Teatras nustebino dydžiu
„Po keliolikos valandų kelionės, po truputėlį vėlavusio skrydžio, po beveik tardymo pasų patikros poste tiesiai iš oro uosto važiuojame į teatrą, į atidarymo ceremoniją. Gerokai pasiglamžę, pasišiaušę, bet laimingi, kad pagaliau pasiekėme kelionės tikslą. Teatro pastatas išties įspūdingas, vėliau kiekvieną kartą įvažiuodami į aikštę iš skirtingų pusių vis nustebdavome: oi, kaip gražu! Ai, taigi čia mūsų teatras“, – taip apie Rokiškio liaudies teatro kelionę į Maroką pasakojo režisierė Neringa Danienė.
Udždos mieste, Maroko rytų regiono sostinėje, rokiškėnai rodė spektaklį „Šepką atradau aš“.
Teatro pastatas nustebino prabanga ir dydžiu – jame telpa net 1200 žiūrovų, parteris-amfiteatras smarkiai aukštėjantis, 4 aukštai balkonų.
Į Maroką rokiškėnus pakvietė ten rengiamo festivalio direktorius profesorius Mohammedas Benjaddi, pamatęs jų spektaklį Anykščiuose. Čia jis dalyvavo kaip ekspertas, bendradarbiaujantis su Jonu Buziliausku.
Jau esame rašę, kad spektaklis „Šepką atradau aš“ pasakoja apie žymiausią sovietinės Lietuvos diev-
dirbį Lionginą Šepką, gyvenusį varganoje žeminėje ir kūrusį unikalius drožinius, kuriuos sovietų valdžia liepė buldozeriu suversti į tvenkinį ir kurie buvo išgelbėti tik Rokiškio muziejininkų dėka.
Nemažiau įdomi ir kūrėjo asmenybė. Nepaklusdamas valdžiai ir nusistovėjusioms taisyklėms, L.Šepka kėlė aplinkiniams gailestį, kitiems – baugulį, net panieką.
Plojo per visą spektaklį
Betgi marokiečiai ničnieko negirdėję apie L.Šepką! Gal prieš spektaklį vyko koks nors pristatymas apie jo kūrybą ir gyvenimą?
To paklausta, N.Danienė sakė, kad festivalio organizatoriams iš anksto pateikė aprašymą, kas rodoma spektaklyje. M.Benjaddi pats buvo matęs ir L.Šepkos darbų ekspoziciją Rokiškio krašto muziejuje. Prieš spektaklį jis žiūrovams prancūziškai ilgokai pasakojo savo įspūdžius.
„Kai ką supratome prancūziškai, kai ko ne, bet tikrai kalbėjo apie sovietmetį, kad Šepka ne išgalvotas personažas, o tikrai gyvenusi asmenybė“, – prisiminė N.Danienė.
O skaidrės su dievdirbio darbais ir darbų kopijos naudojamos spektaklyje.
Vertimo nebuvo jokio, nes tarptautiniuose festivaliuose spektakliai vyksta universalia – teatro kalba.
Po spektaklio žiūrovai ėjo rokiškėnams padėkoti, sakė komplimentus, prašė nusifotografuoti ir su visa grupe, ir atskirai. Spektaklio stebuklas įvyko!
„Trikdė vienintelis dalykas – žiūrovai plojo per visą spektaklį, vos pasibaigus scenai, net kai Šepka miršta. Negaliu sakyti, kad tai gerai ar kad blogai, tiesiog jie taip įpratę. Veiksmas – lėtas, ramus ir subtilus, mūsų žmonės paprastai stebi užgniaužę kvapą, kvėpuot pamiršę...“ – mentaliteto skirtumus lygino režisierė.
Apsauga nepaleido iš akių
Prieš kelionę rokiškėnams buvo išsamiai papasakota, ko tikėtis, kaip rengtis ir kaip elgtis. Jie buvo įspėti ir dėl to, kad atvykę oro uoste bus įkyriai tikrinami. Organizatoriai liepė turėti jų kontaktus.
„Taip ir nutiko. Aš ėjau pirma į patikrą, pasakiau, kad keliauja visa grupė. Pasipylė klausimai, kas per festivalis, ką veiksime, kur gyvensime... Užstrigome. Daviau organizatorių telefono numerį, jiems paskambino, tik tuomet pajudėjo reikalai“, – prisiminė N.Danienė.
Išskirtinį marokiečių dėmesį rokiškėnai, ypač šviesiaplaukės, jautė ir laisvalaikiu, bet apsauga teatralų nepaleido iš akių.
„Saugojo beprotiškai galbūt mus, o galbūt ir nuo mūsų. Tokiose šalyse užsieniečių labai bijo, laiko potencialiais agentais. Lydėdavo net iki tualeto, kad kas nors neprikibtų ir grįžtume be incidentų“, – šypsojosi N.Danienė.
Turguje apsauga įspėjo neatsilikti nuo grupės, labai saugoti krepšius, pinigines, be gidės nieko nepirkti, nes vietiniai iš jų nuplėš „turisto“ kainą. Dokumentus liepė palikti viešbutyje – taip saugiau.
„Maroko turgus – tikra egzotika. Šokančių kobrų nematėme, bet tai buvo autentiškiausias kelionės momentas. Spalvos, kvapai, auksas, prieskoniai, tikra oda už juokingą kainą, saldumynai, autentiški muzikos instrumentai...“ – vardijo įspūdžius pašnekovė.
Prie turgaus N.Danienė nusifotografavo, kaip juokavo, pavėžėjo ratuose. Pasirodo, vyrai su vežimaičiais pargabena turguje klientų pirktas prekes namo.
Laisto kiekvieną centimetrą
Rokiškėnams be apsaugos nebuvo galima niekur eiti, bet pora vaikinų neištvėrė, ištykino į Macdonaldą šalia teatro.
„Išėjo, grįžo, bet vakarais vieniems klaidžioti – jokiu būdu. Tuo labiau kad gyvenome tvora aptvertame studentų miestelyje vidury dykumos, tai nelabai buvo ir kur eiti“, – juokėsi N.Danienė.
Rokiškėnai visur važiavo autobusiuku su gidu. Vyko pamatyti vietos parko.
„Udždoje nelijo 4 metus, todėl parke laistomas kiekvienas centimetras. Kai tai pasako, supranti, kokia vertybė yra žaluma ir kodėl negalima lipti ant žolės“, – pasakojo.
Upės vaga – visiškai sausa, primesta šiukšlių. Auga tik samanos, menki krūmokšniai.
Vyko žiūrėti laisvėje gyvenančių kupranugarių.
„Bet ne tų, besispjaudančių už grotų zoologijos sode. Tų – laisvų dykumos laivų. Sužinojome, kad jie gyvena po kelis. Jei vienas – tai iš bandos išvytas, sergantis“, – prisiminė režisierė.
Vieną dieną nusprendė pamatyti Viduržemio jūrą. Nesmagiai nuteikė spygliuota tvora, skirianti Maroką nuo Alžyro, ir gidės pasakojimas, kad abiejose valstybėse gyvenantys giminės atvažiuoja pasimatyti ir pakalbėti telefonu „per upę“.
O dar prieš dešimtmetį nebuvo galima fotografuoti – kad Alžyro kareivis nenušautų.
Ilgiau negu planavo užtruko vietos universitete – dvi valandas. Mat teatralai sulaukė klausimo, ar mūsų kalba yra kaip rusų. Taip prasidėjo pokalbis ne tik apie lietuvišką kiną ir teatrą, bet ir apie laisvę, nepriklausomybę, kalbą ir kultūrą. Marokas prisimena prancūzų okupaciją ir taip pat didžiuojasi savo nepriklausomybe.
Universitete N.Danienei krito į akis, kad dalis studenčių su skaromis, bet kitos – palaidais plaukais.
Niekas nieko neremontuoja
Teatralai buvo apgyvendinti viešbutyje su didžiuliais kambariais. Juose daug erdvės, dvigulės lovos. Bet nustebino, kad marokiečiai nieko neremontuoja. Pastato namą, gražiai įrengia ir leidžia nugyventi jam skirtą laiką – kaip žmogui. Kai „pasensta“, jį nugriauna ir stato naują.
„Pavyzdžiui, duryse nėra rankenos arba neveikia užraktas, bet niekas netaiso nieko. Prožektoriai nukabinti, nors kai kuriuose tereikia persukti lemputę ar sujungti laidelius. Jie taip gyvena“, – pasakojo N.Danienė.
Akis glostė nuostabus dekoras, ažūrai, piešiniai, mozaikos iš mažų plytelių, o kaip kontrastas – numestos nuorūkos.
„Daug dalykų, kurie trukdytų mums gyventi, jiems visiškai priimtini. Bet visas įdomumas ir buvo jų autentika, kurios nerasi turistams pritaikytuose viešbučiuose, kavinėse. Visai netrokštu svetimoje šalyje gyventi kambaryje su euroremontu. Keliaudama ieškau būtent tokių vietų“, – tikino režisierė.
Mėsa – meduje ir su razinomis
Dėl neįprasto maisto rokiškėnų nuomonės išsiskyrė. N.Danienė svarstė, kad jaunimui gal jis nelabai patiko, vyrams saldi mėsa irgi pabodo – medus, datulės, razinos, saldūs padažai... Ne visiems priimtina ir tai, kad maistas rankomis imamas iš to paties padėklo.
„Duona atplėšiama ir mirkoma į bendrą padažą. Sriuba valgoma su saldžiais sausainiais. Neįprasta, tikrai, bet jie taip valgo, pagalvojau, kad ir mes nemirsim. Valgėme kaip vietiniai, nes įdomu viską išbandyti“, – juokėsi pašnekovė.
Per pietus ir vakarienę režisierė laukdavo, kuo šįkart liks nustebinta. O po kiekvieno valgio gerdavo arbatą iš nuostabaus grožio stiklinaičių. Tiesa, arbatos jose labai mažai, užtat labai daug cukraus.
„Smulkų cukrų jie vadina smėliu. Arbatą geria užsikąsdami cukraus kubeliu. Jų arbata saldi kaip sirupas. Aš ją gėriau, nes ir važiuoji pamatyti bei paragauti to, ko nerasi namuose“, – aiškino N.Danienė.
Paklausta, ar grįžusi namo pasiilgsta marokiškų saldybių, atsakė, kad retsykiais norėtų, nes jų maistas – puota gomuriui, kai valgai ir mėgaujiesi.
Pralindo pro adatos skylutę
Trukdžiai atvykus į Maroką nublanko prieš stresą, patirtą grįžtant namo. Barselonoje buvo persėdimas, o kaip tik tuo metu Ispaniją užliejo baisios liūtys, pareikalavusios daugybės žmonių aukų.
Skrydis iš Udždos į Barseloną vėlavo. Rokiškėnai ėmė skaičiuoti, kad Barselonoje persėsti į kitą lėktuvą bus tik valanda. Didžiulis oro uostas, iš vieno skrydžio išsiregistruoti, pereiti pasų kontrolę, patikrą į kitą skrydį – laiko pakaktų tik teoriškai.
Apie tai, kad pasiims bagažą, niekas nebekalbėjo, nors juose – ir sceniniai drabužiai, kiti daiktai, keturi pinti bulvių krepšiai. Tik trapioji Mūzos karūna keliavo teatralų rankose. Kai rankos buvo užimtos, puikavosi ant kieno nors galvos.
Teatralai tarėsi dėl visų variantų, ką darys, jei Barselonoje į lėktuvą nespėtų visi arba dalis iš jų. Likusiems reikėtų susirasti, kur apsigyventi, neaišku, kuriam laikui, nusipirkti kitus bilietus... Sutarė, kas skristų, o kas liktų.
Laimė, vėlavo ir lėktuvas, skraidinęs juos namo, todėl visi suspėjo ir bagažą pasiimti, ir patikrą pereiti. Lietuvoje siautėjo galingi vėjai, bet pusę aštuntos ryto teatralai pasiekė Rokiškį. Kai kas ėjo tiesiai į darbą.
Jau grįžę sužinojo, kad ir Barselonos oro uostą užliejo vandenys, skrydžiai buvo atidėti.
„Išlindome pro adatos skylutę. Viskas baigėsi laimingai, todėl dabar galime prisiminti kaip vieną iš mūsų patirtų nuotykių“, – atsidūsėjo režisierė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Prie turgaus vartų rokiškėnai nusifotografavo su vandens dalintoju, bet jo vandens taip ir nedrįso paragauti, gėrė iš savo buteliukų. Vanduo Udždoje brangenybė, nes čia nelijo net 4 metus.
2. Ar lengva marokietėms moterims prilygti grakštumu ir elegancija?
3. Egzotiškasis turgus pakerėjo spalvomis, skoniais, kvapais ir žemomis kainomis.
4. 5. Po spektaklio žiūrovai sakė rokiškėnams komplimentus, šiltai dėkojo, prašė kartu nusifotografuoti.
6. Mūza vos nevirto Rytų princese.
7. Štai ir marokiškasis „pavėžėjas“, bet jo ratai skirti prekėms gabenti.
8. N.Danienė susibičiuliavo su vietos apšvietėjais, jie pildė visus režisierės prašymus.
9. Bet kurioje šalyje jaunimui lengva surasti bendrą kalbą.
10. 11. 12. Patiekalai prilygo kone meno kūriniams, teatralai kas kartą nekantriai laukdavo, kuo bus šįkart nustebinti.
N.Danienės nuotraukos
