Autorė susirinkusiesiems paaiškino, kad kūrybai ją įkvėpė senovės baltų genčių simbolika: mėnulis, saulė, žalčiai, kiti motyvai.
„Paroda – apie gentį, kuri gyvens ateityje. Fantazuoju, kokia ji bus“, – kalbėjo M.Petraitytė ir kvietė kartu žengti į jos vadinamąjį baltąjį mišką.
Kostiumams, korsetams, suknelėms, aksesuarams ar batams eksponuoti ji panaudojo tai, ką rado šalia esančiame Skaistakalnio parke – prilūžusių šakų, kelmų, samanų.
Praėjusį pavasarį praūžus didžiulėms audroms, parke jų nesunku rasti. Kai kurių drabužių pakabas ir atstojo šios šakos.
Dizainerė stengėsi sujungti savo drabužių kompoziciją su fonu – rudens gamta, matoma pro didžiulius stiklinius langus: įvairiaspalviai medžių lapai, su tamsa ir šviesos atspindžiais žaidžiantys šešėliai, praskubantys žmonės.
M.Petraitytė norėjo, kad parodoje atsispindėtų lietuviškumas, bet kitaip nei įprasta. Kostiumai jau rodyti mados renginyje „Mados infekcija“. Šventos Kotrynos bažnyčioje jos gerbėjai buvo pavaišinti obuoliais. Ir šįkart susirinkusiems ji siūlė jų skanauti.
„Tai irgi yra sąsaja su pasakomis, bet obuoliai – nenuodingi“, – juokėsi kūrėja.
Jos sukurti drabužiai skirti ne kasdienai, o išskirtiniams renginiams, bet rankinukus ji ir pati nešioja, ir parduoda.
Į parodą atvyko autorės draugas, vilkintis jos kurtą įdomų paltą, – žvilgsniai iškart nukrypo į jį. Išties, kito tokio palto niekur nerasi.
Prierašas po nuotrauka:
1. Pro langus atsispindėjo rudens gamta, su tamsa ir šviesos atspindžiais žaidžiantys šešėliai.
A.Švelnos nuotr.
