Juvelyrė ar restauratorė?
Nuo mažumės su mama savo namų dirbtuvėse minkiusios molį ir išmokusios kurti pasaulį pagal savas fantazijas, ramygalietės seserys Lauryna ir Rugilė Kiškytės ir rinkdamosios gyvenimo kelią nuo menų nenutolo. Dailės akademijoje jos pasirinko juvelyrikos ir restauracijos studijas.
Lauryną Kiškytę kūrybinė fantazija neša toli visomis prasmėmis – jaunos menininkės darbai jau eksponuojami pasaulinėse galerijose bei muziejuose.
Merginos kūryba buvo iškeliavusi į Itami meno ir amatų muziejų Japonijoje, pabuvojo Švedijos salos Himmelsberga muziejuje, Paduvos mieste Italijoje, šiemet rodyta viename didžiausių Ispanijos miestų Barselonoje, o šiuo metu jos kūriniais grožisi Portugalijos Porto miesto meno mėgėjai.
Pati 29 metų kūrėja sako, jog vis dar blaškosi menų sraute, dar ieško savo nišos. Gyvenimas taip dėliojasi, kad gausybe idėjų kunkuliuojanti juvelyrė pasuko restauratorės keliu. O jos septyneriais metais jaunesnė sesuo Rugilė Dailės akademijoje iš karto pasirinko restauracijos studijas.
Lauryna jau pluša prie Kauno Šv. Jurgio bažnyčios atnaujinimo, tad su ja apie tai ir šnekėjome.
– Tikriausiai nekeista, kad augusi su tokiais tėvais – Ramygalą kūrybinėmis stovyklomis garsinančia keramike Laima Kiškiene ir jos idėjas visaip palaikančiu bei įgyvendinti padedančiu jūsų tėčiu – ir pati nuo menų nenutolote. Juk nebuvote šeimos verčiama rinktis menininkės kelią?
– Turiu labai ryškų vaikystės prisiminimą: smarkiai lietingą dieną laukiu iš turgaus sugrįžtančios močiutės ir piešiu seriją paveikslėlių apie lietų. Ir tada man ateina mintis, kad norėčiau būti dailininke. Buvau penkiametė ir tai buvo pirma aplankiusi sąmoninga mintis apie menus ir ką gyvenime norėčiau daryti.
Ir ją tikrai pakišo ne tėvai, o pati iš savęs turėjau didelį poreikį piešti. Susirinkdavau prakuroms prie krosnies paliktus tėčio skaičiais išmargintus lapus ir švariąsias puses pripaišydavau.
Tuo metu namie dar nebuvo jokių rimtų mamos kūrybinių dirbtuvių, ji visą dėmesį buvo sutelkusi į mokytojos profesiją, dirbo dailės mokytoja, platesnėm kūrybinėm veiklom dar neužsiėmė.
Mama kartais nusivesdavo į darbą, matydavau rankdarbius darančius mokinius, toji aplinka mažam vaikui, be abejo, turėjo įtakos.
Senos nuotraukos byloja, kad ir aš molį minkiau, bet pati to ryškiai neatsimenu.
– Kodėl nestojote studijuoti tapybos? Arba muzikos? Juk muzikos mokykloje esate baigusi smuiko klasę. Gal juvelyrės profesija atrodė praktiškesnė, pelningesnė?
– Paauglės protu mąstant apie kūrybą, iš tiesų atrodė, kad tik tapyba, kaip tikras menas, ir teegzistuoja. Būdama penkiolikmetė apie uždarbius mažiausiai galvoji.
Nuo aštuntos klasės prasidėjo pasirinkimų žvalgytuvės, važiavome į mokymo centrus, pildėme testus, kurie pasufleruotų, kokia profesija kuriam tinkamiausia.
Šeimoje padiskutuodavome, kad studijuoti tapybą gal bus labai sunku. Kadangi patiko krapštytis, mėgau piešti smulkias detales, tai nutariau, jog gal man tiktų juvelyrika. Aišku, tada iki galo neįsivaizdavau, kas ta juvelyrika.
– Pradėjusi studijuoti ar pajutote sėdinti savo rogėse?
– Įstojusi į juvelyriką jaučiausi labai gerai, ypač pirmame kurse. Ateini į piešimo paskaitas ir pro langus matai Telšių Mąsčio ežerą, nereikia skaičiuoti jokių sinusų kosinusų, kai net nesupranti, kam jie šiam pasauly reikalingi. Dar juokdavomės, kad mūsų Dailės akademijos fakultetas, taip toli nutolęs nuo sostinės, yra gryna mergaičių akademija, nes mano kurse juvelyriką studijavo vien merginos.
Pirmosios mano juvelyrikos dirbtuvėlės atsirado po antro bakalauro kurso Ramygaloje pas tėvus, namų garaže.
Toje patalpoje buvo mažai šviesos, nešildoma. Vasarą prasidariau garažo vartus, pasistačiau stalą, tėtis suorganizavo apšvietimą ir sėdau dirbti. Buvau užsispyrusi tėvams sidabrinių vestuvių proga padaryti sidabrinius žiedus. Juos tame garaže ir nukaliau.
– Tuo metu ir smuiko nebuvote padėjusi į šalį. O iš kur polinkis į muziką?
– Muzika visada yra šalia. Studentiškais laikais grojau Telšių kapeloje, magistro studijas baigiau jau Vilniaus dailės akademijoje, iki pernai grojau kameriniame orkestre.
Ryšys su muzika man labai svarbus, galima sakyti, kad muzikos mokykloje aš užaugau, nes po pamokų joje prabėgdavo visas mano laikas iki pat vakaro. Toji aplinka irgi savotiškai formavo, įnešė gyvenime labai praverčiančių supratimų: išmokau planuoti laiką, atsakomybės, kantraus darbo dėl rezultato.
Muzikantas šeimoje buvo – mama yra baigusi akordeono klasę, tik namie ji beveik negrodavo, būdavo išskirtinis įvykis, jei išsitraukdavo instrumentą.
Kad piešti nuo mažų dienų norėjau, tai tikrai žinau, o groti nesvajojau, čia jau tėvai pastūmėjo.
Save atsimenu kaip ramų, uždaroką, ganėtinai nuolankų vaiką be aiškių savo norų. Man atrodo, kad ir dabar truputį plaukiu pasroviui: kokios atsiranda galimybės, tokias ir priimu.
Taigi mokiausi groti smuiku kantriai ir nesipriešindama. Didelį įspūdį paliko, kai pamačiau, kad muzika gali atverti vartus į platesnį pasaulį: būdama dešimtokė su kolektyvu išvažiavau koncertuoti į Angliją. Man, vaikui iš mažo miestelio, tai buvo svarbus dalykas.
Didžioji meilė muzikai atsirado baigus mokyklą, kai supratau, kad valdau instrumentą ir galiu rinktis groti kūrinius kokius pati noriu.
– Kaip ir kodėl juvelyrės kelyje atsirado restauravimas?
– Kai mokykloje reikėjo pasirinkti dalykus, kuriuos mokysiuosi sustiprintu lygiu, kažkodėl rinkausi istoriją, chemiją ir dailę. Tada nežinojau, kodėl, jie atrodė visiškai tarpusavyje nesusiję. Tų dalykų branduolys iš tiesų slypi restauravime.
Gavusi bakalauro diplomą norėjau pakeliauti, reikėjo pinigų. Pamačiau skelbimą, kad ieškoma pagalbininkų restauruojant Kretingos bažnyčios altorių. Pabandžiau, patiko, užsidirbau kelionei, iškeliavau...
O paskui grįžau prie restauravimo.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šie L.Kiškytės juvelyrikos kūriniai šiuo metu eksponuojami Portugalijoje, Porto miesto galerijoje.
2. L.Kiškytės nukaldintas širdelės formos sidabrinis votas kabo Ramygalos bažnyčioje.
3. Įveikusi Šv. Jokūbo kelią juvelyrė kelionės įkvėpta sukūrė piligrimystės ženklelį.
Nuotraukos iš asmeninio albumo