Vizitinių kortelių nebėra kur dalinti
Grafikos dizainerės Egidijos Gritėnaitės-Gudės darbo studijoje šiuo metu visiškas štilis, klientai duris praveria retai.
Darbą iš kūrėjos atėmė pandemija, karantinai.
Laisvai samdoma menininkė kiekvieną dieną jaučia vis skaudesnes karantininių apribojimų pasekmes. Dar šį bei tą daro iš inercijos, pabaigia valstybinių įstaigų projektinius užsakymus, o kai juos atiduos, nė neįsivaizduoja, kas bus toliau, nes užsakovų iš privataus sektoriaus jau kuris laikas nėra.
„Užsakymų kiekis arti nulio. Daugelio verslų veikla nutraukta ar pristabdyta, net vizitinių kortelių niekam nebereikia, nes nebėra jų kur dalinti“, – apgailestavo prieš gerą mėnesį kalbinama mūsų pašnekovė.
Vietoj kompiuterio dabar stovi kačių namas
Veriame jos biuro duris. Patalpa erdvi, sodriai geltonai išdažyta, tarsi saulės užlieta.
Pirmiausia į akis krenta ne pagrindiniu darbo įrankiu esantis kompiuteris, o ryškiai oranžinis kačių namelis. Jis pūpso tiesiog ant darbo stalo.
Dvi egzodų veislės gražuolės Dona ir Karla turi teisę kada tik sumaniusios į jį įlįsti, o atsibodus nutipenti iki stalo krašto ir liuoktelėti ant grindų.
Katės – ne tik mylimos šeimos augintinės, jos tam tikra prasme su šeimininke kartu dirba.
Kūrėja paskleidžia ant stalo šūsnį vaikiškų knygų ir atvirukų. Daugelio knygelių personažai – katės. Ne tik šitos, bet ir anksčiau augintos.
Dizainerė su vyru Romu Gudu yra dideli gyvūnų bičiuliai.
Margakailes egzodes į savo namus jie priėmė prieš 4 metus, parsivežė iš sostinėje likviduotų veislynų. Viena rainoji net dvejus metus pratinosi, kol šeimoje išsirinko šeimininką, kita naujoje vietoje apsiprato greičiau.
Įdėmiu žvilgsniu stebi virusą
Dizainerė fotomontažo ir skaitmeninės tapybos būdu yra sukūrusi seriją atvirukų su šiomis kilmingomis rainėmis.
Paveikslėliuose katės sužmogintos, jos lyg viduramžių damos aprengtos prabangiais nėriniuotais apdarais, sėdi paauksuotuose, raudonu aksomu aptrauktuose krėsluose su skeptrais letenose.
Per linksmus kačių paveikslėlius atiduota duoklė ir pandemijai, rainė Karla vilki gydytojo chalatą, ant kaklo pasikabinusi stetoskopą, iš kišenės kyšo termometrai. Gintarinės miauklės akys žiūri pro akinius vėžlio kaulo rėmais. Žvilgsnis įdėmus ir susirūpinęs, tarsi medicinos profesoriaus, sprendžiančio koronaviruso sukeltas bėdas.
„Kai neliko rimtų darbų, štai tais linksmais dalykais ir teko užsiimti“, – juokiasi dizainerė.
Aprengtų kačių serijos ji menais nelaiko, sako, kad tai lengvas kičas, bet tokie pasižaidimai labai pakelia nuotaiką.
Beje, pažįstami, pamatę atvirukus su transformuotomis miauklėmis, užsimanė, kad tokiu pat stiliumi dizainerė papuoštų ir jų augintinius. Taip moteris netikėtai sulaukė smulkių užsakymų.
Ji rodo jau rėminti paruoštą šunelio Bario portretą. Rudakailis keturkojis įvilktas į karališkus apdarus, apautas prašmatniomis kurpaitėmis ir pasodintas į auksu žėrintį sostą.
Šuns šeimininkas tą skaitmeninį kūrinį pasikabins namie.
Šiurpu, kai prie konteinerių rietuvės knygų
Visa kam apmirus pristabdyta ir vaikiškų knygų leidyba. Dizainerė sako stalčiuje turinti dvi naujai parašytas ir iliustruotas knygeles, bet dėl finansų trūkumo kelių pas skaitytojus joms dar nematyt.
E.Gritėnaitės-Gudės sukurtų vaikiškų knygų išskirtinumas – iliustracijos su gausybe personažų, pozityvus tekstas, o skaitymas – su užduotėlėmis kiekviename lape.
Tekstus ji rašė labai atsakingai, be mažiausių smurto scenų, knygelėse nėra vienas kitą suėdančių žvėrių ar panašių vaikus traumuojančių aprašymų.
Bendras jos sukurtų, iliustruotų ir išleistų knygelių vaikams tiražas yra 180 tūkstančių egzempliorių.
„Žmonės dabar puolė į mediją, popierinė knyga jau archajinis dalykas. Anglijoje gyvenanti draugė pasakojo, kad vis dažniau mato prie šiukšlių konteinerių sukrautas knygų rietuves“, – su kartėliu kalba ji.
Neseniai panevėžietė piešė iliustracijas užsakovui iš Amerikos. Reikėjo iliustruoti pasaką „Raudonkepuraitė“. Knyga netapo popierinė. Jos skaitmeninis variantas jau pasirodė pasaulinėje elektroninėje parduotuvėje „Amazon“.
Dizainerių darbų kasdienybėje – apsčiai
Pasak E.Gritėnaitės-Gudės, dizainerio kūryba yra tas produktas, kurį beveik kasdien matome kiekvienas, tačiau autorystė neafišuojama. Firmų logotipai, reklaminės iškabos, maisto produktų ir įvairiausių ūkio bei buities prekių pakuotės, leidiniai, parduotuvių vitrinos ir daugelis kitų vartojimui pateikiamų dalykų yra kuriami grafikos dizainerių.
Per tris darbo dešimtmečius panevėžietė kūrė įvaizdį didelėms ir mažoms gamybos įmonėms, vienoms tik firminį ženklą, kitoms viską – nuo darbinių drabužių iki bendrovę reklamuojančių lankstinukų.
Menininkė kūrė įmonės stilistiką prekiaujantiesiems šildymo įranga, gėlėmis, dujotiekio sistemomis, baldų gamybininkams, firmoms, užsiimančioms namų remontu, automobilių priežiūra, staliaus darbais, statybomis ir montavimu, krovinių gabenimu, autoservisams, naktiniams klubams, elektroninėms parduotuvėms, siuvykloms, mokykloms.
Savo pramonės įmonių firminius ženklus ne kartą užsisakė norvegai, kai kurių jų filialai gyvuoja ir Lietuvoje, kiti veikia tik Norvegijoje.
Dizainerė deda ant stalo spalvingą popierinį tūrinį trikampį, jis be jokių suklijavimų, sukonstruotas taip, kad lengvai išsilanksto. Tai pakuotė koldūnams. Jos forma taip apskaičiuota, kad viena šalia kitos susideda labai kompaktiškai.
Tokių ir panašių panevėžietės kūrinių gausu prekybos centrų lentynose jau su produktais.
Tėvai dovanojo tik knygas
„Kodėl tapau grafikos dizainere ir kodėl rašiau ir leidau vaikiškas knygas? Todėl, kad studijos buvo neišsipildžiusi mamos svajonė“, – šypsosi moteris.
Pasakoja, kad jų šeima gyveno neturtingai, tėvai buvo paprasti panevėžiečiai, neturėję galimybių baigti aukštųjų mokslų, tad troško, kad jų dukra ir sūnus daugiau pasiektų.
Mena, kad jų šeimoje didžiausia vertybe laikytos knygos. Visomis progomis tėvai vaikams nedovanojo nieko kito, tik knygas.
„Buvau dar visai mažytė, skaityti nemokėjau, o Kalėdoms jau gaudavau knygų. Žaislų mums nelabai pirkdavo, bet grožinei literatūrai visad surasdavo pinigų“, – pasakoja E.Gritėnaitė-Gudė.
Tad visam gyvenimui į atmintį įsirėžė ne vaikiški žaidimai, o knygelių iliustracijos.
Kai pirma Stepo Žuko technikume baigė meninio apipavidalinimo specialybę, o po to Dailės akademijoje vizualinį dizainą ir ėmė savarankiškai dirbti, mintimis nuolat grįždavo prie vaikiškų knygelių.
„Man kliuvo, kad mokytis skirta literatūra nuobodoka, mažai spalvinga, vadovėliai nesimpatiški. Iš pradžių atlikdavau užsakymus leidykloms, iliustruodavau pagal pateiktus tekstus, o vėliau supratau, kad noriu ir galiu vaikiškas knygeles kurti pati – nuo pradžios iki galo“, – prisipažįsta patikėjusi savimi.
Į drobes vis įskrenda po angelą
Gyvenimą sustabdžiusi pandemija apribojo galimybę užsidirbti, tačiau atvėrė vartus į laiką sau.
Dizainerė išsitraukė seniai pamirštą molbertą ir dažus.
Tuoj po studijų ji nemažai tapė, tačiau vėliau, kai pasipylė grafikos dizaino užsakymai, mėgstamą užsiėmimą apleido.
Dabar ji tapo dvejopus paveikslus. Vieni gan techniški, lakoniški, santūrių spalvų ir kompozicijos, primenantys jos kurtus logotipus, kur per vos kelias linijas privalai nusakyti esmę.
Kitose drobėse vis randasi po angelą. Tos figūros kūriniuose išnyra tarsi savaime, iš pasąmonės. Kartais angelas užima beveik visą erdvę, kartais reikia įdėti pastangų, kad aptiktum jį kažkuriame drobės kamputyje.
„Tikriausiai iš tų angelų paroda bus“, – beveik pažada E.Gritėnaitė-Gudė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kartais dizainerė tapo ir taip, lyg kurdama naują logotipą.
2. Dizainerė šunis paverčia kilmingais rūmų gyventojais.
4–5. Atvirukai su karališkais rūbais aprengtomis rainėmis labai patinka gyvūnų mylėtojams.
6. Šunelių šeimininkai irgi pageidauja aprengtų augintinių portretų.
7–8. R.Gudo laikoma Dona yra baikštesnė, o štai ant žmonos rankų esanti Karla gerokai komunikabilesnė. A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2021 04 21
