Kraupios žudynės Juodupėje
Sovietinės okupacijos metais pogrindyje ėjęs žurnalas „Aušra“ 1979 metais straipsnyje „Kruvini bolševikų darbai“ aprašė šias žudynes.
Vyko Antrasis pasaulinis karas, o 1941 metų birželio 22 d. Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Išgirdę per radiją Kauno karo komendanto raginimus sukilti prieš sovietus, Juodupės gelumbės fabriko „Nemunas“ komunistai ir komjaunuoliai surinko iš gyventojų radijo aparatus, kad jie negalėtų klausytis žinių. Tada prasidėjo vietinių Šaulių organizacijos narių areštai. Per vieną dieną Juodupės valsčiuje buvo areštuoti šauliai Antanas Balčiūnas, Ignas Balčiūnas, Pranas Bulovas, Vladas Kalpokas, Viktoras Piekarskas, Balys Vasiliauskas, Pranas Kanopa, Pranas Mažeikis, Jurgis Meliūnas, Juozas Rinkevičius, Jonas Stelionis, Vladas Šukys, Jonas Žindelis.
Suimtuosius bolševikai uždarė Juodupės valsčiaus daboklėje. Kelias dienas nedavė jiems nei maisto, nei vandens ir neprileido net šeimos narių. Juodupės valsčiaus bolševikai, matydami, kad nebetoli vokiečių kariuomenė, 1941 metų birželio 24 d. susirinko pas to miestelio gyventoją bolševiką Antaną Milaknį aptarti pasitraukimo plano. Pasitarimas truko visą dieną ir baigėsi po vidurnakčio. Pasitarimo metu Juodupės valsčiaus partorgo pareigas ėjęs Steponas Talius pasakė, kad yra gautas nurodymas iš Rokiškio apskrities partijos komiteto sekretoriaus Paradausko (dirbo LKP CK) likviduoti visus 13 areštuotų šaulių. Tame bolševikų pasitarime dalyvavo šie bolševikai: Steponas Skruodis, Steponas Talius, Abrasimas Patapovas, Aksionas Patapovas, Antanas Milaknis, Jonas Kundelis, Vytautas Margevičius, Mykolas Belovas, Juozas Siližinskas, Kastanauskas, Juozas Deksnys, Kazys Stainys, Juozas Šlekys, Petras Pilipavičius, Juozas Pilipavičius, Adolfas Garška. Tokiam pasiūlymui visi pritarė.
Suimtuosius žudė pasigėrę
Baigę pasitarimą atsinešė iš išplėštos parduotuvės daug degtinės, visi pasigėrė ir nuėjo žudyti suimtųjų šaulių. Pirmiausia Talius pašaukdavo iš kameros auką, kiti už nugaros surišdavo rankas ir nuvesdavo į greta esančią malkinę. Tenai girti, siuto apimti bolševikai puldavo kas su durtuvu, kas su kirviu, kas su šautuvu ir greit pribaigdavo auką. Vieną nužudę, atsivesdavo kitą. Ir tol siautė, kol visos aukos buvo nužudytos.
Trylikos aukų lavonus žudikai malkinėje sukrovė į krūvą ir, apkloję šiaudais, nuėjo ilsėtis. Birželio 25-osios naktį, paėmę iš fabriko „Nemunas“ vežiko arklį, sukrovė visus lavonus ir nuvežė į Padubio miško žvyrduobę, paslėpė po šakomis, o jau išaušus dienai, bolševikai viską paliko, pasitraukė į Rusijos gilumą.
A.Milaknis nespėjo pabėgti į Rusiją. Latvijoje buvo pagautas. Atvežtas į Juodupę jis aiškino, kad žudynėse nedalyvavęs. Tą patį tvirtino ir jo šeimos nariai. Jis smulkiai papasakojo, kaip viskas vyko. Pagal Milaknio žodžius, žiauriausias buvo S.Skruodis. Jis pirmasis puldavęs auką, išsukinėdavo rankas ir kojas, nuaudavęs batus. Tada kiti žudikai laužydavo pirštus, pjaustydavo liežuvius, su šautuvų buožėmis išmušdavo dantis, su durtuvais išdurdavo akis.
Ir dabar Juodupės kapinėse nebylus kapas su trylika pasvirusių kryželių visiems primena kruvinus bolševikų darbus. Bolševikai neleido ant kryželių užrašyti nužudytųjų pavardžių. Vaikams ir svetimiems žmonėms jie aiškino, kad ten palaidoti karo metu žuvę kareiviai.
Tragedijos liudininkų pasakojimai
Vieno iš nužudytų šaulių Vlado Kalpoko žmona Julija yra pasakojusi apie šią tragediją.
„Gerai pamenu, kad karas buvo tik prasidėjęs. Rusai po truputėlį traukėsi, bet vokiečių Juodupėje dar nebuvo. Dieną, apie penktą valandą, į duris pasibeldė penki ginkluoti vyrai. Tarp jų – vienas lietuvis, pažįstamas, pavardė, rodos, Šlekys. Liepė vyrui apsirengti ir išsivedė. Daugiau jo ir nebemačiau. Ir kitus suiminėjo... Pamenu, buvo ketvirtadienis, jau po žudynių, bet apie jas dar nežinojau, į miestelį iš kaimo grįžau, pamačiau valsčiaus pirmininką S.Talių. Jis daiktus krovėsi, bėgti ruošėsi. Pažįstamas buvo, tai ir paklausiau pribėgusi: „Taliau, pasakyk, kur mano Vladas?“ Jis atsakė: „O, Kalpokiene, jį į Rokiškį išvežė. Patardys ir paleis. Grįš.“ Nuramino. Žmonės, pamatę mane, stengėsi nepastebėti, pro šalį prabėgti, kad tik apie tuos baisumus kalbėti netektų. Jie jau žinojo... Pasakojo, kad S.Talius, vėliau tapęs dideliu raudonu veikėju, žudynių organizatoriumi buvo, o fabriko direktorius Patapovas visą žudynių programą paruošė. Žmonės ten ir statybininką Viktorą Deksnį matė, ir Stainį, Morgevičių minėjo... O Milaknis, sako, prieš mirtį apie žudynes papasakoti žadėjo, bet kai kiti apie tai viešai prašneko, sako, nusižudė. Kitą dieną, išbėgus rusams, dar prieš ateinant vokiečiams, žmonės nužudytuosius žvyrduobėje rado.
Budeliai savo aukas tebuvo šiukšlėmis apmėtę. Labai skubėjo. O ir lavonai... Tik su žvyru susimaišę mėsgaliai. Saviškį pagal kišeninį laikrodį tepažinau. Matyt, budeliai nepastebėjo. Vyras avėjo gerais odiniais batais, vienas, atsimenu, sunkiai nusimaudavo. Kad būtų greičiau – koją nupjovė. Nužudyti ypač žiauriai: Petras Rinkevičius visas subadytas, Antanui Žinduliui nulupta oda.
Visus sunešė į miestelio Šaulių salę, šiek tiek aptvarkė, padirbino iš lentų karstus, skubėjo laidoti. Bijojo ateinančių vokiečių.
Sulaidojo į bendrą kapą. Ir dabar jie visi kartu tebeguli. Atsimenu, kryžiukus pastatė, bet po karo juos vietinių rusų vaikai išspardė. Pavardžių rašyti neleido, tai ir dabar, tik patys laidoję, težinome, kas ir kur guli. Mūsiškis – trečias. Likau našlė su mažais vaikais – Irutė dvejų metukų, Vladukas – penkerių su puse. Terorizuodavo nuolat. Dukrą banditka vadino. Darbo negalėjau gauti, visi tik šaipėsi ir niekino...“
Nužudyto Balio Vasiliausko duktė Palmira prisiminė mamos Anelės Vasiliauskienės pasakojimą: „Po suėmimo visą naktį nemiegojo, o rytą, išvirusi kavos, nunešė vyrui, tačiau sulaikytųjų Juodupės NKVD areštinėje jau nebuvo... Nužudytus kūnus atvežė į Juodupę ir suguldė Šaulių klube. Mama pamatė nukankintą savo vyrą ir visus Juodupės kankinius. Vaizdas buvo baisus. Kūnai subadyti, rankos sudraskytos spygliuota viela, išpjaustyti viduriai, sužalotos galvos, nugaroje išpjauti diržai. Mano tėvui subadyta krūtinė, pradurta kakta. Vyrus vežė surištomis rankomis, taip jie ir buvo nužudyti. Burnos buvo užkimštos pakulomis.“
Stasys Ignatavičius
Lietuvos šaulių sąjungos
V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas