Net varu neišvarytų
„Man irgi tokie dalykai nepatiko, nemėgau nei liaudiškos muzikos, nei liaudies dainų“, – prisipažįsta 19-metė Kamilė Čepaitė, dabar aktyvi Kupiškio kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Jaunimo Ramuva“ dalyvė.
Mergina į kolektyvą įsitraukė būdama penktokė. Ją įkalbėjo pabandyti ansamblio vadovė Daiva Palionienė, progimnazijoje dirbusi muzikos mokytoja.
K.Čepaitė buvo gabi muzikai, lankė muzikos mokyklą, grojo saksofonu ir pianinu.
„Labai bijojau eiti į tą ansamblį, liaudiškos dainos nepatiko, maniau, greit nusivilsiu ir pabėgsiu“, – dabar juokiasi.
Po kelių repeticijų viskas apsivertė – net varu varant nuo ansamblio jos jau niekas nebūtų atplėšę.
Mergina prisimena, kad prie naujojo kolektyvo ją tiesiog pririšo vadovės užsidegimas palaikyti senąsias savo krašto tradicijas, dainomis garsinti tautosaką ir istoriją.
„Vėliau ir pati supratau, kad mes tokiais būdais nepamirštam ir kitiems neleidžiam pamiršti savo šaknų, dainomis išpasakojam praeitį. Lietuvos istorija man dabar turi visai kitokią reikšmę“, – patikina.
Ansamblio narė pirmenybę atiduoda karo dainoms, jos mėgstamiausios – „Oi, šermukšne!“ ir „Ant aukštų kalnalių“.
„Mes, ramuviečiai, esam labai draugingi, kur nuvažiuotume – į konkursus ar festivalius, absoliučiai su visais susidraugaujam, o kai koncertuojam, būna, kad žmonės nenori mūsų paleisti“, – džiaugiasi.
Dainuodama kupiškėnų krašto liaudies kūrybą mergina pramoko ir tarmiškai, bet apgailestauja, kad dar ne tiek, kad laisvai kalbėtų.
Tik mergina apgailestauja, kad daugeliui bendraamžių liaudiškos dainos nepatinka, atrodo per sena ir neįdomu.
Lyg žygis į tolimą praeitį
„Man tai viskas nuo „Zbitkų“ prasidėjo“, – sako 17-metė Martyna Griciutė. Tai toks muzikos mokytojos progimnazijoje suburtas pradinukų muzikinis kolektyvas. Tebuvo antrokė, kai tapo jo nare.
Vėliau gabią „zbitkininkę“ mokytoja atviliojo ir į „Jaunimo Ramuvą“.
Mergina sako, kad dainuoti sutartines yra kažkas tokio, tarsi persikeltum į praeitį, savo kraštą išvystum tų senovėje gyvenusių moterų akimis. Ir net pačiai keista, kaip labai dabar rūpi išsaugoti tą muzikinį paveldą.
Turi ir mėgstamiausią dainą „Kai nueinu miškan“. Jos niekad neatsibosta kartoti.
Būna, kad jauna panelė ir namie užtraukia liaudiškas dainas. Namiškiams tai malonu, nes ir mama muzikali, kultūros centre lankė liaudies šokių kolektyvą, tik jis neseniai iširo.
„Tėvai tarmiškai nemoka, mama kilusi iš Panevėžio, tėtis iš Kuršėnų“, – juokiasi vienintelė kupiškėniškai išmokusi Martyna.
Jaučia, kad tai senelių nuopelnas
Ketvirtus metus „Jaunimo Ramuvoje“ dainuojančiai ir muzikuojančiai 17-metei Eglei Kuzmaitei labiausiai patinka dainuoti sutartines.
Mergina gabi dailei, baigusi gimnaziją planuoja stoti į Dailės akademiją, norėtų baigti grafikos studijas.
Jai ir pačiai nė kiek nekeista, kad atsidūrė pas ramuviečius, mat nuo mažumės labai patiko liaudies muzika, pasakos ir dainos. Mano, kad tai senelių nuopelnas, nes vaikystėje jie nuolat skaitė lietuvių liaudies pasakas, sekė sakmes ir padavimus.
Ragu grojantis vaikinas labiau mėgsta šokti
Ansamblyje dainuojantis ir ragu grojantis 16-metis Tomas Urbanovičius, šiuo metu dar ir kultūros centro orkestro „Trimitas“ klarnetininkas, juokiasi, kad muzikos mokytojos buvo įspraustas į kampą ir neturėjo kito pasirinkimo, tik ateiti į „Jaunimo Ramuvą“.
Jį, penktoką, ką tik atėjusį į Povilo Matulionio progimnaziją, muzikos mokytoja jau po pirmos pamokos nusižiūrėjo, pakvietė ruoštis „Dainų dainelei“ ir ateiti pas ramuviečius.
„Neturėjau galimybės pabėgti“, – juokiasi vaikinas.
Betgi bėgti nereikėjo nė bandyti, nes nuo pirmų repeticijų labai patiko nauji instrumentai, o sutartinės tiesiog užbūrė.
Bet netikėtai vaikinas prisipažįsta, kad visgi smagiausia jam šokti.
„Vyrai dažniausiai dainuoja karo dainas ir dar specifines, kur prisijungia merginos, gaunasi tarsi dainingas pokalbis tarp vienų ir kitų. Kai dainuojama, ragais negrojam, naudojam kankles, būgną ir kitus smulkius instrumentus, jie pagyvina balsines melodijas“, – aiškina.
Prisimena ir nuotykį su mėgstamiausia daina „Oi, šermukšne!“ Prieš pat koncertą pamiršo dainos pradžią, paklausė greta stovinčios merginos, toji pasufleravo, bet neteisingai, ir jiedu užtraukė ne taip, kaip reikia. Laimė, kitų balsai suklydėlius užgožė ir klausytojai disonanso nepastebėjo.
Jaučia saitus su praeitimi
Jau penkerius metus gyvuojantis ansamblis savo kraštą garsina ypatingais lobiais – protėvių dainuotomis liaudies dainomis, jau retai kur beatliekamomis sutartinėmis ir muzikavimu ragais, skudučiais bei lumzdeliais.
Kolektyvo repertuaras platus – nuo karinių dainų iki senuosius papročius atskleidžiančių ypatingų ir seniausių lietuvių liaudies daugiabalsių.
Ansamblio dalyviai požiūriu į tautines vertybes smarkiai skiriasi nuo bendraamžių, dažnas jų suka nosį nuo etnokultūrinio palikimo.
Labiau populiarūs svetur
Pasak ansamblio vadovės D.Palionienės, šiuo metu ramuviečiams priklauso 13 narių. Pernai dar buvo 18, bet baigę gimnazijas išvažiavo studijuoti.
„Dabar ruošiamės folkloro festivaliui, sutartinių šventei „Po sanuoju žalu“, vyksim į Stelmužę, rugsėjo vidury muzikuosim Panevėžyje, ten suvažiuos folkloro kolektyvai iš visos šalies“, – pasakoja, kad net per moksleivių atostogas ansamblio nariai intensyviai dirba.
Liaudies muzikos paveldo puoselėtoja ir to reikalo entuziastė pripažįsta, kad savame krašte jie mažiau populiarūs nei svetur.
Kiti rajonai jų kolektyvą dažnai kviečiasi į įvairius kultūrinius renginius, štai neseniai sutartines traukė per Kėdainių miesto šventę, kupiškėniškai dainavo Kaune vykusiame festivalyje „Baltų raštai“.
Jei tėvai neabejingi, vaikams irgi rūpi
D.Palionienė primena, kaip gimė „Jaunimo Ramuva“.
Ji pati tada dainavo „Kupkiemyje“ pas Almą Pustovaitienę ir mokykloje vadovavo mažiukų folkloro ansambliui „Zbitkos“.
Kai vaikai paaugdavo, nebeturėjo kur lankyti tokios pat pakraipos kolektyvo, nebeliko tęstinumo. A.Pustovaitienė pasiūlė tuos vaikus pasikviesti į kultūros centrą.
„Prieš tai buvo toks etnokultūrinės pakraipos kolektyvas, bet daugiau pažintinis – su kelionėmis, ekskursijom, ekspedicijom, jį lankė jau dirbantis jaunimas. Tada atėjome mes“, – pasakojo vadovė.
Paklausta, kaip ansamblio dalyvius priviliojo, vadovė juokiasi, kad saldainiais.
„Nėra tokių vaikų, kuriems nepatiktų šokti, žaisti liaudies žaidimus, svarbu tik, kaip tai pateikiama. Dar tėvai prisideda. Kas klauso vien popso, tų vaikai čia neateina“, – sako ji.
Vieniems limpa, kitiems nelabai
Ansamblio repertuaras – iš knygų, kuriose sudėtos senovinės dainos.
Tritomyje „Ir atskrido sakalalis“ sudėtos tik Kupiškio krašto dainos.
Visi nariai šoka, dainuoja ir muzikuoja, o štai aukštaitiškas dvibalses ir tribalses atlieka tik kelios merginos. Išskirtinė vaikinų pareiga – groti ragais, o sutartinės – moterų darbas.
Šiais laikais jau labai mažai vaikų, natūraliai mokančių kupiškėnų potarmę, nes reto tėvai ją bemoka. Išmokti dainuoti tarmiškai yra lengviau nei imti tarmiškai laisvai kalbėti.
„Vieniems tarmė lengvai limpa, kitiems ne. Kas būna tą kalbą pas senelius girdėjęs, greit persiima, o kitas, žiūrėk, greit išmoksta, bet jaučiasi dirbtinumas“, – atskleidžia niuansus.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Ansamblyje dainuojantis ir grojantis T.Urbanovičius (priekyje) prisipažino, kad visgi labiausiai mėgsta šokti.
2. Ramuviečiai po renginio Biržuose nusifotografavo su gamtos mokslų daktaru ir kraštotyrininku Jonu Naktiniu.
3. Ramuviečiai kasmet vyksta į dvidienę folkloristų stovyklą Zarasuose.
4.Groti ragais – išskirtinai vyriškas užsiėmimas.
5. Ansamblio nariai tvirtino, kad ėmę dainuoti senovines dainas ir mokytis tarmės visai kitaip ėmė žiūrėti į savo krašto istoriją.
6. Kupiškėnai ką tik dalyvavo jaunimo šventėje, vykusioje Rokiškio rajone esančiame Salų dvare.
7. Ansamblio vadovė D.Palionienė geba jaunimą sudominti senuoju muzikiniu palikimu.
8. Sutartinių giedotojos džiaugiasi, kai yra laukiamos ir jų muzikavimu domimasi.
9. M.Griciutė liaudies dainas mėgsta užtraukti ir namie, taip pradžiugindama šeimą.
10. „Jaunimo Ramuvos“ logotipas.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
