Laisvė nelygu savivalei
„Kad paaiškinčiau, kaip mano debesys siejasi su laisve, turiu pasakyti, kas, mano supratimu, yra laisvė“, – stovėdama šalia savo drobių kalba Diana Rudokienė.
Penkiuose skirtingo formato jos kūriniuose dangaus žydryne ritasi tumulai debesų. Visokių: pilkšvų ir pranašaujančių dulksną, baltutėlių lyg ką tik nuo pamiškių pakilęs rūkas, tirštai susispietusių ir mėlyje išskydusių.
Anot menininkės, laisvė yra sudėtingas dalykas, įvairiasluoksnis ir daugialypis. Didžiausia jos teikiama privilegija – būti savimi, autentišku ir nepakartojamu.
„Mes dažnai akcentuojam išorinę laisvę, bet vidinė dar svarbesnė. Kai nesi prietaringas, neturi kompleksų ir iš sovietmečio likusio užprogramavimo“, – tęsia mintį ji.
Tapytoja mano, jog laisvės ir laisvėjimo procesas visada vyksta, o išlaisvėjimai ateina su pažinimu ir patirtimi. Pasak jos, laisvė nelygu savivalei, o lygu atsakomybei.
„Aš laisvai mąstau, jaučiu, ką noriu, esu savo minčių ir veiksmų šeimininkas, bet kartu gyvenu visuomenėje, tad mano laisvė turi atliepti kitų žmonių laisvei. Didžiausia mano asmeninė laisvė yra laisvė svajoti ir tikėti savo idėjom. Tie debesys – mano minčių erdvė“, – parodos temą su asmenine kūryba susieja pašnekovė.
Laisvės idėja iš galerijos keliaus į stovyklą
Pagarsėjęs kaip medžio skulptūrų kūrėjas naujamiestietis Dalius Dirsė ekspozicijai šįkart pateikė tapybos darbą.
Drobėje vyrauja šviesūs žalsvi ir gelsvi tonai, o kūrinys pavadintas „Pastogė“.
„Turėjau mintį perteikti šviesią, pozityvią nuotaiką. Paveiksle matosi sūkuriai ir versmės. Tai šviesos, diskusijų, idėjų skliautas, po kuriuo gali gimti laisvos mintys ir polėkiai“, – menininkas taip iliustravo laisvės temą.
Naujamiestyje dailės ir technologijų mokytoju dirbantis D.Dirsė skulptoriaus J.Zikaro jubiliejui skirtą laisvės temą kūryboje dar pratęsė vasaros stovykloje Paįstryje.
Vaikas pamatė laumės plaukus
Užvertęs galvą į parodoje kabantį ryškiaspalvį tekstilininkės Savirijos Kaziūnaitės gobeleną šešiametis žiūrovas pasakoja, ką mato. Suaugęs austiniame kūrinyje tikriausiai neįžvelgtų jokio konkretaus personažo, nes jo ten nėra, o štai vaikas aiškina ką kita.
Anot mažylio, tos išsirangiusios, juodoje spalvoje pranykstančios siūlo storumo šviesios gijos yra gausios augalijos šaknys. Toji augalija aukštėliau, susiliejusi į spalvom žaižaruojantį žemės paklotą, o virš jo rausvas ruožas – akinantis saulėtekis.
Tada mažasis žiūrovas deda vyšnią ant torto: jis mato, kaip virš tekančios saulės vėjas draiko laumės plaukus.
Ir tikrai, įausta platoka juosta iš jūržolių pluošto ir man tampa panaši į sušiauštus laumės plaukus.
O štai autorė mato raganos plaukus
S.Kaziūnaitė šypsosi iš tokio mažiaus komentaro ir tarsteli, jog ten greičiau jau raganos plaukai, mat džiutas, iš ko nuvytos jūrininkų naudojamos virvės, yra labai tvirtas, šiurkštus, o įaustas styro į visas puses, nepasiduoda priglostomas.
„Labai gražiai vaikas pašnekėjo, tegu taip ir būna“, – su žiūrovo įžvalgom sutinka ji.
Menininkė sako niekad savo darbų nekomentuojanti, kaip niekada neaudžianti konkrečių siužetų, mėgsta, kad gobelene liktų paslapčių. Tam, kad žiūrovas pagalvotų, pats susikurtų, ką mato. Gal vienam vaizduotė nupieš pievą, o kitam atrodys, jog žiūri po vandeniu. Anot menininkės, tai tam tikra ir žiūrovo, ir kūrėjo laisvės forma.
Tekstilininkė prisimena, kaip sovietmečiu vykdavo atranka į metinę kūrėjų profesionalų parodą. Tada apie jokias kūrybines laisves negalėjai nė žiobtelti.
„Visų pirma ateidavo kūrinių apžiūrėti iš partijos komiteto, kai ką išmesdavo, nes nepatiko ideologija“, – aiškina pašnekovė.
Meną vertino sovietinės ideologijos žinovai
Sovietmečio meno kūrinių atrankos temą pratęsia šalies Dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus vadovas Tomas Rudokas. Pasakoja, ką apie kūrinių cenzūravimą girdėjęs iš vyresnių menininkų.
Apie 1975–1983 metus metinės ataskaitinės profesionalių dailininkų parodos vykdavo Švč. Trejybės bažnyčioje buvusioje parodų salėje.
Apžvalginei parodai paruoštus darbus kūrėjai sunešdavo į salę ir sustatydavo pasieniais ant grindų. Tada visi menininkai būdavo išprašomi lauk, o į salę užeidavo atitinkami asmenys iš vykdomojo komiteto. Žinoma, ne meno, o sovietinės ideologijos žinovai.
„Galbūt dėl akių į komisiją būdavo įtraukiamas ir koks vienas dailininkas“, – svarsto T.Rudokas.
Kūrinių „vertinimas“ vykdavo už uždarų durų. Tik po to, kai partiniai nuspręsdavo, kas gali ir kas ne savo kūrybą rodyti visuomenei, į salę sukviesdavo dailininkus.
„Jei matydavai, kad tavo darbas žiūri į tave, kabėsi parodoj. Jei nusuktas į sieną – esi išbrokuotas. Turi tyliai pasiimt savo netikusį kūrinį ir spūdinti namo tapyti brandaus meno, kuris atitiktų laikmečio dvasią“, – pašnekovas pasakoja, kokia buvusi anuometinė meno cenzūra.
Prikaišiojo supuvusį kapitalizmą
T.Rudokas primena išskirtinio braižo dailininką Algirdą Grinių. Jo talentas žybtelėjo, ryškiai suspindo ir užgeso, nes mirė jaunas, tiesiog perdegė nuo nuolatinės įtampos. Buvo pritapęs gausybę drobių, bet neturėjo galimybių jas parodyti plačiajai visuomenei. A.Griniaus kūrinius pirko privatūs kolekcininkai ir meno gerbėjai, į jo dirbtuves suko tapybos žinovai.
„Jį praktiškai metė iš visų parodų, nes ką tuo metu tapė, neatitiko tarybinės dvasios“, – tragiško likimo kolegą prisimena T.Rudokas.
Labai intensyviai tapęs A.Grinius paišė keistus, lyg į vitražo gabalėlius sutrupėjusius personažus, dažnai moteris, drobių siužetai buvo painūs, mistiniai, kur žmonių figūros tarsi plūduriavo ore, lyg nesvarumo būsenoje.
„Sovietmečiu bendrose oficialiose parodose kas būdavo? Teisingas peizažas, natiurmortas ir portretas. Ryškūs, impresionistine maniera tapyti darbai, kaip Van Gogo, kur mirga mėlyna ir geltona, buvo laikomi supuvusio kapitalizmo įtaka. Taip tapantieji buvo metami lauk arba, geriausiu atveju, galėjo pasirodyti bibliotekos koridoriuje“, – anuometinį menininkų būvį primena pašnekovas.
Ožkelės ir angelai – per daug tautiniai?
T.Rudokas rodo į ryškias, gyvybingas biržiečio Egilso Skujos pasteles. Jo nuomone, sovietmečiu tokie kūriniai greičiausiai būtų išbrokuoti, jiems „pripaišyta“ Vakarų įtaka.
Pašnekovas prisiminė dar prieš Nepriklausomybę Panevėžio „Raketos“ kino teatre kabėjusią ir jam ilgam įstrigusią kolegos menininko Ričardo Ničajaus parodą.
Nedideli A4 formato lakštai ir nespalvota grafinė tapyba, kur vyravo tie patys personažai, ženklai ir simbolika, kaip ir dabartinėje dailininko tapyboje, smarkiai skyrėsi nuo to, ką kūrė kiti.
Stilizuotos dvaselės, ožkos, angelai partiniams, matyt, kėlė siaubą, nes R.Ničajų už tą figūratyvą metė lauk iš visų oficialių parodų.
„Gal buvo per daug tautinis su ta simbolika?“ – spėlioja T.Rudokas.
Susiejo raktinis žodis
„Norėdamas kurti, iš principo turi būti laisvas, neturėti spaudimų, dirgiklių, kažkam įsipareigojimų. Kūrybai reikalingiausia sąlyga – laisvė“, – pašnekovas dalijasi pamąstymais.
Anot jo, J.Zikaro 140-osioms gimimo metinėms paminėti skirta paroda menininkų neįspraudė į rėmus. Iš J.Zikaro, kaip Laisvės skulptūros kūrėjo, paimta tik laisvės idėja, o kaip išvesti paraleles – kiekvieno kūrėjo asmeninis reikalas.
Pasak dailininkų vadovo, daugelis ekspozicijos kūrinių nėra žodžio „laisvė“ tiesioginė iliustracija.
„Laisvė buvo raktinis žodis, kad Lietuvoje turime galimybę kurti laisvai, kad mūsų kūrybinės mintys laisvos“, – sakė jis.
Pasak T.Rudoko, su laisve susieta paroda išėjo labai stipri ir įdomi.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pasak T.Rudoko, kūrybai reikalingiausia sąlyga yra laisvė, kai neturi spaudimo iš šalies ir kokių nors įsipareigojimų. A.Švelnos nuotr.
2. Vytauto ir Sigito Tallat-Kelpšų skulptūra simbolizuoja veržimąsi į laisvę. Dianos Rudokienės nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2021 07 07
