Pasodino ąžuoliuką ir paliko
Pirmasis slaptas lietuviškas vaidinimas buvo pastatytas Rokiškio rajono Panemunėlio žemėje. Nuo to laiko, kai klojimo teatre lietuviškai suvaidinta Juozo Tumo-Vaižganto specialiai ta proga sukurta pjesė „Nepadėjus nėr ko kast“, praėjo jau 130 metų.
Šiandien pirmo slapto vaidinimo vietą – Naujikų palivarką su puikia senų liepų alėja – ima gožti vešlūs krūmynai. Taip jau yra – jei žmogus neprieina, gamta padaro savo.
O žmogus išties ten neprieina, nes aplink palivarką plyti privati žemė, nėra jokio kelio, takelio.
Prieš dešimtmetį dar buvo galima šiaip taip prasibrauti pro laukus, tad per 120-ąsias pirmo vaidinimo iškilmes žmonės ten su arkliuko traukiamu vežimaičiu nukako ir buvusio šulinio vietoje pasodino ąžuoliuką, aptvėrė jį medine tvorele. Ir paliko.
Pirmasis vaidinimas vyko vasarą, tad ir jo jubiliejai prisimenami šiuo metų laiku, turistai irgi labiausiai kruta vasarą, bet aplankyti svarbią Lietuvos istorijai vietą jiems neįmanoma – per privačią žemę nebent perskristi galėtum.
Ne kartą panemunėliečiai kreipėsi dėl nedidelio keliuko nutiesimo, bet niekas neišgirdo.
Tarsi niekam nieko nežinant
Pasak buvusio Tindžiulių kaimo gyventojo Vytauto Bitino, 1893 metų vasaros pavakarę, tarsi niekam nieko nežinant, sujudo Panemunėlio parapija.
„Mano tėvas Aleksas Bitinas, jo draugas Matas Marcijonas ir nemažai Tindžiulių kaimo jaunimo ėjo į gegužinę. Pulkas perbrido Nemunėlio upelį ir traukė link Naujikų. Nedideliais būreliais per laukus traukė į tą pusę, į neeilinę vakaronę ir iš aplinkinių kaimų: Aukštuolių, Moškėnų, Turdvario, Martiniškėnų, Panemunių, Šeduikiškio, Gireišių, Bagvilių... Tėvas yra užsiminęs, kad spektaklio premjeroje dalyvavo ir pjesės autorius Tumas“, – taip pasakojo Panemunėlyje ir dabar gyvenantis kraštotyrininkas V.Bitinas.
Pavadinimą pritaikė iš poemos
Visi supranta, kad be garsiojo vietos kunigo Jono Katelės šitai nebūtų įvykę. Bet kaip, kas tą puikią mintį jam pakišo?
Tada lietuviškumo link jau judėjo visur: veikė slaptos mokyklos, buvo perrašinėjami vadovėliai, slepiama ir dalinama uždrausta lietuviška spauda, vaikams mokyti parengti daraktoriai, įkurta „Žvaigždės“ draugija.
Gali būti, kad tuo užkrėtė lietuviškų vakarų Petrapilyje iniciatoriai. Labai aktyvi buvo iš Panemunėlio pasitraukusio raštininko Jono Jurgelionio šeima. Į visuomeninę veiklą įsitraukė būsimas rašytojas Kleopas Jurgelionis, vėliau parašęs ir veikalą „Panemunėlio tarmės fonetika“, jo sesuo Elena. Jie retsykiais netoli Panemunėlio esančiuose Moškėnuose aplankydavo motinos tėvus Jasiūnus. J.Katelė irgi užsukdavo į Jasiūnų vienkiemį.
Remiantis istoriniais faktais galima teigti, kad sukurti linksmą, sodžiaus gyventojams suprantamą pjesę paprašė J.Tumo-Vaižganto. Pjesės pavadinimą klasikas išgirdo kupiškėnės Uršulės Tamošiūnaitės sudėtoje satyrinėje poemoje, o ją padeklamavo pats kunigas J.Katelė, viešėdamas gimtajame Suvainių kaime.
Skardžius dar labiau slėpdavo
Kodėl vaidinimas įvyko Naujikų kaime? Ogi reikėjo nuošalesnės vietos, kad caro žandarai nesušnipinėtų. Naujikuose gi buvo Panemunėlio parapijos palivarkas su 33 hektarais bažnyčios žemės. Palivarke visus darbus atlikdavo samdomi jauni parapijiečiai. Kaip rašoma dokumentuose, palivarke buvo: gyvenamasis namas (10000 Lt vertės), svirnas (4000 Lt vertės), klojimas (3000 Lt vertės), tvartai (2000 Lt vertės).
Vieta išties nuošali, už 3 kilometrų nuo Panemunėlio, tarp Nemunėlio upės ir Sacharos miško. Į medžiais apaugusį vienkiemį atvesdavo siauras keliukas nuo Tindžiulių pagrindinio kelio. Didelis gretimo Gavėniškio kaimo skardžius dar labiau slėpdavo palivarką nuo svetimų akių.
Iš pradžių žandarai išties jo nerasdavo, bet vėliau perprato reikalą ir kratų nebuvo išvengta.
Vėliau Naujikai tapo pagrindine kultūrinių susibūrimų vieta.
Vaidinimai vykdavo klojime ir sode. Klojimas buvo didžiausias pastatas palivarke. Suręstas iš storų medžių, atrodė kaip namas, tik be langų.
Nuo neatmenamų laikų klojimo viduje buvo sudėtos geros medinės grindys. Jis labai tiko pirmiesiems vaidinimams.
Artistai prieš vaidinimus persirengdavo šalia stovėjusioje klėtyje. Ši klėtis dar tebestovi, bet jau perkelta kitur – į Jono Bitino sodybą Tindžiulių kaime.
Buvo kaimynų pirtyje, kai pamatė gaisrą
Klojimas sudegė 1945 metų Kūčių naktį, kai įvyko besislepiančių Sacharos miške partizanų ir stribų susišaudymas.
Tada palivarko šeimininkė Matelionienė namuose su šeimyna buvo palikusi ką tik gimusį sūnų Napalį.
„Žiema šalta, sniego daug, šeimininkė pakinkė arklį ir abi išvykom pirtin už pusės kilometro pas jos dėdę Jasiūną. Maudantis pirtyje šeimininkė pro langelį pamatė gaisro pašvaistes, kaip puolė nuoga laukan, manė, kad dega namai ir jos sūnus Napaliukas. Aš čiupau ją vilkti drabužiais, užmečiau kailinius ir ragindamos arklį lėkėm kiek galėdamos. Už krūmų atrodė, kad namai dega, bet degė klojimas. Subėgę vyrai ėmė jį gesinti. Liepsnos kilo iki dangaus, nes degdami šiaudai skrido ant kitų trobų. Pavyko užgesinti. Gyvenom kaip pragare. Ilgai ruseno J.Matelionio buvusios knygos pelūdnikuose. Kiaulės dvi iškepė paviety. Net savaitę stribai neleido prieiti prie klojimo, matyt, buvo paskųsta, kad klojime gyvena Zuzavietės bunkerio partizanai“, – savo dienoraštyje rašė Genovaitė Zolubaitė-Buzienė.
Scenografijai – kraitinė skrynia, šventas paveikslas
Tuo laiku, kai buvo statomas vaidinimas, J.Katelė jau buvo pagyvenęs ir labiau rūpinosi bažnyčios statyba. Mėgėjų teatro būrelį jis patikėjo savo ištikimiausiems talkininkams.
Slaptų vakarų rengėjai, režisieriai Panemunėlyje buvo Juozas Kubilius, Kazimieras Neniškis, o vaidintojai: kapelos vadovas Juozas Katelė, Juozas Tūbelis, Ona ir Viktorija Tūbelytės, Marijona Žvirblytė, seserys Čypaitės, Elena Mekuškaitė, Matas Marcijonas, trys broliai Neniškiai – Kazimieras, Ignas, Jonas, būsimas operos dainininkas Juozas Bieliūnas, Antanas Vilimas, Jonas Rudokas, Balaišytė, Petras Vinkšnelis, Aleksas Bitinas, Jonas Kubilius.
Slaptų vaidinimų scenai papuošti buvo naudojami Marijonos ir Juozo Kubilių asmeniniai daiktai: kraitinė skrynia, šventas paveikslas.
Kvadratinę M.Kubilienės skrynią ir krikštatėvio dovanotą šventą paveikslą išsaugojo kraštotyrininkas J.Bitinas ir laiko savo muziejuje Tindžiulių kaime.
Į vaidintojų būrį buvo įtrauktas kunigo brolio Juozo Katelės sūnus Juozas. Jis tuo metu mokėsi Rokiškio muzikos mokykloje ir ketverius metus dirbo vargonininku. Čia jis dirbo ir visuomeninį darbą: organizavo slaptus suėjimus, sukūrė chorą, orkestrą, aktyviai dalyvavo vaidintojų trupėje. J.Katelė pasižymėjo komiko talentu, tad jam buvo patikėta suvaidinti spektaklyje Jurgio Spurgio vaidmenį.
Duodavo apsiauti čebatus, kad kojos nenušaltų
„Tėvas sakydavo, kad tekstus artistai išmokdavo klebonijoje. Repeticijos vykdavo Tindžiulių kaimo linmarkoje, o vėliau įvairiose klėtyse, klojimuose. Jaunasis Rudokiokas kunigui J.Katelei patarnaudavo mišiose, už tvarkingumą ir stropumą kunigas jam einant į repeticijas duodavo apsiauti čebatus, kad kojos nenušaltų“, – prisiminimais dalijosi panemunėlietis Juozas Rudokas.
Nuo 1900 metų kultūrinė veikla Panemunėlio parapijoje sustiprėjo. Vietinių talkininkų būrį papildė dvaro ūkvedžiu pasamdytas knygnešys Juozas Otonas Širvydas, vargonininkas Petras Vinkšnelis. Tais pačiais metais Tindžiulių kaime buvo suvaidinta komedija „Valsčiaus sūdas“, o klebonijoje „Vaito piršlybos“.
„Mama tik girdėjusi iš kitų, kad į kone kiekvieno sekmadienio pavakarę kur nors vykdavo vaidinimai“, – yra teigusi Vilių kaimo gyventoja Emilija Pekšienė.
Spektaklių repeticijos vykdavo Panemunėlio klebonijoje, klebonijos palivarke Naujikuose, Tindžiulių kaimo linmarkose, atokių sodžių klojimuose, rami vieta tapo atokus Juozo Tūbelio vienkiemis Augustinavoje. Spektaklius matė Naujikų, Keragalviškio, Augustinavos, Šetekšnų, Vilių, Moškėnų, Martiniškėnų ir kitų kaimų gyventojai.
Apmokėdavo ir pietų dar vaidintojus pakviesdavo
„Kunigo palankumas lietuviškiems vakarams paskatina vietos inteligentus ir sodžiaus jaunimą dar dažniau juos rengti. Tuo būdu susikuria bemaž nuolatinis teatras“, – rašė Vytautas Bičiūnas.
Spektaklių išlaidas daugiausia apmokėdavo pats J.Katelė. Žiūrėdamas spektaklį jis džiaugdavosi kaip vaikas.
Po vaidinimų artistams ir svečiams pietus klebonijoje suruošdavo gaspadinė Felicija Katelytė.
Atgavus lietuvišką spaudą, viskas pasikeitė, lietuviški vakarai tapo vieši, suklestėjo. Į spektaklius suplaukdavo daug inteligentiško jaunimo ir aplinkinių parapijų žmonių.
„Kai studentavimo laikais įsigijau dviratį, gaudavau kvietimų pavažiuoti į kaimo vaidinimus. Iš Tūbelyčių į Augustinavą su Purėnu važiavom žiūrėti vaidinimo „Vaito piršlybos“, – rašo savo prisiminimuose Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrėjas Feliksas Bugailiškis.
Panemunėliečiai pradėjo bendrauti su aplinkinių parapijų vaidintojais. Juos į svečius kvietė kamajiškiai, skapiškėnai, rokiškėnai, južintiškiai. Keliavo net į Latvijoje gyvenusias lietuvių kolonijas, net kelis kartus į Aknystą. Čia tuo metu gyveno ir malūną nuomojo panemunėliečio Igno Neniškio šeima.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pirmojo slapto vaidinimo „Nepasėjus nėr ko kast“ artistas Jonas Rudokas su namiškiais prie savo namų Panemunėlyje.
2. Tindžiulių kaimo gyventojai, tarp jų Aleksas Bitinas, Juozas Otonas Širvydas, Juozas Bagaslauskas, Balaišytė, Jonas Kubilius. Tindžiuliai, apie 1902 m.
3. Prieš 10 metų buvusioje sodyboje Naujikų kaime entuziastai pasodino ąžuoliuką, bet prie jo privažiuoti per privačią žemę draudžiama.
4. Ši klėtis vienintelė išsaugota iš garsiojo palivarko statinių, bet perkelta kitur.
Nuotraukos iš V.Aleknienės archyvo
