesį, taip pat negalėjo likti abejingas Sofijos grožiui ir jaunystei.
„Imperatoriui Aleksandrui buvo trisdešimt penkeri, bet atrodė jaunesnis; jo veidas žavingas, atviras, džiugus, protingas; pagrindiniai charakterio bruožai – švelnumas ir gerumas. Jo žvilgsnyje galėjai sugauti nepaprastai subtilią šypseną“, – toks buvo jos pirmasis įspūdis.
S.Tyzenhauzaitė, akivaizdu, imperatorių idealizavo.
„Jo elgesys visą laiką keitėsi (tai priklausydavo nuo to, su kuo jis kalbėdavosi). Oriai, tačiau švelniai – su aukšto rango žmonėmis, beveik familiariai – su savo svita, pagarbiai – su pagyvenusiomis damomis. Su jaunesnėmis buvo labai galantiškas, subtilus, beveik koketiškas, atrodė, kad žvilgsniu jis šypsosi. Tas žvilgsnis buvo labai skvarbus“, – šiuose autorės žodžiuose lengva justi prielankumą vienam įtakingiausių to meto vyrų.
Nenorėjo prisistatinėti Napoleonui
„Sofija mane žavi, nes ji buvo to meto feministė. Savo idealu laikė Žaną d‘Ark, šuoliuodavo ant žirgų be balno“, – šypsojosi N.Danienė.
O jos tėvas yra sakęs, kad Sofija kada nors nusisuks sprandą, vadino ją „kazoke“.
Veikiausiai ir imperatoriui ji į akį krito ne tiktai dėl grožio, bet ir dėl drąsos, energijos, jaunatviškų akibrokštų. Vieną tokį ji iškrėtė pačiam Napoleonui.
Sofijos tėvas labai didžiavosi, kai imperatorius ją skyrė imperatorienių garbės dama ir dovanojo deimantinę segę. Nors pati knygos autorė parašė, kad labiau ją būtų nudžiuginusi rožė.
Būtent dėl šio papuošalo ją pastebėjo Napoleonas.
Knygoje S.Tyzenhauzaitė pasakoja, kaip vieną naktį ją pažadino asmens sargybiniai ir liepė važiuoti į rūmus, kur Napoleonui buvo pristatinėjamos damos. Ją labai šokiravo toks elgesys, todėl nenorėjo vykti. Tėvo labai prašoma, sutiko tik su sąlyga, kad prisisegs monogramą.
„Kai ją gavau, neteikiau jai jokios reikšmės, bet dabar, kai imperatorius Aleksandras pateko į bėdą ir jam teko sprukti nuo priešo, maniau, kad būsiu bailė, jei paniekinsiu ir atmesiu jo gerumo įrodymą“, – aprašinėjo prisiminimus.
Vienintelis Vilniaus atsiminimas
„Reminescencijose“ S.Tyzenhauzaitė tęsia, kad Napoleonas jos visiškai nesužavėjo – ji išvydusi mažą storą žmogų žalia uniforma, su iškirpte ant krūtinės ir balta liemene.
„Nuo tada, kai lenkų viltys ėmė virsti iliuzijomis, Napoleonui neliko vietos mano jaunystės svajose. Žmonių gyvybių ir kraujo kaina pirkta šlovė, kad patenkintų karines ambicijas ir siektų to, kas neįmanoma, man buvo atstumiantis dalykas“, – pasakoja knygoje.
Toliau ji aprašo, kaip Napoleonas įsmeigė erelio žvilgsnį į jos segę ir paklausė, kokį apdovanojimą nešioja.
Sofija tiesiai atsakė, kad Rusijos imperatorienių freilinų apdovanojimą.
Napoleonas greitai nusuko pokalbį kita linkme.
„Sofija buvo išskirtinė asmenybė, šiuo jaunatviškai įžūliu akibrokštu pavergusi Napoleoną. Daugelis puikiai žino jo ištartus žodžius, kad norėtų ant delno išsinešti Šv. Onos bažnyčią, bet nežino, kad ir apie Sofiją jis sakė: ji bus vienintelis Vilniaus atsiminimas“, – kalbėjo režisierė.
Ir iš tiesų Sofijai netrūko pasitikėjimo savimi, nes išgirdusi apie save tokius Napoleono žodžius ji tikrai nusišypsojo ir ištarė: „Žinoma. Niekada nebūčiau tuo suabejojusi.“
Ištekėjo neatlaikiusi spaudimo
N.Danienė tęsė, kad rokiškėnai Sofiją bene labiausiai myli iš visos jos garsios šeimos. Turbūt ir už jos rafinuotumą, proto guvumą.
Ji – stiprios to meto moters pavyzdys, bet, kaip ir kitos to meto jaunos moterys, buvo atkakliai spiriama laikytis nustatytų normų ir ištekėti. Nebeatlaikiusi spaudimo, ji pasirinko Oktavijų de Šuazel-Gufjė – tokį vyrą, kuris nepatiko niekam, nes buvo nevalyvas, amžinai nesusišukavęs storžievis.
„Manau, toks buvo jos protestas. Ir tokį Sofijos poelgį galima suprasti“, – svarstė N.Danienė.
Kad bendras gyvenimas nesusiklostys, niekam nebuvo jokia staigmena, bet Sofija ėmė daug keliauti, bendrauti su intelektualais. O garsus rašytojas Aleksandras Diuma savo romanui netgi „pasiskolino“ vieną iš jos dvarų aprašymų.
„Sofija rašė istorinius romanus, o tai buvo itin drąsus žingsnis į vyrišką pasaulį. Turi būti labai stipri, kad jame išsikovotum pagarbą ir pripažinimą“, – kalbėjo N.Danienė.
Rokiškėnai turi savo romantišką istoriją
Skaitant „Reminescencijas“ matyti, kaip S.Tyzenhauzaitė saugojo jausmus nuo aplinkinių.
„Atsisėsdavau prie upės ir žiūrėdavau į raibuliuojančias bangeles, skubančias viena paskui kitą. Tokiomis minutėmis atsipūsdavau nuo to pašėlusio, svetimo mano svajotojos prigimčiai ritmo, kurio jau daug dienų negalėjau išvengti. (...) Tos mintys sukeldavo man neįveikiamą liūdesį (tai buvo nuojauta), bet man jos buvo mielesnės nei visuomenės šurmulys, kylantis dėl lengvabūdiškumo, dykaduoniavimo, tuštybės. Buvau laiminga užsisklendusi savyje, juk tiek daug žmonių bijo mąstyti! Užjaučiu juos“, – rašė.
Ji prisipažįsta, kad melancholiją mėgo labiau nei linksmybes, bet to nesakė, nes būtų laikę romantike, o to nebūtų galėjusi pakęsti.
Ši epocha temdė ateitį. Ji niekuo nebesidomėjo, nebemuzikavo, nebepiešė, tik dienoraštyje aprašinėjo liūdnas dienas.
„Atrodė, kad nebepamatysiu pavasario, gėlių, kad dangus turi liūdėti kaip liūdi žemė, sielvartas skverbėsi į mano širdį lyg mūrus graužianti drėgmė. Bijojau žvilgtelėti į mėnulį, nes maniau ten pamatysianti pasaulio pabaigą pranašaujančius ženklus“, – liejo širdgėlą.
Savo sūnų ji pavadino imperatoriaus vardu – Aleksandru, o jo krikšto tėvu tapo Aleksandras I.
„Visa Lietuva itin mėgsta romantišką ir nelaimingą Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istoriją, o rokiškėnai turi savo – Sofijos ir Aleksandro I“, – pabaigai palygino N.Danienė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Iš portreto Rokiškio krašto muziejuje romantiškai žvelgianti S.Tyzenhauzaitė – viena pirmųjų lietuvių moterų rašytojų.
2. Teatrinis pasivaikščiojimas prasideda ant Rokiškio dvaro rūmų laiptų, kai Aleksandras I (akt. Arūnas Skardžius) išvysta jauną grakščią Sofiją.
3. N.Danienė (dešinėje) įsitikinusi, kad Sofijos ir imperatoriaus istorija svarbi kiekvienam rokiškiečiui.
4. Napoleonas (akt. Ramūnas Traškinas) su palyda (Ieva Lapelytė, Ugnius Danys).
5. Sekdami teatrinio pasivaikščiojimo aktorius, žiūrovai aplanko gražiausias Rokiškio vietas, susipažįsta su jo istorija.
Rokiškio kultūros centro nuotraukos
