Užaugo šimtametėje sodyboje
„Pačiais bedugnės pakraštėliais / Dievuli tu vedei mane / ir aš – lyg pamirštas raštelis / likau pilnam šviesos name“, – taip rašo sostinėje gyvenantis, Rokiškio rajone, Panemunyje, gimęs ir užaugęs poetas, vertėjas, žurnalistas Arvydas Genys.
Nakties, mėnulio, sapnų ir panašius egzistencinius simbolius kūryboje mėgstantis poetas vis dėlto jaučiasi palytėtas Dievo rankos. Ypač, kai su žmona Virginija, taip pat rašytoja ir žurnaliste, pasirašančia Virgina Šukyte, savo gimtinėje leidžia vasaras.
A.Genys užaugo prosenelių sodyboje, statytoje iš ąžuolų daugiau negu prieš 100 metų. Bet ne tiktai žmonės, o ir namai pasensta, ypač mažai gyvenami. Todėl, kai vienas verslininkas jiems pasiūlė parduoti begriūvančią sodybą, poetas paprašė vieno – nepaversti jam šventos vietos landyne.
Pirkėjas ten pastatė prašmatnų namą. O A.Genys su žmona ir sūnumi Mantu netoliese įsigijo kitą sodybą, labai greitai tapusią jiems antrais namais. Čia veši sodas, rudeniop joje galvas į saulę kelia žmonos sodintų jurginų dideli žiedai, ant sienos kabo širdies formos šeimos herbas su jame pavaizduota saule ir visų trijų inicialais.
Čia praleista jau šešiolika vasarų.
Močiutę vedė į bažnyčią
Kurie prisiminimai – patys brangiausi, vaikštant vaikystės takais takeliais? To teiravausi A.Genio.
„Močiutė mane mažiuką vedė į bažnyčią, ir aš ją vedžiau – paskutinį kartą“, – susigraudino kraštietis.
Į atmintį atklysta ir pokalbių nuotrupos su netoliese gyvenusiu rašytoju Rimantu Šaveliu, naiviojo meno atstove, dailininke Monika Bičiūniene. Susimąsto, kad gera būtų vėl susitikti su jos sūnumi dailininku Rimu Zigmu Bičiūnu. Netoliese augantis šilas primena poetą Paulių Širvį, dirbusį redakcijoje Pandėlyje, o į šokius Vilkoliuose važiuodavusį per Panemunį.
Griūvančio dvaro mokykla, piliakalnis su šaltinėliu, kultūros namai, kuriuose 30 metų dirbo jo motina Valentina Genienė, pirmieji tarsi savaime į galvą atėję posmai – visa tai susiję su Panemuniu.
A.Genys išleido romaną „Maištas prieš giminę“, dramą „Karsavino meilės pamokos“ ir 8 poezijos knygas, dar keturias – vertimų, bet vis dar mena savo pirmuosius ketureilius.
Penktoje klasėje sukurtas eilėraštis buvo skirtas mergaitei, kurią jis buvo vaikiškai įsimylėjęs.
„Prisimenu tave tą rytmetį ankstyvą, / kai tu su balta skarele ėjai“, – poetas šypsojosi, kad netikėtai užplūdusios eilės buvo tradiciškai sentimentalios, bet nuoširdžios.
Toji mergaitė atsakė jam savo simpatija.
Mirė savo gimimo dieną
A.Genys pasakojo, kad jo gimtojoje sodyboje nuolat skambėjo muzika. Mat prosenelis Matas Četkauskas, smuiku grojantis siuvėjas, buvo nusipirkęs fortepijoną, 5 savo sūnus išmokino vargonininkais.
„Iš mamos pusės giminėje buvo ir dailininkų, Povilas Četkauskas – pirmasis profesionalus šalies akordeonistas. O mama mirdama paliko 120 eilėraščių, juos išleidome 8 egzemplioriais, pavadinę „Nukirptų kasų pyne“, – kalbėjo pašnekovas.
Motina jį vesdavosi į renginius, rengdavo dailiojo skaitymo konkursams, skatino vaidinti.
Prieš 8 metus, sulaukusi 81 metų, V.Genienė mirė Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo dieną – rugsėjo 8-ąją, kaip ir pati buvo gimusi.
A.Geniui rugsėjis yra lemtingas, nes jis taip pat gimęs šį mėnesį.
Kraštietis apgailestavo, kad į anapilį išėjo ir bronchine astma sirgęs brolis Artūras, gabus literatas.
Uždraudė skaityti klasiką
Perėjęs mokytis į Pandėlio mokyklą, A.Genys garsėjo kaip skaitovas ir kaip poetas. Jis prisiminė, kaip būdamas devintoku laimėjo paskatinamąją premiją Panevėžyje ir buvo pavadintas energijos kamuoliu.
Kai tik vykdavo konkursai – rajoniniai ar respublikiniai – visų akys nukrypdavo į jį.
Ne veltui, nes buvo pripažintas pačiu geriausiu šalyje, o žurnalas „Moksleivis“ ėmė spausdinti jo kūrybą. Į mokyklą plaukdavo bendraamžių laiškai – kartais po 15 kasdien.
„Truputėlį tai skatino puikybę – didžiausią nuodėmę“, – tarstelėjo poetas.
A.Genys labai džiaugėsi sulaukęs rašytojo Algimanto Zurbos paskatinimo. Jis parašė vaikinukui, kad šis turi kūrėjo gyslelę.
Kurti jam buvo lengva, nes labai anksti, nuo 5 klasės, ėmė skaityti klasiką.
„Mokytoja pamatė, kad renkuosi suaugusiųjų knygas, ir bibliotekininkei uždraudė jas išduoti. Bandžiau paaiškinti, kad vaikiškas jau visas perskaičiau. Vis dėlto bibliotekininkė duodavo Mopasaną, Cveigą, Baironą, tik liepė niekam nesakyti“, – slaptą sandėrį prisiminė panemunietis.
Saugumietis kvotė klasiokus
Bet dėl didelio populiarumo A.Genys susilaukė ir nemalonumų. Buvo gūdus sovietmetis, laisvės idėjos buvo užgniaužiamos pačioje užuomazgoje. Kaip tik tuo metu Kaune, protestuodamas prieš sovietų valdžią, susidegino Romas Kalanta. Jaunimas surengė eitynes, jas malšino specialūs kariniai daliniai.
A.Genys su drauge naktį taip pat nuėjo aplankyti susideginimo vietos. O netrukus gavo laišką. Jame buvo prašymas atsiųsti pusę šimto savo eilėraščių – jie būsią slapta išspausdinti.
Vaikinas parodė laišką draugui, bet šis įspėjo, kad reikalas per daug rizikingas.
Mokytoja liepė laišką sudeginti ir niekam apie jį neprasitarti, nes greičiausiai tai provokacija.
Laišką buvo atplėšusi ir perskaičiusi mama. Ji labai susijaudino, kad per šiuos neaiškius reikalus gali netekti darbo. Kaip tuomet ji, išsiskyrusi su vyru, viena augintų du vaikus?
„Aš laišką sudeginau, bet į mokyklą atvyko saugumietis. Klasiokus kvietėsi po vieną, mane – paskutinį. Kažkas prasitarė, kad buvau užsiminęs apie kunigystę. Liepė rašyti pasiaiškinimą dėl to laiško“, – prisiminė.
Liepė būti savo vietoj
A.Genys tęsė, kad nuo to atsitikimo prasidėjo visokie kabliukai – „patarimai“ skambinti tam tikriems žmonėms, iškvietimai.
Ar buvo verbuojamas dirbti tuomečiam saugumui? To klausiamas, A.Genys atsakė, kad taip tiesiogiai niekas neįvardydavo, bet būta tokių pokalbių.
Nepakluso, todėl į universitetą buvo priimtas tiktai kaip kandidatas į studentus, negavo nei bendrabučio, nei stipendijos. Netrukus atėjo šaukimas į sovietų kariuomenę.
„Mus supo demoniška sistema. Laimei, kažkokia dvasia liepė nesivelti. Be to, gaudavau tuo metu draudžiamų knygų, ir man aiškėjo, kas yra kas“, – paaiškino.
Jo nepalaužė ir laikas, praleistas psichoneurologijos ligoninėje, palatoje su trimis žmogžudžiais. Poetas uždarytas buvo, kai psichiatrui tiesiai šviesiai rėžė, kad šis prisidėjo prie tuo metu garsaus poeto, filosofo, kovotojo už laisvę Mindaugo Tomonio žūties, nes jam sukurpė neteisingą diagnozę.
„Žmogžudžiai manęs ir klausia: „Kas tu toks esi?“ Sakau, poetas. „Būk savo vietoj, nesikišk į mūsų reikalus, ir mes tavęs neliesime“, – pažadėjo ir savo žodį ištesėjo“, – prisiminė kraštietis.
Su Erlicku – per naktis
Paklaustas, kaip nepaslydo vaikščiodamas „bedugnės pakraštėliais“, A.Genys prisipažino, kad būta ir nevilties akimirkų, ypač saugumui jį persekiojant. Tuomet atsirasdavo ir stikliukas.
„Jaunystėje pasitaikydavo skaudžių užgėrimų“, – prisipažino.
O kaipgi bohemos vakarėliai, kuriais nuolat garsėjo ne tik rašytojai, bet ir kiti menininkai?
A.Genio žmona Virginija juokėsi, kad ne dėl buities, o dėl tokių vakarėlių su bičiuliais jaunystėje jiedu ir pykdavęsi.
„Įsivaizduokite, ateina į svečius Erlickas ir sėdi per naktį virtuvėje. Man irgi įdomu, norėčiau ir aš su jais kalbėtis iki ryto, bet man teks keltis – ir į darbą“, – šypsojosi.
Moteris prisiminė, kad jų virtuvėje lankytasi daugybės tuomet jaunų, dabar klasikais tapusių rašytojų – šnekėtasi ir diskutuota prie taurelės ir be jos.
Bet dabar visi užsiėmę savo reikalais, bohemos nebeliko.
Paburba ir kai ką pataiso
„Aš Arvydo mūza, o jis man – geriausias poetas iš visų. Parašo tik man skirtų eilėraščių – gimtadienio ar Kalėdų proga“, – šypsojosi V.Genienė.
Bet moteris atviravo: kartais ji vyro poeziją pakritikuojanti, kad ji per daug sudėtinga.
„Arvydas, būna, dėl to pykteli, paburba, bet, žiūrėk, kai ką ir pataiso... Nesikišu į jo kūrybą, tai jo virtuvė, jo žaidimų laukas. Jis studijavo pasaulio religijas, psichologiją ir filosofiją, turbūt todėl ir jo kūryboje – antikos, Rytų, viduramžių žymė“, – svarstė.
Ji rašo pasakas vaikams, ir vyras būna taip pat pirmasis jų skaitytojas.
Pašnekovė sakė sutuoktiniui patarianti verčiau rašyti romanus, nes juos paprasčiau išleisti negu poeziją.
„Bet Arvydas yra ištikimas poezijai, žmonos visai neklauso, nors tu ką“, – juokavo.
Parskrido kaip ragana ant šluotos
V.Genienė labai džiaugėsi sodyba Panemunyje. Jos tėvas gimęs taip pat Rokiškio rajone, Roblių kaime prie Panemunėlio. Vaikystėje ji ten leisdavo vasaras.
„Dabar jau galime vadinti save tikrais kaimiečiais, nes turime daržą, sodą. Panemunyje net kurti nėra kada, nes dirbame. Arvydas dalgiu pjauna žolę, geni medžius. Aš rūpinuosi augalais, šiemet netgi arbūzai gausiai užderėjo. Dalyvaujame miestelio šventėse, renginiuose“, – pasakojo.
Vieni iš didžiausių malonumų jai – grybauti, uogauti. Dviračiu numina ne tik į mišką, bet ir iki Pandėlio turgaus dienomis. Ten ji perka kaimiškų varškės sūrių.
„Vingiais vingeliais aukštyn žemyn – nepaprastas smagumas dviračiu lėkti. Kartą grįžau nusipirkusi turguje šluotą – kaip ragana parskridau“, – vis pokštavo.
Nuo pat vaikystės iki šių dienų kaimas jai siejasi su atostogomis. Pavasarį prisikrauna mašiną visokių daiktų, tuščių indų ir stiklainių, o rudenį į sostinę sugrįžta juos užpildę grybais ir uogomis.
„Panemunis man – kažkas nepaprasto. Kaimynai saugo mūsų namus ištisus metus. Netyčia buvome palikę nerakintą klėtį – nedingo nė daiktelis“, – džiaugėsi.
Žmonių širdies gerumą ji įžiūri ir kitur: miestelyje nėra valkataujančių šunų. Jei koks senelis miršta, kiti priglaudžia, prižiūri jo augintinius.
Kai pas Genius priklydo benamis keturkojis, atėjus laikui grįžti į Vilnių, šunelį apsiėmė žiūrėti vienas panemuniečių. Gyventojai iš prieglaudų yra paėmę ir kačių, o juk niekas geriau neatskleidžia žmogaus gerumo kaip pagalba už jį silpnesniam.
Arvydas GENYS
DANGAUS PASIUNTINYS
Per langą šnabžda man jurginas baltas,
kad viską greit nusidabruos šalna,
nors aš nekaltas; atsispindi balduos
vaiski šviesa, tos baltumos pilna.
Dar skleisk ją, Viešpatie, ranka švelnia.
Net stiklas skambteli – taip smelkias balsas
lyg iš aukštybės ar duobės gilios...
Taip kalbina mane jurginas baltas.
Gailiau negu gėla... Ko dar ilgiuos? –
jeigu nematoma Ranka paglosto
lyg motina galvelę vaiko liūdną;
gal toliuos regi ji kažką daugiau
nei lemtį – slidų liną, klampų liūną...
Nutilki ir suklusk: juk tai dangaus
pasiuntinys – jurginas guos ir gaus.
Gausu šviesos. Palinksiu vėl prie stalo –
lyg virš duobės; kapai aplinkui dygs...
Tas angelas dar bando guosti sielą, –
nors gels šalna, įkaitina ugnis
kurtumo geležį baltai... Gal nieks
šitos kalbos kol kas dar nesupranta...
Ir jei nugirsta žodį kitą – tai
tik ataidai, tik ribuliai į krantą
nuo žvarbstančios širdies akmens... Juk taip
vėl vėjas baltus žiedlapius jau renka,
vos spusteli jurgino baltą ranką,
sapne regėtą vaiko nekaltai...
Ir aš dabar ilgiuos kažkaip kitaip,
nes visados kažką daugiau supranta
jau sugelti šalnos, pasiuntiny dangaus,
neguosk neguosk, bet atmintį išgausk.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Tai bent laimikis iš Kupiškio marių! Kartu su V. ir A.Geniais vėžiais džiaugiasi kaimynų Lukas.
2. Kokia būtų poezijos šventė „Čiobrelių kiemas“ be knygų? Kairėje – Panemunio bibliotekininkė Elena Baronienė.
3. Vyrai vasarą mėgsta žvejoti, šįkart sūnus Mantas sugavo dvi gražuoles lydekas.
4. Sodyboje galvas į rudeninę saulę kelia jurginai.
5. Prie Panemunio garsiojo „Angelo“ paminklo – rašytojai su mažyte jo kopija rankose.
6. Dosnaus rudens dovanos – riešutai.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
