Prisijungė net ir rudilietė
„Bent jau du vyrai spektakliui reikalingi kaip oras ir vanduo“, – tikino Kupiškio kultūros centro Subačiaus padalinio renginių organizatorė Violeta Kunskienė.
Antrus metus Subačiuje dirbanti moteris subūrė du kolektyvus ir sukūrė spektaklius. Iki tol ji dirbo Lukonyse, ten pat ir gyvena.
V.Kunskienės vadovaujami suaugusieji vaidina komediją „Jaunikio medžioklė“ apie sukčių Amerikoną Joną, o savęs pažinimo ir saviraiškos studija nukelia į knygų pasaulį. Pastarojoje dalyvauja vaikai ir jaunimas.
V.Kunskienė ir spektaklyje vaidinančios Onutė Kavaliukienė, Palma Skrebienė bei padalinio vadybininkė Dalė Virbickienė prisiminė pačią pradžią, kaip kvietė subatėnus į dramos studiją.
Pradėjo nuo skelbimų – spausdintų ant popieriaus bei platinamų socialiniuose tinkluose. Šį kvietimą pastebėjo Vita Dovidauskienė, vėliau spektaklyje gavusi vieną pagrindinių vaidmenų. Rudiliuose gyvenanti moteris paskambino V.Kunskienei ir pasiprašė subatėnų priimama, mat nuobodžiauja, pasigenda kultūrinės veiklos.
„Vita važinėja iš Rudilių į darbą Panevėžio rajone, Paliūniškyje, taigi Subačius jai tapo tarpine stotele“, – aiškino pašnekovės.
Studijoje liko „laikinieji“
V.Kunskienė tęsė, kad ne viskas klojosi taip paprastai, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, vaidinti pasišovė dvi moterys, bet persigalvojo ir pabėgo. Kodėl? Galbūt dėl asmeninių priežasčių, o gal – dėl kitų reikalų.
Perskaičiusi skelbimą, į studiją atėjo ir buvusi vilnietė O.Kavaliukienė. Ji Subačiuje gyvena 6 metus, o kvietimą pastebėjo vedžiodama šuniuką.
„Besimokant pirmoje klasėje mokytoja man liepė nedainuoti. Šokčiau tiktai su vyru, o jis dabar negali, todėl nusprendžiau pabandyti vaidybą. Atėjau ir pasakiau, kad dar nežinau, ką veiksiu toliau gyvenime, bet labai noriu prisijungti“, – šypsojosi moteris.
V.Kunskienė tuomet apsidžiaugė, kad atsiranda norinčių vaidinti, bet šiek tiek vėliau pasijuto perlieta šaltu vandeniu, kai O.Kavaliukienė prisipažino ketinanti išvažiuoti į užsienį. Taigi studijoje dalyvaus tik laikinai.
„Aha, ir šita – laikinai, kas per cirkai?.. Na, pagalvojau, tuomet pagrindinio vaidmens jai tikrai neduosiu. Galės vaidinti nereikšmingą epizodą, kad kas nors galėtų ją skubiai pakeisti“, – nuogąstavimus prisiminė V.Kunskienė.
P.Skrebienė ją nuramino, kad pagelbės, jei tik reikės. Bet taip ir neprireikė, O.Kavaliukienė niekur neišvyko. Maža to, moteris vaidindama suprato, kad žmogus laisvas daryti tai, ko širdis nori, ir prieš pat premjerą išėjo iš darbo Panevėžyje.
D.Virbickienė šyptelėjo, kad dramos studijoje liko daugiausia tų žmonių, kurie ketino pabandyti laikinai.
Gatvėje užkabinėjo žmones
Bet spektakliui pjesę rašiusi ir jį režisavusi V.Kunskienė labiausiai nerimavo, kur gauti vaidinti mokančių ir norinčių vyriškių. Kaip fronte reikia vyrų, taip spektakliui jų mirtinai reikėjo bent jau dviejų.
„Užkabinėjau žmones gatvėje tiesiogine šio žodžio prasme“, – rimtu veidu dėstė kupiškėnė.
Būdavo, pamato Subačiuje vyrą, tuoj aplinkinių klausia, kas jis toks, ar vietinis? Po to prie jo pribėga ir ima įkalbinėti ateiti į spektaklio repeticiją.
V.Kunskienė prisipažindavo, kad Dievas jai nedavė tiek talento kiek anksčiau dirbusiai Violetai Mičiulienei, bet viltingai vyrų pasiteiraudavo, o galgi pabandytų?
Dažnokai vyrai, taip netikėtai
užklupti, pažvelgdavo į V.Kunskienę ir apgailestaudami sakydavo: „Žinok, ne...“
Vienas vyriškis bemaž sutiko, bet pridūrė, kad šiuo metu atostogauja, o jau po mėnesio pradės važinėti į komandiruotes.
V.Kunskienė nustebo: o tai koks gi tikslas pradėti repetuoti, jei tai tetruks vos mėnesį?
Vyriškis atsakė ta pačia nata: „Aš ir sakau: tai koks gi tikslas?“
Beliko draugiškai išsiskirti.
Apdairiai kvietė per žmoną
Nematydama kitos išeities, V.Kunskienė pati ėmėsi vieno iš dviejų vyriškų vaidmenų.
Bet kartą Subačiuje ji išvydo Kęstutį Paliulį su žmona. Žinojo, kad jo šeima mėgsta kultūrines veiklas: brolis groja kapeloje, sutuoktinė dirbo šokių mokytoja, abu lanko pramoginių šokių studiją.
V.Kunskienė apdairiai ėmė prašyti ne K.Paliulį, o jo žmoną, kad leistų jį vaidinti. Mat žinojo, kad sutuoktinės žodis irgi daug reiškia.
„Sakiau: prašau, maldauju... Jie žiūri vienas į kitą, o aš toliau beriu: gelbėkit, statau spektaklį, bet trūksta vyro“, – pasakojo pašnekovė.
K.Paliulis ėmė ir sutiko. Jam teko Amerikono Jono vaidmuo.
Kito vyriško vaidmens ėmėsi Deividas Raščius. Vaikinas atėjo į Subačiaus padalinį savanoriauti, kad stodamas į kolegiją gautų papildomų balų. O dar gavo ir vaidmenį spektaklyje!
Iššūkiu V.Kunskienei tapo tai, kad jaunuolis prastai girdi, taigi sunkiau ištaria kai kuriuos žodžius.
Reikia ir patiems pribręsti
V.Kunskienė scenarijų spektakliui parašė pagal panevėžiečio Vytauto Kupšio pjesę. Joje pasakojama apie apdriskusį Amerikoną Joną, kuris aplinkinius įtikina ketinąs vesti, o iš tiesų visus apgauna, išvilioja pinigus. Ši istorija – tai pamoka dėl užsieniečių alpdavusioms lietuvaitėms.
Subatėnai pasirinko komediją, nes mano, kad lengvas ir komiškas siužetas labiau patraukia kaimo žmones. Niekam nereikia aiškinti ir to, kad jaunikiu apsimetantis amerikonas neabejotinai bus paskutinis sukčius.
Spektaklio režisierė pjesę labai sutrumpino, iš dviejų veiksmų beliko vienas.
„Pjesėje buvo daugybė epizodų, kai personažai geria. Pagalvojau, ką jau čia tuo nustebinsi, ir išnaikinau. Dar išbraukiau blevyzgas, palikau tik sąmojingus pokštus“, – tęsė V.Kunskienė.
Paklaustos, o ką apie tai pasakytų pats pjesės autorius, pašnekovės juokėsi, kad nežinia: galbūt rimtai supyktų, o gal pagirtų?
„Komediją pasirinkau dar ir todėl, kad rimtam veikalui reikia ir mums pribręsti. Vis nerimavau, ar pirmas blynas neprisvilo, bet spektaklį matę kolegos liepė nedramatizuoti situacijos. O tobulėti būtų kur, kaip ir visiems mėgėjų teatrams“, – V.Kunskienė liko patenkinta rezultatu.
Klojime net dulkės tikros
Subačiuje spektaklis vyko tik vieną kartą ir – nemokamai. Salė buvo beveik pilna. Atėjo visi tie, kurie atsisakė kviečiami vaidinti arba buvo pradėję lankyti repeticijas, bet pabėgo.
Po premjeros subatėnai nusprendė spektaklį parodyti kaimynams, atvyko į Pasvalio rajono Daujėnų klojimo teatrą.
„Klojimo teatras – tai fantastika, unikalu, jokio blizgesio, viskas tikra – net dulkės“, – žavėjosi pašnekovės.
Jos atviravo nerimavusios: ar ateis žiūrovų? O gal įdomūs buvo tik savame miestelyje?
Bet žiūrovų prisirinko artipilnis klojimas. Po spektaklio jie lipo į sceną, teikė gėles, dėkojo, prašė perduoti linkėjimus savo pažįstamiems.
„Klojimo durys buvo nuolat atviros. Jei būtų nepatikę, žiūrovai būtų išėję“, – džiaugėsi sėkme.
O.Kavaliukienė netgi nustebo, kad tiek žmonių atvyko iš aplinkinių kaimų.
„Aš maniau, kad kaimai ištuštėję...“ – atviravo moteris.
Kita įsimintina viešnagė – Rokiškio rajone, Ilzenbergo dvare. Čia jau vyravo visai kita atmosfera, nes triukšmingi svečiai vakarieniavo, trukdė vieni kitiems.
Nusprendė, lai lieka „čiukčelis“
P.Skrebienė tikino, kad vaidinti žiūrovams ir dalyvauti repeticijose – jiems patiems malonumas.
Ar teko susiginčyti? Galbūt net susipykti?
To paklaustos, pašnekovės ėmė vienu balsu tvirtinti, kad nieko panašaus. Be to, ir V.Kunskienei vis dėlto teko vienas iš pagrindinių vaidmenų, todėl studijos dalyviai ėmė patarinėti vieni kitiems kaip režisieriai, prašyti scenoje elgtis ir kalbėti įtikinamiau.
„Pagal pjesę, Močiutė nekenčia manęs, Stasės. Ji atsistoja ir stengiasi įspirti, o tuomet kėdė apvirsta. Sakau: „Net kėdė griūva iš pykčio.“ Taip natūraliai keitėsi ir veiksmas, ir žodžiai“, – pasakojo O.Kavaliukienė.
P.Skrebienė prisiminė, kad iš pradžių visi vaikščiojo su lapeliais, kuriuose buvo užrašyti jų personažų žodžiai.
Greičiausiai savo tekstą išmoko K.Paliulis, prabilęs su amerikonišku akcentu.
Bet labiausiai visus nustebino D.Raščius. Per vieną repeticiją žodžių nemokėjęs, vaikinas staiga pralaužė ledus – ėmė juos lieti iš atminties.
„Vietoj „sukčiaus“ Deividas vis tardavo „čiukčelis“, taisydavome ir taisydavome. O galop nusprendėme – tegu taip ir lieka, juk dar juokingiau“, – kvatojosi moterys.
Pagrasino bulvėmis apmėtyti?
D.Virbickienė vaidina su jaunuoliais, o į suaugusiųjų studijos „Jaunikio medžioklės“ repeticijas nebūdavo įleidžiama. Kad liktų didesnė intriga ir premjera padarytų stipresnį įspūdį.
„Dalė man sakė taip: jei viskas bus gerai, atneš gėlių. O jei blogai – tai apmėtys bulvėmis“, – intrigavo V.Kunskienė.
D.Virbickienė kvatodamasi šoko gintis, kad apie gėles kalbėjo, bet apie bulvių mėtymą – tai tikrai ne. Ji pritarė korespondentės ir P.Skrebienės minčiai, kad spektaklį reikėtų Subačiuje parodyti dar kartą.
Paklausta, lengviau dirbti su suaugusiaisiais ar su jaunimu, V.Kunskienė palygino, kad suaugusieji per repeticijas nesėdi sukišę nosis į mobiliuosius telefonus ir juose neieško receptų, kaip išsivirti cepelinus. O jaunuoliai, žiūrėk, vis „sulenda“ į telefonus. Todėl buvo nuspręsta prieš repeticijas juos surinkti.
Nustebus, argi geruoju atiduoda, D.Virbickienė patvirtino, kad pavyksta susitarti.
V.Kunskienė aiškino, kad su jaunuoliais bendrauja kaip su sau lygiais ir visuomet būna geros nuotaikos.
„Realiame gyvenime nutinka visokių keistų dalykų. Bet išeidama uždarau duris, ir rūpesčiai lieka namuose. Nieko tokio, nes kai grįžtu, jie vis dar ten, juk nesprendžiamos bėdos nepradingsta“, – kalbėjo V.Kunskienė.
Prierašai po nuotraukomis:
2. ir 3. Surasti vaidinti sugebančių vyrų buvo sudėtinga užduotis, bet V.Kunskienė ją įveikė. Spektaklyje vaidina D.Raščius (nuotr. kairėje) ir K.Paliulis.
4. V.Dovidauskienei teko svarbus Dukters Agnės vaidmuo.
5. Amerikonas Jonas sugebėjo apgauti visus kitus pjesės personažus ir iš jų išvilioti pinigus.
6. Lėbavimo scenų spektaklyje neliko, bet veiksmas vyksta ir prie stalo.
Asmeninio albumo nuotraukos
