Pati griebėsi švarinimosi
Jau penkeri metai Londone gyvenanti panevėžietė menininkė Monika Kučiauskaitė prieš pat parodos atidarymą griebė ilgakotį šepetį ir puolė blizginti į Laisvės aikštę atsuktus didžiuosius vitrininius „Galerijos XX“ langus.
Praeiviams turbūt nė į galvą nešovė, jog stiklus šveičianti mergina yra jokia valytoja, tik galerijoje sukabintų subtiliųjų drobių autorė.
„Ne ne, langai nebuvo baisiai purvini, aš tiesiog esu perfekcionistė, negaliu žiūrėti net į mažiausią netvarką“, – užtikta švarinantis kvatojosi menininkė.
Ji dar tarstelėjo, jog langų valymas tarsi rezonuoja su ekspozicijos pavadinimu „Harmonijos beieškant“ – tokiame procese neturi blaškyti jokia atsitiktinė detalė, šiuo atveju – langą išvagoję murzini lietaus lašai.
Skrydis namo dažnam – pro rožinius akinius
Iš pirmo žvilgsnio M.Kučiauskaitės tapybos darbai itin lakoniški, tarsi be aiškiai suvokiamų siužetų ir personažų. Ką reiškia santūrių spalvų deriniai, sufleruoja ne matomas vaizdas, o pavadinimai.
Štai keisto mėlynumo dangaus fone išsišauna baltas trikampis – gal senovinė medžiaginė nosinaitė, gal pagalvės užvalktis? Autorė drobę pavadinusi „Laisvė“.
Paveikslo „Ten, kur noriu būti“ mėlis susimaišęs su vakarėjančia pilkuma, o joje matyti vos įžiūrimi, skirtingomis kryptimis skrendantys du lėktuvai.
Drobėje „Griūtis“ švelniai smėlinės ir melsvos spalvų derinį tarsi išbalansuoja neramus, rausvas, neužbaigtų kontūrų stačiakampis.
Po kelių rusvų atspalvių kūriniu perskaičius „Skrendu namo“, įsinori pliaukštelt sau per kaktą: na, žinoma, kaip iš karto vaizdo neatpažinau, juk tai lėktuvo iliuminatorius ir švelnūs debesėliai pro jį, tik visa ne taip, kaip kiekvienam matosi, o tarsi žiūrėtum užsidėjęs rožinius akinius!
„Rytas“ – spalvų prasme asocijuojasi su gaiva, o kas per formos, žiūrovui reikia pačiam įminti. Vėliau autorė paaiškins, kad tai sujauktų patalų klostės.
„Kalbu per tapybinę abstrakciją“, – taip nusako savo braižą.
Trumpos vasaros atostogos gerokai užsitęsė
M.Kučiauskaitė baigė Panevėžio „Vyturio“ vidurinę mokyklą, o po jos į Vilniaus dailės akademiją įstojo studijuoti freskos ir mozaikos.
Ji sako, kad dėl studijų pasirinkimo nereikėjo sukti galvos, piešė nuo mažų dienų, ūgtelėjusi ėmė lankyti Dailės mokyklą, o tada jau tarsi savaime buvę aišku, jog turi eiti menų keliu. Į Dailės akademiją įstojo iš karto, o tai ne visiems pavyksta. Mokėsi su dideliu užsidegimu.
Bet netikėtai pačiai sau nutiko taip, kad iš aiškiai nusibrėžto kelio teko išsukti.
„Visada labai norėjau kur nors išvažiuoti, pasisemti naujų vėjų, gerai išmokti angliškai, bet specialiai planų ta linkme nekūriau. Kai po studijų vasarą važiavau į Angliją, maniau – trumpam, gal iki rudens“, – pasakodama apie gyvenimo vingį šypsosi ji.
Tą kartą į Londoną ją pasikvietė geriausia vaikystės ir studijų draugė Marija. Įsivaizdavo, kad tik paviešės, bet Londonas tiek įkrito į širdį, kad jau nebenorėjo išvažiuoti.
Nebuvo nė kalbos, kad iš pirmų dienų įsitvirtins kaip menininkė, o ir apskritai kabintis į tenykštį gyvenimą nebuvo lengva. Ieškojo bet kokio darbo. Po 7 dienų intensyvių paieškų gavo vietą aptarnavimo sferoje.
„Ten išdirbau metus, labai daug išmokau, bet teptukų į rankas nebuvau paėmusi“, – atvirauja pašnekovė.
Bet jau per pirmuosius metus ji pasiekė savo tikslą – puikiai išmoko kalbą.
Susirado darbą be stresų
„Po tų sunkių pirmųjų metų supratau, kad nieko nebus, jei taip gyvensiu, nusprendžiau, kad turiu grįžti į kūrybą, – sako ji. – Pamaniau, būtų gerai susirasti ramų, švarų, sėdimą darbą, kad nežalotų psichiškai.“
Norai išsipildė – gavo administracinį darbą Londono centre, jos pareiga buvo bendrauti su apsaugos kompanijomis.
Neseniai ji dar kartą pakeitė darbą, perėjo į pasaulinio garso kompaniją. Joje labai rūpinamasi savo žmonėmis, stengiamasi, kad darbe jie jaustųsi gerai.
„Dabar aš nuolat tapau“, – džiaugiasi mergina.
Kelias parodas ji jau buvo surengusi ir Anglijoje.
Dailės akademijoje studijuota freskinė tapyba ir mozaika padarė įtaką jos tapybos stiliui.
„Freskos – tapymas ant sienų dideliu plotu, tam tikra prasme, persikėlė į mano paveikslus. Dar studijuodama akademijoje porą vasarų buvau Islandijoje, dirbau ir keliavau, tad manoji tapyba labai inspiruota ir islandiškų motyvų, dar skandinaviško minimalizmo, visi šitie dalykai labai persipynę“, – paaiškina autorė.
Dar pasakoja ir apie tai, kokie emociniai užtaisai sukeliami į drobes:
„Mane labai veikia aplinka, išgyventa pandemija, karo kontekstas. Ir tapatybės klausimas: kaip lietuvei būti Londone?“
Kai per pandemiją buvo savotiškai įkalinta namuose, tapė, kad skrenda gimtinėn.
Paskutinis rytas – lyg kokia nubrukta balta paklodė
„Prasidėjus karui Ukrainoje labai intensyviai sekiau naujienas ir du mėnesius negalėjau tapyti. Manau, viso pasaulio menininkus tas pats buvo ištikę. Po streso įvyko atsigręžimas į paprastus dalykus: kokia esu laiminga, kad ryte galiu atsibusti po taikiu dangumi, pasidaryti pusryčius. Kol nebuvo karo, anksčiau apie tokius dalykus negalvojome“, – kalba pašnekovė.
Kai vėl pradėjo tapyti, gimė kūriniai „Griūtis“ ir „Rytas“, juos M.Kučiauskaitė išsiuntė konkursui Ukrainos karo tematika.
Menininkė pasakoja apie „Rytą“: paveiksle tarsi baltos patalynės raukšlės, likusios žmogui ką tik išlipus iš lovos. Kas miegojo ir atsikėlė? Galbūt savo šalies gynėjas. Pakirdo, viską paliko už savęs ir išėjo kovoti už Ukrainą. Niekas nežino, kaip atrodė jo paskutinis taikus rytas, galbūt ir šitaip, su skubiai nustumtom baltom paklodėm.
Nusako, ir ką įsivaizdavo tapydama „Griūtį“: gyvenome harmonijoje ir per vieną dieną tos harmonijos nebeliko, ir niekas nežino, ką dar pasieks ta griūtis.
Susidūrė ir su nieko nekalbančiais rusais
Karo Ukrainoje atgarsius menininkė pajuto ir darbe.
Visame pasaulyje atstovybių turinti korporacija iš Maskvos biurų ėmė siųsti žmones į biurus Londone.
„Esu kalbėjusi su tais iš savo šalies pabėgusiais rusais. Jie pasakoja, kad kelias iki Londono buvęs sudėtingas, prie sienos laukė 5 valandas. Kaip vertina karą – tema slidi, niekas iš pabėgusiųjų apie tai nekalba. Pasako tik tiek, kad viską valdo propaganda, bet yra nemaža dalis žmonių, kurie tai puikiausiai supranta ir suvokia, kas vyksta, dėl to nori palikti šalį“, – sako pašnekovė.
Po parodos atidarymo ceremonijos M.Kučiauskaitė neturėjo laiko pasigrožėti gimtuoju miestu ir iš karto išskrido atgal į Londoną.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Tobulumo visur siekianti M.Kučiauskaitė prieš parodos atidarymą puolė šveisti galerijos langų, norėjo, kad jie nepriekaištingai tviskėtų švara.
2. Anglijoje savo kūrinius eksponuojanti M.Kučiauskaitė parodą atvežė ir į gimtąjį miestą.
3. „Peraugimas“.
4. „Emocijų po lygiai sulankstytų. Užlenkto jausmų kampo“.
5. „Viltis“.
6. „Rytas“.
7. „Laisvė“.
8. „Skrendu namo“.
9. „Ten, kur noriu būti“.
10. „Pro autobuso langą“.
11. „Griūtis“.
A.Švelnos nuotraukos
