Scenoje – jausmų gama
Ar tai meilė, jei paliktas mylimo žmogaus prarandi džiaugsmą ir mąstai apie nebūtį? O gal tai tiktai priklausomybė nuo susikurtos vizijos? Ar pačių noru save uždarome į jausmų kalėjimą?
Apie tai po operos-monodramos „Žmogaus balsas“ Panevėžio muzikiniame teatre su žiūrovais kalbėjosi psichoterapeutas dr. Julius Neverauskas, teatro direktorė Kotryna Nekrošiūtė, solistė Monika Pleškytė, orkestro dirigentas Erki Pehk.
Jau rašėme, kad prancūzų kompozitoriaus Franciso Pouleno opera „Žmogaus balsas“ – viena iš pastarojo sezono svarbiausių įvykių. Tai skausminga jausmų drama, kurią išgyvena mylimojo išduota moteris. Vienintelė atlikėja scenoje telefonu kalbasi su ją palikusiu vyriškiu, išgyvena sielvartą ir viltį, pyktį ir meilę, pavydą ir ilgesį, laviruoja ties gyvenimo ir nebūties riba. Šis kūrinys vadinamas išpažintimi.
K.Nekrošiūtė paaiškino, kodėl žiūrovai kviečiami į diskusiją su psichoterapeutu, – todėl, kad scenoje Moters išgyvenama neviltis ir realiame gyvenime gali nuvesti iki savižudybės. Todėl reikia mokytis atpažinti tokius jausmus, įvardyti ir nugalėti.
„Menas – tai sutirštintas gyvenimas. Kiek visko pamatėme per valandą – visa jausmų gama“, – kalbėjo psichoterapeutas.
Jis tęsė, kad gyvenimo pilnatvė – ne vien džiaugsmas, bet ir liūdesys, ne tiktai tikėjimas ir meilė, bet ir sielvartas, kančia. Juk apie „normalius“ – laimingus žmones ir gerai sutariančias šeimas – nerašomi romanai, nekuriami filmai, nestatomi spektakliai.
Protas kovoja su jausmais
K.Nekrošiūtė klausė svečią, ar kaip Moteris operoje sielvartaujantis žmogus turėtų susirūpinti dėl savo psichinės sveikatos. O jeigu tokių jausmų niekad nesi patyręs, ar lieki abejingas tam, kas vyksta scenoje?
Būseną, kai mylimojo paliktas žmogus praranda norą gyventi, J.Neverauskas pavadino vidiniu kalėjimu. Deja, yra kas į jį patenka ir niekad nebeišeina.
„Mumyse nuolat kovoja protas su jausmais. Gamtos taip duota, kad emocijos stipresnės už racionalų protą“, – kalbėjo psichoterapeutas.
Išeitis yra – jei protą kryptingai laviname, tuomet jau jis ima diktuoti sąlygas, išmokstame tvarkytis su emocijomis.
Bet yra žmonių, kurie tenori su specialistu pasikalbėti, tačiau randa šimtą priežasčių nesiimti jokių veiksmų, kad pagytų.
„Belskitės – ir bus atidaryta, šie žodžiai yra tikra tiesa. Mes mokome žmones keisti gyvenimą, surasti ryšius su artimaisiais, kurie jį išklausytų“, – aiškino svečias.
Smegenis labai veikia menas, ypač – muzika.
Jautėsi lyg į dumblą smegtų
„Jei norite gyventi sėkmingai, o ne dėl rūbų ar panašių dalykų, lavinkite savyje smalsumą ir nuostabą. Mokykitės nustebti dėl visko, ko dar nebuvote patyrę. Tik neišmintingas žmogus apsistato aplink save mąstančiais taip pat kaip jis“, – aiškino J.Neverauskas.
K.Nekrošiūtė provokavo klausimu, ar šitai reiškia, kad laimingas tas, kas kvailas?
J.Neverauskas šypsojosi, kad per kvailus dalykus, poelgius ir sprendimus mes mokomės.
Be iššūkių gyventi gal ir patogu, bet šitaip nuobodu ir liūdna!
„Patogius žmones vadiname normaliais. Bet įsivaizduokime juos kaip batus, kurie nori būti patogūs bet kuriai pėdai. Į ką jie bus panašūs?“ – taiklus palyginimas prajuokino auditoriją.
Ir M.Pleškytė manė, kad nereikia visuomet būti tik gražiam ir patogiam.
Ji ir kita solistė – Jomantė Šležaitė laimėjo vaidmens atranką iš 13 kandidačių būrio ir dėl to, kad nepabijojo į sceną eiti be gražaus makiažo, priklijuojamų blakstienų, šukuosenos ar šilko suknių.
„Tokios patirtys daug įdomesnės nei nucukruotos ir nudailintos. Kai kūriau personažą, jaučiausi lyg į dumblą smegčiau. Ilgainiui nebegali iš jo išlipti, tūnai ir to nebepripažįsti“, – aiškino solistė.
Ji apgailestavo, kad skubama nurašyti tokius žmones kaip jos herojė, esą „ir vėl šita su savo isterijomis“, nenorima suprasti, kad jas lemia patirtos traumos.
Siūlė klausti apie ketinimus
Žiūrovai klausė, ar opera yra apie meilę. Juk paskutiniai Moters žodžiai: „Aš myliu...“ Ar geismas, bet koks – kad ir pakliūti į valdžią – yra valdomas?
M.Pleškytė manė, kad kalbama apie priklausomybę.
J.Neverauskas pritarė, kad santykiai yra liguisti, jei žmogus savo vertę bando rasti per kitą žmogų.
„Svarbiausias instinktas – gyventi. Turintieji minčių save nubausti savižudybe yra savo pačių teisėjai ir budeliai. Bet iki lemiamo momento juos veda svarstymai, todėl paklauskime apie jų ketinimus – greičiausiai išsipasakos“, – nelikti abejingiems patarė psichoterapeutas.
Jis tęsė, kad pažeidžiamieji dažnai turi skaudžių vaikystės išgyvenimų ir be kitų pagalbos nesugeba užauginti brandžių jausmų.
„Manyti, kad jeigu niekas nemyli, tai manęs išvis nėra – emociškai nestabilios asmenybės bruožas. Jie santykius kuria ne su tikru, o su įsivaizduojamu žmogumi, todėl nusivilia vėl ir vėl“, – auditorijai aiškino J.Neverauskas.
E.Pehk kalbėjo apie tai, kad orkestras yra partneris solistei, jie kartu sukūrė dialogą. Muzika visur – gyvenime ir scenoje – stiprina emocijas, o mene skausminga meilė gali būti tolygi laimei.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Operoje-monodramoje „Žmogaus balsas“ orkestras su soliste kuria dialogą.
2. M.Pleškytės kuriamas Moters personažas išgyvena jausmų gamą.
3. J.Neverauskas, M.Pleškytė, E.Pehk (dešinėje) svarstė, kad be iššūkių, be nelaimingos meilės gyvenimas būtų nykus.
4. Kita solistė – J.Šležaitė vaidmenį kuria taip pat pagal savo patirtį.
5. Žiūrovai klausė operos kūrėjų, ar bet koks geismas, kad ir patekti į valdžią, yra valdomas protu.
Muzikinio teatro archyvo nuotraukos
