„Savo fonduose turime 7 jos paveikslus. Kai kuriuos pati mums dovanojo, o kitus – giminaičiai“, – sakė muziejui vadovaujanti Nijolė Šniokienė.
Sostinėje gimusi I.Naginskaitė Rokiškyje, mamos tėviškėje, užaugo, baigė gimnaziją ir kurį laiką mokytojavo.
Rokiškėnai pamena, kaip I.Naginskaitė pasakodavo dailininke tapti norėjusi nuo pat vaikystės. Jos svajonė išsipildė, kai baigė Vilniaus dailės akademiją.
„Į mažą automobilį susikrovusi drobes, dažus, molbertą, ji važiuodavo keliais, stebėjo, studijavo, tapė. Ir jos paveiksluose atgijo istorinės vietovės, senovės pilys, kaimo bažnytėlės ar iškilę miestai“, – pasakojo muziejininkė.
N.Šniokienė citavo menotyrininkę Apoloniją Valiuškevičiūtę, kad dailininkė niekada nenuslydo į beprasmį spalvinių dėmių žaismą. Jos paveikslų pamatas – realus vaizdas, saiko jausmas.
Dėl karantino muziejininkams nepavyko surengti parodos per jubiliejų, bet tikisi žiūrovus pakviesti jau šį rudenį.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Dailininkė sodriomis, ryškiomis spalvomis tapė tai, ką aprėpė jos žvilgsnis. Paveiksluose atsispindėjo ir kasdienybė, žmonių darbai.
2. Akis ramina medžių šešėliai tvenkinio vandenyje.
Rokiškio krašto muziejaus nuotr.
„Panevėžio kraštas“, 2021 07 14
