Žiūrovus pasitiko kaip vestuvininkus
Panevėžio kraštotyros muziejus pakvietė prisiminti dar ne itin tolimus laikus: kaip aukštaitės kasas pynė, nuometus rišosi ir kokias dainas per mergvakarius dainavo. Žiūrovės ilgesingai tarstelėjo, kad neprieštarautų, jei į madą grįžtų senieji moterų galvos apdangalai.
Pravėrus muziejaus duris nereikėjo nė klausti, kokioje patalpoje vyks renginys „Iš vainikuotos į nuometuotą“, kelią ten rodė armonikų garsai.
Žiūrovus pasitiko trys armonikininkai, gėlėm ir žalumynais apipinta vestuvinė broma ir paroda „Senosios aukštaičių vestuvės“ su gausybe senovinių nuotraukų bei unikalių eksponatų. Vieni jų – iš mūsų muziejaus fondų, kiti pasiskolinti iš Kupiškio etnografijos muziejaus saugyklų.
Akį traukė austinių drobių prikrauta jaunamartės skrynia, žalvario ornamentais puošti arklio pavalkai, vestuvių kvieslio ir kraitvežio kepurės, puošnios skaros, lovatiesės, pamergių karūnos su kasnykais ir gintariniai, spalvotų stikliukų ir visokių kitokių rūšių karoliai.
Netikėčiausias eksponatas – stilingi odiniai aukštakulniai bateliai. Iš nudėvėjimo matyti, kad ne vienose vestuvėse apsiavus jais trypta.
Išėjo visus velnius pasileidusi
Kai akys grožybėse prisiganė, etnologė Lina Vilienė ir jos vadovaujamas „Raskilos“ ansamblis pakvietė beveik į tikrą jaunamartės išlydėjimo vakarą.
Iš pradžių – dainos apie rūtas ir už ko mergelė ištekės, kokią dalią gaus, gražiai su likimo skirtuoju sutars ar vargelį vargs ir ašaras brauks.
„Auginti mergaitę buvę sudėtingiausia, nuo mažų dienų ją reikėjo ruošti ateities gyvenimui. Perėjimas iš vainikuotos į nuometuotą buvo labai reikšminga riba, ta tema ir dainų gausybę turime. Iš galvos apdangalo buvo aišku, koks moters statusas, kokia šeiminė padėtis“, – aiškino nuometu pasipuošusi etnologė.
Nuometas į mūsų tautinį kostiumą atėjo iš senųjų viduramžių.
Ilgus šimtmečius gyvavo tradicija, kad ištekėjusi moteris privalo dengti galvą, šiukštu svetimiems nesirodyti vienplauke.
Anot L.Vilienės, tokius senovinius nuometus, kokį ji dėvi, plonutėliai austus ir raudonais ornamentais puoštus, turėjo tik aukštaitės.
Šiaurės Lietuvoje, aplink Pasvalį ir Biržus, dėdavo ant galvos ir supaprastintą nuometo variantą: mažesnį, kitaip užrištą, labiau panašų į baltą skarą. Po mažu nuometėliu dar dėjo ir baltą kepuraitę.
Miestuose nuometus keitė kepurės, svarbu, kad už vyro išėjusi nevaikščiotų plika galva.
Kasas pynė kartą per savaitę
„Kas yra moters plaukai? Gi vyrų viliojimo priemonė! Taip buvo prieš tūkstantį, prieš šimtą metų ir dabar. Sakydavo, kad plaukų nesusipynusi mergina negali į lauką eiti, vyrai juoksis, sakys: „Išėjo visus velnius pasileidusi.“ O jau ištekėjusi tai nė plaukelio svetimam negalėjo rodyti, pamato kaimyną pro langą ir puola nuometą rištis“, – žaismingai senąjį gyvenimo būdą atpasakojo vedėja.
Po pirties motinos dukterims kietai supindavo kasas, ir taip jos vaikščiojo visą savaitę iki kitų maudynių.
Tarp žiūrovų pasidairiusi ilgaplaukių L.Vilienė tokių rado net keletą, tarp jų ir vieną ukrainietę. Mergaitės ir merginos buvo pasodintos ant kėdžių prieš žiūrovus, o nuometuotosios rodė, kaip reikia pinti kasas.
Net ir supintom, bet ant nugaros dryksančiom kasom panelės negalėjo vaikščioti. Kad darbams netrukdytų, į kasas įpindavo kaspinus, kad aplink galvą apjuostų jas vainikais.
Visoms tinka, visoms patogu
Etnologė salės klausė, ar kas bežino, kodėl per mergvakarį jaunamartės draugės jai plaukus šukuodavo, o ši graudžiai raudodavo?
„Ogi, kad paskutinis vakaras, kai kasas turi. Antrą vestuvių dieną plaukai būdavo nukerpami ir uždedamas nuometas“, – priminė.
Kol panelės netekėjusios, vyresnės, kurios į vakarones jau eidavo, galėjo pasipuošti galionais: tokiomis kaktą dengiančiomis ir nugaroje surišamomis puošniomis juostomis.
Tada etnologė pakvietė norinčias patirti, ką reiškia būti nuometuotai.
Tradicinio aukštaitiško nuometo ilgis įspūdingas – 3,5 metro ir apie 70 centimetrų pločio.
Ar tinkamo ilgio nuometą mergina nusiaudė? Tai patikrinti paprasta: juo užsigobus galai turi siekti žemę.
„Manęs vis klausia, ar taip apsimūturiavus nekaršta? Nekaršta. Čia juk natūralus linas“, – patikina.
Dar priduria nemačiusi nė vienos moters, kuriai nuometas netiktų, visos jį užsidėjusios jaučiasi gerai.
Gal ir nuometai bus madingi
L.Vilienė prisipažino, kai ji ir ansamblietės pasirodo nuometuotos, yra sulaukusios ir pašaipų, kad užsidangsčiusios kaip kokios arabės.
„Mes ne arabės, bet kultūrinė tradicija jų ir mūsų kraštuose buvo ta pati: ištekėjusios moters plaukai skirti tik savam vyrui. Tikriausiai daugelis atsimenate savo močiutes – jos į bažnyčią nėjo plika galva, būtinai rišosi skareles. Ir mes palyginti labai neseniai skareles nusirišom“, – pasakojo vedėja.
Ilgiausiai nuometų ryšėjimo tradiciją išlaikė Kupiškio krašto moterys. XX amžiaus pradžioje tokiais pačių austais galvų apdangalais jos dar puošėsi.
L.Vilienė prisiminė 1989 metais vykusią dainų šventę, į kurią dainininkės iš Kupiškio ir nuo Anykščių suvažiavo su senoviniais namie austais nuometais.
„Į madą grįžta skarelės, kas žino, gal ir aukštaitiški nuometai pareis?“ – po renginio svarstė žiūrovės.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Supynus kasas ukrainietei buvo užrištas ir merginų nešiotas galionas.
2. Etnologė L.Vilienė pademonstravo, kaip reikia rištis nuometą.
3. Nuometai visoms tinka ir nė viena nesiskundė, kad juos dėvėti nepatogu.
4. Pamergių vainikai dar būdavo ir su kasnykais.
5. Išsaugoti šventiniai aukštaitės odiniai bateliai.
6. Mūsų krašto moterų plonytėlaitės baltos drobės nuometai siekė net apie pusketvirto metro.
7. Ilgai ir trankiai šokti per aukštaitiškas vestuves buvę būtina, kaip tie šokiai vykdavo, rodė „Raskilos“ ansamblio nariai.
8. Jaunamartės į vyro namus gabendavosi kraičių skrynias, pilnas pačių austų grožybių.
9. 10. Štai taip netekėjusioms mergikėms kietai supintas kasas vainikais apsukdavo aplink galvą.
11. Vienas iš įdomiausių eksponatų buvo senovinės vestuvinės nuotraukos.
A.Švelnos nuotraukos
