Išryškėjo dar viena spalva
Apie panevėžietę Jūratę Kavaliauskienę galėtume sakyti: talentas vienas nevaikšto, jei gabi, tai net keliose skirtingose srityse.
Mūsų mieste pirmą kartą ši moteris labai rimtai pasireiškė, kai 2014 metais surengė įspūdingą festivalį „Bonjour, maestro“ režisieriui Juozui Miltiniui atminti. Tada nostalgiška Paryžiaus dvasia buvo užvaldžiusi visą centrinį miestą – tokio renginio niekas nebuvo matęs ir antro kol kas neregėjo.
Vėliau J.Kavaliauskienė surengė dar keletą įsimintinų renginių, o paskui ilgam nuo to nutolo.
Ir štai netikėtai išgirstame, kad ji pasireiškė kaip dailininkė – tapo, o pirmenybę atiduoda portretams.
Tapydama žinomus žmones ji puikiai pagauna jų išraiškas, ypatumus. Nuo anksčiau tapytų peizažų portretai smarkiai skiriasi atlikimo technika – jie sodresnių spalvų ir gerokai grubesnių potėpių.
Ypatingo palikimo nebuvo kaip pervežti
Šiuo metu ji nieko nedaro, nieko nekuria. Karas Ukrainoje atėmė jėgas. Nežinia, ar ilgam. Ką gali, tą daro: nuvežė labdarą Raudonajam Kryžiui ir laukia. Kaip ir mes visi.
Pas J.Kavaliauskienę buvome užsukę anksčiau, dar prieš karą, tad pokalbis nebuvo nuspalvintas nerimo ir skausmo.
Su vyru Jauniumi ji gyvena netoli miesto centro, buvusiame uošvio, žinomo tapytojo, neprilygstamo akvarelių meistro Stasio Kavaliausko name.
„Kai uošvis mirė, paliko daug turto: dažų, drobių, teptukų, paveikslų. Jis buvo produktyvus menininkas. Mums buvo lengviau pas tą turtą persikraustyti nei kitur pervežti“, – paaiškina.
Jos ir vyro profesijos tokios pat, abu statybos inžinieriai, kartu mokėsi tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute.
„Buvom grupiokai, susituokėm paskutiniame kurse“, – sako.
Ji – vilnietė, bet kartu su vyru paskyrimą gavo į jo gimtąjį Panevėžį.
Ir į dukterį atkreipė dėmesį
„Su tuo polinkiu į menus Kavaliauskų giminėje yra keista – ne atžalos talentus paveldi, o menai į namus ateina per žentus ir marčias“, – juokiasi.
Akvarelininko sūnus, jos sutuoktinis, teptukų į rankas neima.
Pašnekovė perpasakoja, ką girdėjusi iš savo anytos Žibutės Kavaliauskienės.
Esą jos būsimas vyras S.Kava-liauskas pirmiausia susipažino su šios tėvu, panevėžiečiu dailininku Petru Kalveliu. Gerokai pabendravęs su juo kūrybiniais klausimais, paskui atkreipė dėmesį ir į dukterį.
P.Kalvelis anais laikais buvo žinomas kultūros veikėjas, kūrybinę veiklą pradėjęs anksčiau už miesto dailės patriarchu vadinamą Kazimierą Naruševičių. Pastarasis mieste įsteigė pirmąją dailininkų studiją.
P.Kalvelis Panevėžyje įkūrė menininkų kuopą – aktyviai besireiškusį dailininkų mėgėjų sambūrį.
Daugelį tiesiog padovanojo
Kambario sienas puošia S.Kavaliausko akvarelės ir jo marčios Jūratės tapyti peizažai bei portretai.
Lengviausiai atpažįstamas čia – muzikologas bei dirigentas Donatas Katkus.
Moteris rodo pirmąjį savo nutapytą portretą – uošvio. Piešė iš nuotraukos. Išgavo stulbinamą panašumą. Tada įsidrąsino, ir portretai pasipylė vienas po kito.
„O čia mano tėtis Vytautas Cicėnas“, – rodo į kitą kūrinį.
Iš savųjų dar yra nutapiusi močiutę, savo seserį, sūnėną.
„Labiausiai esu patenkinta Albino Kėlerio portretu, jį sukūriau aktoriaus 60-mečio proga ir paveikslą jubiliatui padovanojau. Daugelio mano kūrinių toks likimas ir yra – būti padovanotiems“, – paaiškina.
Atsiklausė, ar gali rodyti
J.Kavaliauskienės tapytas panevėžietės poetės Elenos Mezginaitės portretas kabo miesto bibliotekoje, pelniusioje poetės vardą.
Iš portretų namie likę vos vienas kitas, tarp jų poetė Elvyra Pažemeckaitė, Londone studijuojantis sūnėnas pianistas Ignas Maknickas.
Pašnekovė prisipažino, jog ne visi būna patenkinti savo atvaizdu, bet ką jau padarysi.
Prieš paleisdama D.Katkaus pieštą atvaizdą į viešumą J.Kavaliauskienė jo atsiklausė, ar gali tai daryti. Paskambino ir nusiuntė paveikslo fotografiją.
D.Katkui patiko, juokavo, kad jis pavyko netgi gražus. Portretas, kaip sutarta, pas jį ir iškeliaus.
Pasirinko geriau – vestuves
„Aš visada gerai piešiau, bet ryšio su menais neturėjau“, – tikina pašnekovė.
Bet čia pat prisipažįsta, jog Vilniuje lankė ir muzikos mokyklą, 7 metus mokėsi griežti violončele.
Dabar jau ir pati negali pasakyti, ar jautė didelį potraukį muzikai.
„Buvau kaprizingas vaikas. Muzikos mokyklą pabaigiau, bet muzikės keliu nenuėjau“, – šypsosi.
Dėl jaunatviškų kaprizų ir studijavo ne visai tai, ką norėjo.
„Ketinau stoti į architektūrą, bet kaip tik tą dieną, kai turėjo būti egzaminai, vyko pusseserės vestuvės. Norėjau dalyvauti baliuje, todėl stojau į statybą“, – linksmai pasakoja.
O galėjo pasinaudoti unikalia proga
J.Kavaliauskienei seniai kirbėjo mintis išbandyti tapybą, tik tam vis nerado laiko, o juk galėjo pasinaudoti unikalia proga ir pamokų paprašyti paties uošvio. „Apie tai, kad galbūt galėčiau piešti, su juo esam kalbėję, tačiau uošvis manęs nespaudė, o pati vis atidėliojau“, – dabar šiek tiek apgailestauja.
Marti ėmė tapyti ir naudotis jo paliktais turtais tik po uošvio mirties dešimtmečio.
Tam turėjo reikšmės ir Bistrampolio dvaras.
„Kai kunigas Rimantas Gudelis įsigijo dvarą ir pradėjo festivalius organizuoti, aš jam talkinau. Ten susipažinau su įvairių sričių kūrėjais“, – pasakoja pašnekovė.
Kartą, kai per dvisavaitinę akvarelininkų stovyklą buvo kviečiami paimti teptuką į rankas ir nė karto nepiešę žmonės, išbandyti savo jėgas ryžosi ir J.Kavaliauskienė su darbo kolege Jūrate Ezerskiene. Vėliau ji nutempė draugę į dailės studiją.
Portretai ją tiesiog „veža“
Tapybos pradžiamokslį ji išėjo pas vieną žinomiausių šalies dailininkų Ramūną Grikevičių.
Po metų estafetę perėmė dailininkė Irina Nosova, perėjo pas ją į grynai moterišką kompaniją.
„Ten greičiau klubas nei mokykla – kai nėra noro piešti, sėdim ir kalbamės. I.Nosova pilna idėjų, visokių įdomybių pasiūlo, esam kūrę net gyvus paveikslus. Kai pagalvoju, namie tam neturėčiau laiko“, – svarsto.
„Ramūno Grikevičiaus braižas man labai patinka, sugaunu save kartais mėgdžiojant jo manierą“, – pereina prie kitos temos pašnekovė.
O portretai ją tiesiog „veža“.
Pasak J.Kavaliauskienės, portreto gimimas – labai įdomus dalykas. Kaskart atsistojusi prie tuščios drobės išsigąsta, kad nieko nebus. Kaip gali padaryti panašų? Ir kaskart įvyksta stebuklas, kažkaip pamažu atsiranda piešiamo asmens panašumas.
„Nežinau, kaip kitiems būna, bet man štai taip, kaskart pati stebiuosi savo kūriniu“, – kalba pašnekovė.
Moteris dar priduria, jog netapo iš natūros, piešia tik iš nuotraukos.
„Užsakovų neturiu, savo paveikslų nepardavinėju ir nesiviešinu“, – papildo.
Vienu ūpu apmezgė giminę
J.Kavaliauskienė deda ant stalo krūvą raštuotų vilnonių skarų, megztų iš itin šiltos islandiškų avių vilnos.
„Čia mano naujas pomėgis“, – rodo, ką veikė visą žiemą. Ir pasakoja, kaip įniko į mezgimą.
Užpraėjusią žiemą Londone studijuojantis krikštasūnis Ignas Maknickas paprašė numegzti ne bet kokį, o raštuotą, megztinį ir atsiuntė nuotrauką, kaip jis turėtų atrodyti: grynai islandiško stiliaus.
„Numezgiau, o jis alergiškas, vilna kenkia. Mano sesers, jo mamos, šeima turi 6 vaikus, tai buvo kam atiduoti, o paskui teko apmegzti visus. Mezgiau ir dviem savo sūnums, ir dviem anūkams. Krištasūniui suradau specialių, nedirginančių siūlų ir dar kartą numezgiau, ko prašė“, – pasakoja apie mezgimo „manijos“ pradžią.
Šią žiemą, kai baigėsi darbai kieme ir sodyboje, rankos griebė megzti skaras, jos iškeliavo dovanomis.
Išskleidžia seną vėduoklę iš stručio plunksnų
Jau ruošiuosi atsisveikinti, o šeimininkė iš spintos ištraukia ypatingą daiktą – šimto metų senumo vėduoklę iš stručio plunksnų.
Ji kuo puikiausia, tik matyti, kad medinės ažūrinės aksesuaro dalys smarkokai pirštų nusvidintos.
„Tai močiutės vėduoklė, vaikystėje su ja žaisdavau. Turiu daug senų giminės daiktų – dramblio kaulo peilį, senelio kardą“, – kalba pašnekovė. O tada jau veda rodyti iš senelių sodybos parsigabentų giminės baldų.
Visi jie Kavaliauskų namuose rado sau vietą, nors atsivežė visiškas griuvenas.
„Giminės pasiūlė tuos baldus mums pasiimti, sako, tavo vyras turi geras rankas, sutvarkys. Ilgai vyras gaišo, ieškojo trūkstamų dalių, bet tikrai sutvarkė“, – aiškina apie brangų palikimą.
Pasak pašnekovės, jos seneliai Ignalinos rajone nebuvo bajorai, neturėjo jokių titulų ar didelių turtų, bet gerų daiktų turėjo.
Tiko ir peršauta spinta
Moteris rodo spintos šoną – per Pirmąjį pasaulinį karą ją perskrodė dvi kulkos. Vėliau tą vietą užtaisė, matyti gan idealiai pritaikyti du mediniai lopeliai.
Sudėtingais raižiniais ir visokiomis dekoratyviomis detalėmis puošta indauja – įspūdingo dydžio, beveik remia virtuvės lubas. Iš to pat komplekto ir senovinės kėdės.
Iš senelių namų J.Kavaliauskienė parsivežė ir nuo laiko padūmavusį, mažomis dėmelėmis nusėtą veidrodį.
Pasak jos, šiaip jau gyvuoja persergėjimas, jog nereikėtų imti veidrodžio iš svetimų namų, esą jis prisigėręs blogos energijos.
„Apie šitą veidrodį man močiutė sakydavo: nebijok, jis gerai rodo. Ir iš tiesų, kai į jį žiūriu, aš sau patinku“, – šypsosi šeimininkė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. S.Kavaliauskas buvo vienas talentingiausių mūsų miesto kūrėjų, garsėjo kaip nepralenkiamas akvarelininkas. Nuotr. iš redakcijos archyvo
2. Šimtmečio senumo močiutės vėduoklę iš stručio plunksnų J.Kavaliauskienė tebesaugo iki šiol.
3. Namų kieme esančioje dirbtuvėlėje tebekabo talentingojo uošvio kūriniai.
4. J.Kavaliauskienė uošvį nutapė iš nuotraukos.
5. Aktoriaus A.Kėlerio portretas.
6. Puikiai pagauta muziko D.Katkaus šypsena.
7. Poetė E.Pažemeckaitė.
8. Sesers portretas.
9. Drobėje atsidūrė ir sūnėnas pianistas I.Maknickas.
10. J.Kavaliauskienė nutapė ir savo tėvą.
11. Jaukiame namų kampelyje kabo ir J.Kavaliauskienės tapytas močiutės portretas (dešinėje).
12. Dabar moters pomėgis yra megzti šiltas vilnones skaras.
13. Į portretų seriją nugulė ir keturkojo atvaizdas.
14. Meno kūrinys iš moliūgo.
15. Namų interjere – ir senelio kardai.
16. Iš senelių sodybos parsivežti bei restauruoti senoviniai baldai puikiai tarnauja ir šiandien, jie ne tik gražūs, bet ir tvirti.
G.Kudirkos nuotraukos
