„Kai žmogaus visur pilna, tai jo niekur ir nėra“, – mesteli įspūdingą sentenciją žinomas aktorius Valentinas Masalskis, atvykęs į Panevėžį statyti spektaklio. Ši sentencija pritaikyta mūsų miestui – yra pati tikriausia pagyra vietos aktoriams, sugebantiems dirbti rimtai ir susikaupus.

Pertraukoms – pasivaikščiojimai

Teatro mėgėjų pripažinimo sulaukęs aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis porą mėnesių kone kasdien suko ratus po Panevėžio centrą ir Senvagę.

Bet tai buvo tik pertraukėlės tarp įtempto darbo – Juozo Miltinio dramos teatre svečias statė spektaklį „Tiesiog pasaulio pabaiga“.

Pasirinkdamas kūrinį režisierius pataikė į dešimtuką – bilietai išpirkti akimirksniu mėnesiui į priekį, kaip geriausiais mūsų teatro gyvavimo laikais.

Pjesė, kelianti abipusės tolerancijos problemas, žiūrovus veda į sudėtingas būties bei šeimos erozijos situacijas.

Režisierius ir su korespondente pasidalijo pastebėjimais apie Panevėžį ir panevėžiečius bei papasakojo apie naujausią, žiūrovų dėmesį prikausčiusį scenos kūrinį.

Labai ankstyvas paukštis

Su V.Masalskiu susitikome prieš pat pirmąjį premjerinį pasirodymą.

Per Laisvės aikštę prie teatro jis atėjo linksmai energingas, skrybėlėtas, atsisagstęs paltą.

Mostelėjęs ranka parodė, kad gyvena čia pat jaukiame butelyje, į namus Klaipėdoje retai važinėja, dažniau į Vilnių, kur vaidina spektakliuose.

„Mano dienotvarkės dabar tokios, kad daug ką reikia suderinti. Su studentais dirba Paulius Pinigis, jis iš Panevėžio, buvęs mano studentas“, – kalbą pradedam nuo jo, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesoriaus, pareigų.

Šypsosi: apie buitį, kada keliasi ir ką valgo, tikriausiai nekalbėsim?

Kodėl gi ne?

Tada mažumėlę paatvirauja: keliasi anksti, apie 4 valandą ryto. Net jei vėlai užmiega, penktą jau būna pakirdęs. Toks ritmas. Pusryčiauja namie.

Smalsiai stebėjo žiūrovus

V.Masalskis su garstroliniais spektakliais mūsų mieste lankėsi ne kartą, buvo atvežęs ir savo režisuotą spektaklį „Raudona“, o štai dirbti J.Miltinio teatre kaip režisieriui iki šiol neteko.

Jo manymu, nuo to, ką matė anksčiau, Panevėžys labai pasikeitęs. Žiūrovai irgi.

„Jūsų miestą buvo labai prislėgusios tulpinių istorijos, „Ekrano“ žūtis. Dabar visa atrodo atsigavę, žmonės tapo orūs, vėl pajuto, kad jie turi tokį šaltinį kaip teatras“, – patikino.

Per du mėnesius teatre pabuvo ne tik režisieriumi, bet ir eiliniu žiūrovu. Įdomu buvo stebėti į spektaklius ateinančius žmones, jų veidus.

„Mačiau daug jaunų žmonių. Ar tik taip įsivaizduoju, ar prisifantazavau, bet man atrodo, kad jie išsiskiria iš kitų didmiesčių jaunimo, kažkokie kitokie...“ – dalijosi potyriais.

Reikia, kad teatras nenuviltų

Anot V.Masalskio, Panevėžys nuo seno jam buvęs gerbtinas miestas, nes čia vyko Lietuvos teatro ir taip pat kino gimimas.

„Kinas galėjo rastis tada, kai atsirado geras molis, iš ko jį galima lipdyt: aktoriai Bronius Babkauskas, Stasys Petronaitis, Donatas Banionis ir visi kiti iš Panevėžio teatro. Kai jaunas čia atvažiavau, jaučiausi lyg atvykęs atsiskaityt prieš kažką...“ – prisimena.

Mieste lankytis su gastrolėmis – tas pats, kas nieko, nebūna laiko į aplinką įsigilinti. Dabar kas kita.

„Dabar reikia, kad teatras panevėžiečių neapviltų, dėl to su žiūrovu reikia pakalbėti labai rimtai, atvirai, gerbiant publiką, kad ji tai pajustų“, – tarsi įspėja ir save, ir kitus.

Netiesmuka ir nevulgari

Statyti spektaklį Panevėžyje ir Vilniuje – nemaži skirtumai. Čia lengviau, aktoriai nesiblaško po radijus ir televizijas, susikaupę tik į tą medžiagą, ir iki galo atsiduoda, tad darbas rezultatyvus.

„Kai žmogaus visur pilna, tai jo niekur ir nėra“, – šypteli.

Panevėžiečiai aktoriai – geras molis. Jokių konfliktų, tik dialogai, diskusijos.

Aktorius pjesei V.Masalskis atsirinko jau pavasarį.

„Mane labai sudomino grįžimo tema. Personažas grįžta nematęs šeimos 12 metų, nekontaktavęs su jais. Turėtų būti didžiulis kaltės jausmas? Atsiprašymo noras? Nežinau. Šeima jo nepriima, jį atstumia, ir kokiomis plonybėmis tai vyksta, man atrodė, labai įdomu. Ir dar – pjesė netiesmuka, nevulgari, sudėtingi dalykai išsakomi subtiliai, užuominomis“, – aiškina, kodėl pasirinko statyti būtent tą kūrinį.

Tolerancija vis dar kosmetinė

Pjesę „Tiesiog pasaulio pabaiga“ parašė Jean-Luco Lagarce‘as – garsus prancūzų dramaturgas. Jis buvo homoseksualas, 1995 metais mirė nuo AIDS.

„Tie laikai buvo baisūs, nebuvo tolerancijos. Tuo laikmečiu su gastrolėmis kaip tik buvau Amerikoje, Niujorke, savo akimis mačiau, kas dėjosi. Ištisi kvartalai stovėjo tušti. Mirusiųjų būstų net pačiame Manheteno centre niekas nesinuomojo ir nepirko, bijojo nuo ten gyvenusių užsikrėsti“, – pasakoja režisierius.

Jis mano, kad tai labai stipriai išgyveno ir pats J.L.Lagarce‘as, juk ne tik susidūrė su mirtina liga, bet ir patyrė atstūmimą.

Pasak V.Masalskio, ir šiandien mūsų tolerancija dar tik kosmetinė, paviršinė. Daugelis mūsų gelmėje visgi nepriima kitokio žmogaus.

Apie būtį ir liberalizmą į vienus vartus

Paklaustas, kokios reakcijos tikisi iš žiūrovų, režisierius sakė nemanąs, jog Panevėžys yra labiau konservatyvus nei visa Lietuva.

Pjesė ne apie seksualines mažumas, ne apie homoseksualizmą, yra tik užuominų apie kitokį žmogų, kuris kadaise atsitraukė nuo šeimos ir prieš mirtį bando į ją sugrįžti. Jam likę metai.

Veiksmas scenoje kalba apie svarbiausius pjesės autoriui dalykus: sugrįžimą, bandymą rasti atsiprašymą ir sutarti.

„Mes keičiamės, betgi, būna, perlenkiam lazdą tai į vieną, tai į kitą pusę. Arba galutinai niekinam, arba absoliučiai viską toleruojam. Bet pjesė irgi ne apie tai. Čia įdomiau šeimos santykis su kitoniškuoju“, – režisierius jau veda spektaklio labirintais.

Kaip absurdo dramoje čia nėra teigiamų herojų. Aktoriai tiesiog „nupaišo“ žiūrovui terpę, kurioje mes dabar gyvename.

Gerai, kai jaučiasi reikalingas

„Kur benuvažiuočiau – į Europą, Afriką ar Aziją, pirmiausia stengiuosi nueiti į turgų. Ten kaip ant delno, kuo to krašto žmonės gyvena“, – taria pašnekovas.

Palygina mūsų šalies turgus: iš to, kad parduoda daug miško gėrybių, matyti, jog Vilniaus krašto žmonės ne itin ūkiški, tik surenka, ko patys nesėję.

Marijampolės ir Žemaitijos turgūs liudija apie tenykščių gyventojų darbštumą: daug pačių užaugintų sodo ir daržo gėrybių, visokių rūšių mėsos, kiaušinių. Panašus ir Panevėžio turgus.

Prisimena smagų susitikimą mūsų turguje. Iš vienos moters pirko gabaliuką mėsos. Šioji aktorių atpažino ir paklausė, kokie vėjai į Panevėžį atpūtė.

V.Masalskis nepuolė pasakoti, kad spektaklį čia stato, tarstelėjo tik, kad atvyko su reikalais.

Po kurio laiko vėl pas tą pačią prekeivę mėsos pirko. Toji iš karto atraportavo, kad jau žino, ką garsenybė čia veikiąs, į premjerinį spektaklį su šeima jau bilietus nusipirkusi.

„Tokiais atvejais pajuntu, kad mano darbas prasmingas ir reikalingas“, – džiaugėsi atpažintasis.

Prierašas po nuotraukomis:

Fotografo Arvydo Gudo užfiksuotos akimirkos iš ką tik J.Miltinio teatro scenoje pasirodžiusios premjeros „Tiesiog pasaulio pabaiga“, pritraukusios pilnutėlę salę žiūrovų.