„Duoda – imk, muša – bėk“
„Jau ketvirtą kartą esu pretendentas gauti Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, bet kaip bus šiemet – dar neaišku. Vadovaujuosi posakiu: „Duoda – imk, muša – bėk.“ Jei gaučiau premiją, įsipareigočiau labai visiems dėkoti, o to daryti aš nemėgstu“, – prieš kelias dienas Pasvalyje susitikime su kraštiečiais skaitytojais kalbėjo žinomas šalyje rašytojas Kazys Saja.
Tai dabar rašytojas kaip ir įsipareigojo visiems dėkoti, nors ir nemėgsta – vakar pranešta, kad prestižinė premija yra skirta būtent jam.
Šią žinią 90 metų K.Saja sutiko ligoninėje, nes pastaruoju metu sveikata jam pašlubuoja. Dalį premijos jo, Sąjūdžio aktyvisto, šeima ketina skirti Ukrainai.
Brangus ir pasvaliečių skirtas vardas
„Niekada nesureikšminu apdovanojimų, bet šis man yra labai brangus“, – Pasvalyje viešėdamas K.Saja kalbėjo jau apie kitą apdovanojimą.
Praėjusiais metais jam – Nepriklausomybės akto signatarui, daugybės knygų autoriui, dramaturgui – buvo suteiktas Pasvalio krašto garbės piliečio vardas. Tačiau tuo metu jis sirgo, tad apdovanojimas taip ir liko neįteiktas. Rašytojas atsiuntė tik padėkos laišką.
Šiemet, švenčiant 525-ąjį Pasvalio miesto gimtadienį, K.Saja rado laiko bent trumpam atvažiuoti į savo tėviškę ir Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje susitikti su ištikimiausiais savo knygų skaitytojais.
Rajono meras Gintautas Gegužinskas, pasinaudojęs svečio viešnage, Pasvalio krašto garbės piliečio regalijas jam įteikė susitikimo su skaitytojais metu.
Rašytojas pabučiavo regalijas ir pasidžiaugė, kad yra tikrai įvertintas kraštiečių, nors iš Pasvalio jį tėvai į Žemaitiją išsivežė dar visai mažą.
Ta proga jis dar pajuokavo, kad žemaičiai, nors tuose kraštuose jis daug ilgiau laiko praleido, taip labai jo ir neprisimena.
Nebijo įvardyti amžiaus ir atvyko atsisveikinti
Pastaruoju metu K.Saja – tikrai retas svečias savo gimtinėje.
O juk šie metai – jubiliejiniai ir jam pačiam, ne tik Pasvaliui – birželį jis atšventė savo 90-ąjį gimtadienį.
Bet susirinkusiuosius jis stebino savo energija bei itin šviesia atmintimi. Pusantros valandos trukęs susitikimas pralėkė taip greitai, jog rašytojas nespėjo net prisėsti. Jis visą susitikimą prastovėjo.
Pasvalyje viešėjęs K.Saja spėjo, kad gimtinėje jis lankosi paskutinį kartą.
„Sveikinantieji mane bijo įvardyti mano metus. Aš esu realistas ir to nebijau. Mano jau ir širdies stimuliatorius pasenęs, ir į armiją neėmė, kad nuo tėvelio užsikrėtęs buvau džiovininkas. Tad į Pasvalį atvažiavau atsisveikinti“, – atviravo rašytojas.
K.Saja pristatė šiemet pasirodžiusią prisiminimų ir pamąstymų knygą „Pėdsakai: tiesos ir prasmės gyvenime beieškant“ bei, kaip rašytojas pats įvardijo, jam pačiam gražiausią, prieš 11 metų išleistą knygą „Skudurėlių takas“.
Teko gerokai pavargti dėl pavardės
Skėrių kaime gimusiam K.Sajai per gyvenimą taip ir nepavyko išsiaiškinti savo pavardės kilmės.
Rašytojas prisiminė, jog kai buvo mažas ir gyveno Pasvalyje, tai visuomet manė, kad jo pavardė yra be jokios galūnės ir baigiasi „j“ raide. Tarmiškai ji skambėjo Saj.
Gimimo liudijime buvo įrašyta Saje.
Išvažiavus mokytis į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, jaunuolis nutarė šią klaidą ištaisyti ir pavardę rašyti taip, kaip reikalauja lietuvių kalbos taisyklės. Tuomet valdininkai, nesukdami galvos, pavardę užrašė naujai – Sajys.
Tik po 25 metų Amerikoje susitikęs su septyneriais metais vyresniu broliu Apolinaru rašytojas ryžtingai pasikeitė pavardę į tokią pačią kaip brolio. Ir visiems laikams tapo Kaziu Saja.
Rašytojas vaizdžiai pasakojo apie pirmąją kelionę už Atlanto. Kur ne tik po ilgo išsiskyrimo susitiko su broliu, bet ir bendravimą su išeiviais kraštiečiais: rašytoju Mariumi Katiliškiu bei jo žmona Liūne Sutema, poetu Bernardu Brazdžioniu.
„Aš į Ameriką skridau dar gūdžiu sovietmečiu. Apsistojęs buvau Čikagoje, Almos ir Valdo Adamkų namuose. Jei tik tuomet būčiau žinojęs, kad gyvenu būsimo Lietuvos prezidento name, tai ir su šeimininkais būčiau visai kitaip kalbėjęs. Bet jie visuomet buvo paprasti ir labai nuoširdūs žmonės“, – viešnagę už Atlanto prisiminė rašytojas.
Žemės savo noru neteko tris kartus
K.Saja pasakojo, kad jis niekada nesivaikė turtų. „Yra toks posakis: „Vaikšto kaip žemę pardavęs.“ Aš jos netekau tris kartus, bet visai nesigailiu“, – juokdamasis atviravo kraštietis.
Jis nepretendavęs į Skėrių kaime tėvų turėtą žemės lopinėlį.
Vėliau, mirus motinai, nuo septynerių metų jį globojo savo vaikų su vyru neturėjusi Plungėje gyvenanti teta – motinos sesuo. Po pastarųjų mirties K.Saja taip pat nesigviešė globėjų žemės, ją leido pasiimti velionių giminaičiams.
K.Sajai, kaip kitiems Kovo 11-osios Akto signatarams, prie Naujosios Vilnios buvo skirti žemės rėžiai vasarnamiams pasistatyti. Rašytojas gautu sklypu nepasinaudojo.
Kai jis apaugo krūmais ir medžiais, kaimynai paragino signatarą pasirūpinti žeme. Tuomet savo sklypą K.Saja pardavė ir pinigus padovanojo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubui.
„Dievas, ausdamas mūsų gyvenimus, juos išaudžia kaip skudurėlių taką. Jis būna ir šviesesnių, ir tamsesnių spalvų. Visiems linkiu, kad Jūsų skudurėlių takuose būtų kuo daugiau šviesių spalvų“, – susitikimą baigdamas kraštiečiams linkėjo rašytojas.