Abejojo, ar pamils šiaudinukus
Teatro vadovas Antanas Markuckis prisipažino, kad kuriant naujo formato spektaklį „Pasakų medis“ gerokai nerimavo, nebuvo užtikrintas, jog mažieji žiūrovai kukliomis šiaudinėmis lėlėmis patikės, įsileis jas į savo širdutes. Gąsdino ir tai, kad fizinio veiksmo spektaklyje gan mažai – šiaudinukai visą laiką sėdi ant sūpynių ir beveik nejuda. Lėles valdantys aktoriai sėdi šalia ant žemų kėdelių. Svarbiausia čia – įtaigus žodis, aktorių sekamos istorijos.
Naujojo spektaklio premjera ką tik įvyko, salė vargiai talpino žiūrovus.
Šiaudinius personažus vaikai sutiko kaip senus pažįstamus, visiškai be vargo atpažino kiškį, lapę, vilką, ožiuką, katiną, vištelę ir kitus veiksme dalyvavusius šieninukus.
Personažų judrumo stoką atsvėrė lietuvių liaudies dainos ir žaidimai, į juos aktoriai įtraukė ir žiūrovus.
Ukrainietė perskaitė kalną lietuviškų pasakų
Spektaklį kūrė ukrainietė režisierė Marina Bohomaz, jos šiaudines fantazijas išpildė mūsų teatro dirbtuvių dailininkai pagal ukrainietės scenografės Olgos Filončiuk atsiųstus eskizus. Darbams einant į pabaigą, pridėti ranką prie šiaudinių lėlių atvyko ir pati eskizų autorė.
Šis M.Bohomaz pastatytas spektaklis mūsų teatre jau trečias, pirmieji du buvo skirti kūdikiams.
A.Markuckį sužavėjo režisierės idėja kurti spektaklį lietuvių liaudies pasakų motyvais. Ukrainietė pati ieškojo mūsiškų pasakų, perskaitė jų šūsnis, kol atsirinko.
„Daugelio Europos tautų, taip pat ir mūsų bei ukrainiečių liaudies pasakos panašios. Galima sakyti, kad jų yra tiek, kiek medis turi lapų. Šį kartą šiaudinukai atėjo iš keturių pasakų“, – aiškino A.Markuckis.
Žemėje nutinka visokių dalykų
Daugeliui žiūrovų tos pasakos tikriausiai ne kartą buvo sektos tėvų ar senelių, bet čia, teatre, jos nuskamba kitaip.
Išmoningai sudėlioti akcentai primena, kokie esame laimingi būdami lietuviai, koks džiaugsmas gyventi taikioje žemėje ir turėti ką mylėti bei būti mylimiems, pažinti savo kultūrą ir galėti naudotis liaudies dainų lobynu.
Pasakojimas mezgasi nuo sakmės, kaip atsirado diena ir naktis: gyveno karšta saulė ir šaltas mėnulis, kartą jiedu susipyko, nutarė išsiskirti. O kaipgi vaiką pasidalins? Sutarė, kad dukterį Žemę saulė prižiūrės dieną, o tėvas mėnulis ja rūpinsis naktį… O toje žemėje nutinka visokiausių dalykų: katinėliui pasivaidena, kad dangus griūva, gaidelis vištelei riešutu akelę išmuša, senukas ir senutė augina oželį, kuris nemyli savo šeimininkų...
„Veiksmo ne kaži kiek, bet jis kitoks, jis vyksta ne scenoje, o žiūrovų galvelėse. Veiksmas ateina kaip minčių srautas. Šiuo atveju už lėlę gal svarbiau žodis“, – A.Markuckis nusakė premjerinio spektaklio kitoniškumą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Iš šiaudų pagaminti pasakų personažai paprastučiai, bet labai įtaigūs, žiūrovai kiekvieną jų be vargo atpažino.
2. Veiksmo scenoje mažai, lėlės juda minimaliai, bet užtat koks stiprus ir įtaigus aktorių, pasakų sekėjų žodis, kokios akiai malonios gamtinės dekoracijos!
3. Iš scenos sklinda ne tik įtraukiantys pasakojimai, bet ir malonus šieno kvapas.
4. Kad šiaudinės lėlės prabiltų, buvo pasitelktos ir lietuvių liaudies dainos.
Lėlių vežimo teatro nuotraukos
