Šventinę nuotaiką kuria namuose
Artėjant didžiosioms metų šventėms, salotiškiai važiuodavo pasigrožėti įvairiomis spalvomis tviskančia Latvijos sostine Ryga. Kadangi šiais metais dėl neslopstančios epidemijos tokios galimybės nebeturi, tai nutarė ne ką prasčiau nei kaimyninės šalies sostinę išpuošti savo miestelį.
Saločių bendruomenės pirmininkė Dovilė Valančienė tvirtino, kad prie spalvingos akcijos prisideda beveik kiekvienas bendruomenės narys.
„Idėja sukurti Kalėdų miestelį kilo mūsų dailininkui Baliui Tuskėnui. Jis su mokyklos mokiniais pagamino dekoracijas. Mūsų bendruomenė vienija daugiau nei pusantro šimto narių, tad kiekvienas stengiasi prisidėti ne tik darbais, bet ir pačių pagamintomis grožybėmis. Jei negalime pasigrožėti kitų sukurtais darbais, tai ne ką prastesnę nuotaiką galime susikurti patys“, – bendruomenės narių veiklumu džiaugėsi pirmininkė.
Saločių aikštėje jau dvelkia šventine pasaka. Šalia išpuoštos eglės stovi Kalėdų Senelio namelis, o pro jį driekiasi žėrinti pilių bei rūmų gatvė.
Antaninių atlaidai tęsdavosi savaitę
Pasak D.Valančienės, bendruomenė turi tiek veiklos, kad kartais ne visur ir besuspėja.
„Moterys šoka pramoginius šokius, muzikantai groja bendruomenės kapeloje. Turim tradicijų, kurias stengėmės išsaugoti ir pandemijos metu. Pasikinkę arklį, su vežimu važiuojame sveikinti Antanų bei Jonų, nepamiršti lieka ir jubiliejų šventę bendruomenės nariai“, – bendruomenės tradicijomis didžiavosi D.Valančienė.
Daug žiūrovų sulaukia Saločiuose vykstanti Vestuvių muzikantų fiesta bei kapelų suvažiavimas.
Bene garsiausias Saločių miestelio renginys yra „Antaninės ant Mūšos“.
Istorijos puoselėtoja Roma Jakubonienė tvirtino, kad Saločiuose Antanines švęsdavo dar nuo neatmenamų laikų.
„Esu girdėjusi pasakojimų, kai kone prieš šimtą metų, kuomet Saločiuose kunigavo Aleksandras Štombergas, Antaninių atlaidai prasidėdavo prieš savaitę. Į kleboniją suvažiuodavo daug kunigų, pas sodiečius atvykdavo giminės. Sako, Mūšos lankose būdavo tiek arklių su vežimais, kad sunkiai tuščią vietą berasdavai“, – pasakojo salotiškė.
Tradicijų pandemija nenustelbė
Prieš septynerius metus susirinkę miestelio šviesuoliai suko galvas, kaip atgaivinti šią jau primirštą tradiciją. Tuomet kunigui Jonui Tamašiūnui ir kilo mintis pasinaudoti Mūšos upės privalumais. Antaninių atlaidus rengti modernius, kad jie patiktų tiek jaunam, tiek senam. Šios idėjos įgyvendinimu pradėjo rūpintis dailininkas B.Tuskėnas.
Šiais metais „Antaninės ant Mūšos“ buvo kitokios nei įprasta: be dalyvių ir žiūrovų. Organizatoriai, pasitelkę išmonę, kvietė moksleivius bei bendruomenės narius kurti laivus ir pavieniui juos plukdyti upe. Kiekvieno dalyvio atsiųsta filmuota medžiaga buvo sudėta į bendrą albumą.
„Kai renginio tema buvo „Viduramžiai“, nemažai entuziastų statė laivus ir jais plaukė Mūšos upe. Buvome pasikvietę Latvijos vikingų istorinės rekonstrukcijos klubo narius. Tąkart kaimynai plaukė tikrai įspūdinga vikingų laivo kopija. Už originalą ji buvo 3 kartus mažesnė“, – teigė B.Tuskėnas.
Kitoks bus ir garsusis Saločių A.Poškos pagrindinės mokyklos naujametis karnavalas. Kasmet įspūdingomis dekoracijomis ir rūbais žadą atimantis renginys vyks kiekvieno bendruomenės nario namuose. Mokiniai bei mokyklos darbuotojai jau gavo užduotis namuose pasipuošti karnavaliniais kostiumais ir filmuotą medžiagą atsiųsti renginio organizatoriams.
Viduryje kiemo – pasienio ruožas
Netoli vieni kitų gyvenantys kaimynai ne tik dažnai vieni pas kitus koncertuoja, dalinasi kultūrine patirtimi, bet ir važiuoja ieškoti pigesnių prekių.
„Visais laikais lietuviai į Latviją traukdavo ieškoti ne tik pramogų, bet ir baltesnių miltų ar riebesnės silkės. Sovietmečiu, kai Latvijoje buvo įvestos kooperatyvo narių knygelės, apsukresni salotiškiai sugebėdavo jas gauti, kad galėtų nusipirkti geresnių prekių“, – sakė R.Jakubonienė.
Moteris juokėsi, kad pusė jos kiemo priklausė pasienio zonai ir, norėdama vaikščioti po kiemą, turėdavo nešiotis pasą, nors to niekada nedarydavo.
Pedagoge dirbusi R.Jakubonienė prisiminė, kad sovietmečiu mokytis į Saločių mokyklą iš Bauskės atvažiuodavo nemažai lietuvių vaikų. Atstumas buvo vos 20 kilometrų, o susisiekimas – gana patogus.
Draudimus apeina nesunkiai
Miestelyje sutikti du vyrai, paklausti, ar dažnai vyksta pas kaimynus latvius, garsiai nusikvatojo.
„Kaip nevažiuosim, kai ten toks pigus alkoholis. Saločių žmonių net karantinas nesustabdė. Pavasarį, kai buvo draudžiama vykti į Latviją, vyrai ne tik valtele per Mūšą, bet ir briste brido, kad pasiektų pigesnių gėrimų parduotuvę. Ir dabar, nenorėdami 2 savaites karantinuotis, pro žiūronus stebime, ar nėra latvių pasieniečių, o jei pasienis tuščias, greit lekiame į parduotuvę. Svarbu tik telefoną namuose palikti, kad ryšio operatorius neužfiksuotų mus ten apsilankius“, – žodžių į vatą nevyniojo išgerti mėgstantys vyrai.
D.Valančienė tvirtino, kad salotiškiai į Latviją važiuoja ne vien tik alkoholio nusipirkti.
„Bauskė mums arčiau nei Pasvalys. Tad važiuojame į turgų, pasilepinti į jų neseniai atidarytą baseiną. Mes juokaujame, kad Saločiai turi savo vandens parką, tik jis yra Jūrmaloje. Vasarą dažnai vykstame prie jūros ne tik pavieniui, šeimomis, bet ir samdome autobusą visai bendruomenei. Važiuodami į Latviją sugaištame vos vieną dieną: rytą išvažiuojame, o vakare – grįžtame. Nukakti į Lietuvos pajūrį mums būtų per didelė prabanga“, – pasakojo bendruomenės vadovė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. R.Jakubonienė juokėsi, kad pusė jos kiemo priklauso pasienio zonai ir, norėdama vaikščioti po kiemą, turėtų nešiotis pasą.
2. Norėdami nusipirkti pigesnio alkoholio, į Latviją vyrai per Mūšos upę plaukia ir valtele, ir briste brenda.
3. Švęsdami Antanines salotiškiai naudojasi ir Mūšos upe. V.Savickienės nuotr.
4. D.Valančienės teigimu, salotiškiai turi tiek veiklos, kad nesijaučia gyvenantys užkampyje.
5. Saločiuose vykstančius kultūrinius renginius apipavidalina dailininkas B.Tuskėnas. A.Švelnos nuotr.
