Kai buvau 13 ar 14-os, vakarais mums namų telefonu skambindavo kaliniai. Tai buvo taip įprasta. Paleisti į laisvę, bet neturintys kur eiti, jie skambindavo mano Tėčiui prašyti pagalbos.
1991-aisiais Tėtis su bendraminčiais atkūrė tarpukariu veikusią Kalinių globos draugiją. Nežinau, kiek man tai patiko. Šalia jo – aktoriaus – pagrindinio darbo šitie dieną naktį skambinantys kaliniai buvo jo savanoriška veikla. Be atlygio, o kartais ir be aplinkinių supratimo.
Tiesą pasakius, ir aš tyliai pagalvodavau: „Na, kodėl kaliniai... Kodėl negalima globoti kokių paliktų vaikų?..“
1994 metais Tėtis ėmėsi globoti ir juos.
Paliktus kalinių vaikus. Ir šito jau nesuprato net artimiausi bendražygiai iš pačios Kalinių globos draugijos. Kam to reikia. Jie sakė: tai bus neaktualu ir nereikalinga.
Kiek daug buvo nesupratimo, suprantu tik dabar skaitydama Tėčio atsiminimų knygą apie kalinių vaikus „Laistant kertamą medį“.
12 metų Tėtis vežiojo vaikus pas jų kalinčias motinas. Dažnai tai būdavo pirmas motinų susitikimas su savo vaikais po 3, 5, 7 metų pertraukos.
Tėtis tikėjo, kad motinos, nepraradusios ryšio su savo vaikais, išėjusios į laisvę, nebedarys pikto. Kad motinos meilė vaikui gali sukurti stebuklą. Kad to stebuklo, kad mama grįžtų pas juos, o grįžus nebevogtų, kad negertų, kad vėl nenusikalstų – taip reikia dažniausiai visuomenės atstumtiems „a priori“ be kaltės kaltiems, be meilės augantiems kalinių vaikams.
Kaip kačiukus, paliktus pas laikinas globėjas, vaikų namuose, internatuose, pas močiutes arba net gyvenančius vienus, Tėtis susirinkdavo juos iš atokiausių kaimų, susisodindavo į savo žigulį ir veždavo į kalėjimą.
Dažnai vaikai važiuodavo susitikti su mama, kurios veido negalėdavo atsiminti.
O ir žodis „mama“ reiškė kažką gero, bet abstraktaus, ko jie niekada nepažino.
„Šiauliai. Vaikų globos namai. Nuteistosios paprašytas atvažiuoju aplankyti jos dvejų metų sūnelio. Laukiu direktorės kabinete. Atsiveria durys, prie manęs pribėga mažas vaikutis, apkabina kojas ir surinka: „Mama!“ Man užspaudžia gerklę. Nebegaliu kalbėti. Verkiu“, – skaitau Tėčio atsiminimus ir irgi verkiu.
Tik dabar pradedu suprasti, ką darė Tėtis ir kokia buvo to prasmė.
O tada pykau. Pykau, nes kalinčių motinų daugybė. Vaikai išbarstyti po atokiausius kampelius. Jos rašo laiškus, prašo juos atvežti. Laukia. Vaikai irgi laukia. Bet jie nežino, kad Tėčiui ką tik atlikta širdies operacija. Vėliau dar viena. Kad kiekvienas jo išvažiavimas mums su broliu kelia nerimą.
O Tėtis, grįžęs po vieno tokio susitikimo, dar pasakoja: „Grįžtant iš kalėjimo, pakeliui į vaikų namus, sustojau Kelmėje. Uždegti žvakutės ant tėvelių kapų. Vaikai ėjo kartu. Sulipus atgal į mašiną, vienas berniukas ir sako: „Dėde, o kai jūs numirsit, kas mus nuveš pas mamą?..“
Tada taip suskaudo... Ne dėl tų vaikų. Suskaudo kaip vaikui.
Prireikė laiko, kad suprasčiau, kad tame tiesmukame vaiko klausime buvo tokia neviltis, kokios aš, augdama su Mama, negalėjau suprasti.
Tėtis tuo metu buvo vienintelis tų paliktų vaikų ryšys su jų motinom. Motinom, kurios visam pasauliui buvo nusikaltėlės, o tiems vaikams – visas pasaulis, kurio jie neteko.
Kad tie susitikimai ir jiems, ir motinoms grąžindavo prarasto gyvenimo viltį.
Tėti, tai, ką darei Tu, tai, ką darė Tavo įtikinti geri žmonės, bent po kartą irgi nuvežę vaikus į kalėjimą – buvo ir tebėra ir aktualu, ir reikalinga.
Ir Tavo knygą skaitysiu vėl ir vėl. Kas kartą, jei pamiršiu, kaip svarbu daryti gera kitam. Ir man tai net ne atsiminimų knyga. Greičiau savanorystės vadovėlis. Nepatogios ir nepopuliarios. Bet kažkam beprotiškai reikalingos.
Su Motinos diena visas mamas. Net ir netobulas. Ir visus vaikus. Ne tik tuos, kurie dėkoja Dievui už pačią geriausią mamą pasaulyje, bet ir tuos, kurių maldas sugrąžinti ir vėl turėti mamą Dievas išgirdo.
Šį tekstą parašė žinoma žurnalistė, kino režisierė, dokumentinio filmo „Mamutų medžioklė“ autorė Aistė Stonytė apie savo tėvą – aktorių ir visuomenininką Česlovą Stonį.
Prierašas po nuotrauka:
Nuotrauka iš dokumentinio filmo „Viena“. Audrius Stonys sukūrė filmą apie vieną iš 500 Tėčio kelionių.
