VALĖ BILIENĖ:
Dvasinis prusinimasis yra tik noro reikalas. Savam mieste aš visko randu, net ir iš sostinės atvykusioms giminaitėms randu ką pasiūlyti.
Man pačiai arčiausiai širdies poezija, ir pati esu parašiusi bei išleidusi knygą „Mano kelias su meile ir viltimi“. Domiuosi visomis literatūrinėmis naujienomis, dažnai einu į susitikimus su autoriais bibliotekoje.
Visų sričių menas man įdomus. Stengiuosi visas parodas apeiti, nors gal ne visada tą meną suprantu. Tiesiog grožis pritraukia.
Štai neseniai lankiausi jaunųjų keramikų parodoje „Galerijoje XX“, visiškai inovatyvi ekspozicija, darbai sukurti pasitelkus informacinių technologijų naujoves.
Be teatro irgi neišsiverčiu. Kam jau kam, bet spektakliams pinigų negaila, nes viskas grįžta su kaupu – pats tampi turtingesnis ir gražesnis.
Štai žiūrėjau režisieriaus Aleksandro Špilevojaus pastatytą „Šv. speigas“, labai patiko muzika ir režisūra.
AINARAS ŠULSKIS:
Sakyčiau, anksčiau kuriančiam ar menais besidominčiam jaunimui Panevėžyje buvo ankštoka. Dabar, kai įgavo pagreitį toks reiškinys kaip slemas, situacija visai kita, prasideda aktyvus kultūrinis veiksmas – žmonės įvairiose vietose gyvai pristato savo kūrybą.
Sausio mėnesį slemas vyko Juozo Miltinio dramos teatre. Ir žiūrovai, ir kūrėjai registravosi iš anksto. Galėjo siūlytis bet kas, temos buvo laisvos. Paskirtą dieną juos pakvietė, o tada scenoje jie pristatė, ką sukūrė.
Kurti irgi galima bet ką: piešinius, eilėraščius, poeziją, prozą, instaliacijas ir visa, ką tik sugalvoji. Žiūrovai balsuoja ir išrenka geriausią.
Šį kartą aš buvau tik žiūrovas, o ateity gal irgi pasirodysiu.
Mano favoritė – garsiausia pasaulyje performansų kūrėja Marina Abramovič.
ASTA RADVENSKIENĖ:
Daug ar mažai kultūros? Jos randam tiek, kiek norim. Perteklius gali būti pykčio, o ne kultūros. Man artimiausia tai, kas vizualu, o ne tai, kas skamba. Muziką mažai suprantu.
IRENA PAULAVIČIENĖ:
Sakyčiau, kultūros renginių sklaida šlubuoja. Ne visi į internetus lenda, o įprastu „popieriniu“ būdu jau daug ko nepraneša. Dabar, pavyzdžiui, Panevėžio dailės galerija davusi žinią, jog vyksta porceliano ir keramikos darbų paroda, o kas pagrindiniame galerijos pastate net per du aukštus rodoma niekur nėra nė žodelio.
Štai skambina keramikė Nerutė Čiukšienė iš Pasvalio, norėtų vaikus į Dailės mokyklos mokytojų ir mokinių darbų ekspoziciją atvežti, o neranda informacijos iki kada ji bus. Turėjau bėgti iki Dailės galerijos ir teirautis.
Šiaip man kultūra numeris vienas išlieka teatras, tik apie naujausias premjeras nieko negaliu pasakyti. Kai daug žmonių, nenorėjau eiti, dabar vėl tie gripai, kovidai... Palauksiu, kol nelemtieji vajai praeis.
Paskutinis spektaklis, kurį žiūrėjau, buvo režisierės Olgos Lapinos premjera „Laukys“.
Kaip čia pasakius: lyg ir įdomu būtų, bet norėtųsi ir aktorius matyti, o jie visi uždangstyti nuo galvos iki kojų, bevardžiai ir belyčiai, tarsi kaukės.
Esu senojo teatro gerbėja ir mėgėja, tad į naujoves scenoje žiūriu atsargiai, dar mąstau, kaip tai vertinti.
AURELIJA SEILIUVIENĖ:
Jei žiūrėtume bendrąja prasme, kultūrinių renginių mieste tikrai yra perteklius, bet kokybiškų – trūkumas.
Jei nori kažkur nueiti eilinę darbo dieną, mažos vertės parodėlių ar pristatymų rasi sočiai, bet jei rinksiesi pagal kokybės kriterijų, kaži ar Panevėžyje dažnai rasi kur nueiti. Kokybiškas turinys pas mus deficitas. Kas į regionus atvažiuoja ar atvežama, priklauso nuo finansavimo, nuo to, ką gali vietinės galerijos sau leisti.
Man prioritetas – vaizduojamieji menai. Štai paskutinė skaityta knyga Ayn Rand romanas „Šaltinis“ irgi apie tai: apie architektūrą, apie modernizmo joje pradžią.
Nuotraukose:
1. Ainaras ŠULSKIS.
2. Asta RADVENSKIENĖ.
3. Irena PAULAVIČIENĖ.
4. Aurelija SEILIUVIENĖ.
A.Švelnos nuotraukos
