Iš kailių siūdinosi apdarus
Dabar, kai žalumos nėra ir medžiai neužstoja, storais sniego patalais apklotą Kerelių piliakalnį gali matyti ir nuo kelio.
Artėliau pavieniais išsimėtę vienkiemiai, o už jų, palei ledo sukaustytą Kupos juostą, dunkso toks balno formos iškilumas.
Kadaise Kerelių piliakalnį buvo aptūpusi gyvenvietė. Čia įsikūrę mūsų protėviai medžiojo šalia buvusiose giriose, žiedė puodus, iš žvėrių kailių siūdinosi nuo speigų saugančius apdarus. Vėliau, jau šios eros pradžioje, net geležį buvo išmokę lydyti.
Apie šią istorinę praeitį liudija Kerelių piliakalnio archeologiniai kasinėjimai ir gausūs radiniai.
Pasak istorikų, paskutiniai Kerelių piliakalnio gyventojai savo būstus apleido prieš pusantro tūkstančio metų ir iki šių dienų ant aukštumėlės rankom supiltas pylimas stūkso bežadis, žmonės gyvenviečių čia daugiau nebekūrė.
Jau tik penki kiemai likę
Siauručiu keleliu tarp aukštų sniego pusnių sukame į tiesiai prieš piliakalnį esantį vienkiemį. Jo šeimininkas 80-metis Eugenijus Plukas labinasi gražia kupiškėniška tarme, į kalbą vis įterpia šmaikščių posakių ir net Maironio poezijos.
„Žurnalistus, kaip ir vilkus, kojos peni“, – juokiasi ir stebisi, kad nepabūgom užsnigtų kelių.
Jo namas gerokai toliau nuo kelio, neišbristum, jei ne kaimynas ūkininkas, vien iš geros širdies traktoriumi kaskart išstumdantis sniegą.
E.Plukas čia gimęs, čia augęs. Pasakoja, kad jo vaikystės laikais Kereliuose būta 19-os vienkiemių.
„Likom tie, kurių melioracija neišbaladojo. Šiandien gyvenamų kiemų jau tik penki“, – paaiškina.
Su žmona Bronislava jis gyvena protėvių statytoje rąstinėje, dabar lentelėmis apkaltoje troboje, tik nebeatskaičiuoja, kas ją statė – seneliai ar dar ankstesnė karta.
Vyras vaizdžiai nusako, iš kur esąs: „Aš nuo piliakalnio nudribęs.“
Girdėjo apie raganą už geležinių durų
Mostelėjęs ranka į kitapus kelio stūksantį iškilumą šeimininkas svarsto, kad per laukus, po tiesumais, iki jo – ne daugiau kaip puskilometris.
Kai prieš daugiau nei tris dešimtmečius į piliakalnį sugužėjo archeologai, vietiniai domėjosi, ką tie rado.
Pasak E.Pluko, piliakalnio papėdėje netrumpą laiką kastas žvyras, tai žvyrduobėse ir anksčiau senovinių radinių pasitaikydavo.
E.Plukui gražu, kad iš kiemo, žvelgiant tolumon, matyti tas neaukštas kalnelis. Anot jo, žinojimas, jog piliakalnis proprotėvių supiltas ir jame slūgso istoriniai klodai, vietovei teikė paslaptingumo ir traukos.
„Vaikystėj su slidėm pukšt pukšt nuo kalno, o jaunystėj į gegužines rinkdavomės. Ateidavo daug aplinkinių kaimų jaunimo. Ir Jonines čia švęsdavom“, – pasakoja.
Pats E.Plukas šventėse ir armonika griežė, ir, reikalui esant, dainavo.
Kerelių senbuvis neprisimena, kad apie piliakalnį būtų sklidusios kokios legendos, tačiau šalia esančio Naivių kaimo bibliotekininkė Milda Levickienė, rinkusi istorinę vietovių medžiagą, iš vienos gyventojos yra girdėjusi intriguojančią istoriją.
Anot žilagalvės, ji dar iš tėvų buvo girdėjusi, kad piliakalnio šone buvusios geležinės durys, o už jų gyvenusi kaži kokia žoliautoja. Ji vadinta ragana.
Istorikai atsekė paskui žmonių radinius
Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Aušra Jonušytė pasakojo, jog Kerelių piliakalnį archeologai tyrinėjo 1985–1986 metais. Kasinėjimams vadovavo archeologas, dabar jau mokslų daktaras Gintaras Zabiela.
Istorijos mokslininkai Kerelių piliakalniu susidomėjo dėl to, kad apylinkėse gyventojai nuolat rasdavo įvairių senovinių daiktų šukių ar nuolaužų.
Dabar Kauno karo muziejuje saugomos dvi žalvarinės apyrankės iš šių apylinkių, jos kaldintos prieš 1500 metų. Radinių muziejui yra perdavęs ir garsus tapytojas Kazys Šimonis, mat jo tėviškė buvo netoli Kerelių.
Per kasinėjimus aptikta 170 įvairių dirbinių, dar keli tūkstančiai puodų šukių. Tokios gausybės radinių istorikai neaptiko jokiame Kupiškio rajone žvalgytame piliakalnyje.
Kasinėjimų metu atidengti trys skirtingi istoriniai sluoksniai.
Rastoji medžiaga liudija, kad Kerelių piliakalnyje žmonių apsigyventa maždaug prieš 2500 metų. Anot istorikės, jie čia laikėsi apie tūkstantį metų.
Muziejininkės nuomone, pirmieji gyventojai šioje vietovėje įsikūrė galbūt todėl, kad kalva, kurią paskui dar dirbtinai paaukštino, stūksojo tarp pelkių, o sunkiai prieinama vieta yra geriausia apsauga nuo netikėtų užpuolimų. Šalia tekėjo žuvinga Kupa, aplink plytėjo žvėrių pilnos girios.
Rado ir geležies lydymo krosnių
A.Jonušytė pasakojo, jog pirmą čia gyvenusių žmonių laikotarpį liudija molio indų liekanos, atliktos brūkšniuotos keramikos technika. Iš to laiko rasta daug kaulinių dirbinių, rodančių, kad gyventojai medžiojo žvėris, kaulines ylas ir adiklius naudojo drabužiams siūti, kauliniais smeigtukais segė apsiaustus, kauliniais gramdukais nuo žvėrių kailių gramdė mėsos liekanas.
Rasta trinamoji girnapusė sufleruoja, jog verstasi ir žemės ūkiu, gyvulių kaulai – kad ne tik medžiota, bet ir auginti naminiai gyvūnai.
„Po šio laikotarpio apie 500 metų piliakalnyje gyventojų nebuvo, kažkodėl jie buvo pasitraukę. Gal ligos ar nepalankios gamtos sąlygos nebeleido prasimaitinti, gal išmedžiojo visus žvėris“, – svarsto istorikė. Ir priduria, kad piliakalnis, kaip gyvenama vieta, žmonėms visgi patiko, tad po šimtmečių čia atsikraustė nauji gyventojai.
Patys apdorodavo geležį
Antrojo apgyvendinimo laikotarpį mokslininkai įvardija kaip romėniškąjį. To laiko žmonių gyvenimas jau buvo gerokai patobulėjęs.
„Molio dirbiniai jau briaunuotos ir grublėtos keramikos, tobulesni įrankiai, naudoti jau geležiniai smeigtukai ir adatos, geležies peiliai – pjautuvėliai, jais pjovė auginamas grūdines kultūras. To laiko gyventojai turėjo molinius verpstukus, vadinasi, verpė vilnas, augino avis“, – pasakojo muziejininkė.
Aptiktos metalo lydymo krosnys ir žaizdrai liudija, jog piliakalnio gyventojai gebėjo patys apdoroti geležį.
Radiniai iš paskutiniojo sluoksnio siekia VI amžių. Tai medinių statinių liekanos. Istorikai neturi vieningos nuomonės, ar tai būta bokštų, ar gyvenamų pastatų.
Pasak A.Jonušytės, čionykščiai žmonės visais laikais būstus rentė medinius. Rąstiniai nameliai buvo maži, jų viduryje – laužavietė, o stoge – atidaromas liukas dūmams išeiti.
Į piliakalnį grįžta šventės
Mokslinė ekspedicija ir vėliau kelerius metus daryti radinių tyrimai Kerelių piliakalnį tarsi prikėlė iš užmaršties.
Skapiškio seniūnija aplink jį iškirto krūmus, kaskart nušienauja žolę. Kupiškio etnografijos muziejus moksleiviams buvo surengęs pažintinę ekskursiją į piliakalnį, papasakoti apie jį buvo pakviestas čia kasinėjęs G.Zabiela.
Greta esančio Naivių kaimo bendruomenė praėjusią vasarą per Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną ant piliakalnio rinkosi giedoti tautinės giesmės.
Bendruomenė tikisi ir ateityje čia rengti visokias šventes.
Filmą apie Naivių kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Storai sniegu užkloto Kerelių piliakalnio papėdėje driekiasi užšalusios Kupos juosta, o sodybos – tik už gero puskilometrio.
2. A.Jonušytė pasakojo, kad paskutiniai piliakalnio gyventojai savo būstus paliko prieš pusantro tūkstančio metų.
3. Archeologai Kerelių piliakalnį kasinėjo labai nuodugniai, atidengė net tris kultūrinius sluoksnius ir muziejus papildė gausybe radinių.
4. Prieš kelerius metus Kupiškio etnografijos muziejus moksleiviams buvo surengęs pažintinę ekskursiją į Kerelių piliakalnį.
5. Prieš daugiau nei penkiasdešimt metų ant piliakalnio dar vykdavo jaunimo gegužinės.
6. Iš E.Pluko kiemo gerai matyti vietos istorinė įžymybė – neaukštas Kerelių piliakalnis.
7. Vasarą balno formos kalną užstoja žaluma ir prieiti prie jo sunkoka, aplink plyti arimai. A.Švelnos nuotr.