– Šarūnai, dirbate reklamos srityje, pagal specialybę – šokių mokytojas, bet šalia to dar esate ir Rokiškio socialinės paramos centro savanoris, o kurį laiką pavadavote darbuotoją. Šokiai asocijuojasi su jaunyste ir linksmybėmis, o centras – su neįgaliais, senais žmonėmis. Kaip nutiko, kad patraukė visiškai skirtingos sritys?
– Viskas prasidėjo maždaug prieš 5 metus, kai apsisprendžiau tapti savanoriu. Tuo laiku savanorystė toli gražu nebuvo tokia populiari kaip dabar ne tik Rokiškyje, bet ir šalyje.
Pabandžiau – ir man puikiai sekėsi. Po to baigiau lankomosios priežiūros kursus Socialinės paramos centre.
– Naujų veiklų imamės vedami kokių nors idėjų. Turbūt turėjote rimtų motyvų tapti savanoriu? Įtariu, kad ir aplinkiniai į jus žiūrėjo iš nuostabos išplėstomis akimis?
– Tikra tiesa. Jaučiau spaudimą net iš artimiausių man žmonių. Šeima nesuprato, kodėl einu dirbti be finansinės naudos.
„Ką iš viso ten veiki, jei negauni užmokesčio? Kam tau to reikia? Kodėl taip darai?“ – girdėjau tokius klausimus. Bet į tokį, sakyčiau, nepasitenkinimą nekreipiau dėmesio. Tai manęs netrikdė, nes jei ką nusprendžiu, tai ir darau.
Gali būti, kad iki šiol lieku jų nesuprastas.
Prisimenu, kai kurie pažįstami juokėsi, netgi tyčiojosi, kad bendrauju su neįgaliaisiais. Šlykščiai elgėsi. Bet jie niekada ir nebuvo mano tikri draugai.
O tikrieji draugai visuomet palaikė. Jiems neturėjau aiškintis ar teisintis. Itin motyvavo centro darbuotojai.
Savanorystės man reikėjo, kad atsakyčiau į savo paties egzistencinius klausimus.
Pamenu tą dieną, kai apsisprendžiau. Buvau namuose ir mąsčiau apie save, ką noriu veikti, kokia mano vieta pasaulyje, ką galėčiau nuveikti gero.
– Kartais mus tiesiog degina troškimas ką nors konkretaus nuveikti – tuomet lengva. Bet būna, kai abejojame savimi, savo sugebėjimais, pasirinkimu. Ar praverdamas Socialinės paramos centro duris buvote tikras, kad sugebėsite bendrauti su šiaip ar taip likimo pažeistais žmonėmis, kad užteks savitvardos, išminties, galų gale – laiko?
– Tiksliai nebepamenu, ar dvejojau, greičiausiai to nesureikšminau. Visuomet norėjau kuo nors pagelbėti kitiems. Pagalba žmonėms yra tiesiog pasmerkta sėkmei. Be to, žinojau, kad nieko neprarasiu, o blogiau būti nebegali. Bet nenorėčiau gilintis į priežastis, nes tai pernelyg asmeniška.
– Tai ar radote atsakymus į savo klausimus?
– Atsakymai atėjo patys savaime. Supratau, kas yra tikrasis žmogiškumas, atjauta, supratimas, išmokau žmones priimti tokius, kokie jie yra – su proto ar fizine negalia, senus, vienišus.
Kartu išmoksti priimti ir pats save. Sunkiausia pakęsti tas žmonių ydas, kurias ir pats turi ir kurios tau pačiam trukdo.
Kai tik tapau savanoriu, kartu su socialine darbuotoja lankydavau 26 metų neįgalų jaunuolį, tuomet jis buvo vyresnis už mane. Mes šnekėdavomės, dar – išplaudavau indus, išvalydavau grindis, pašildydavau maistą.
– Dažnas vaikinas nemoka išsiplauti kavos puoduko, ką bekalbėti apie rimtesnius namų ruošos darbus. Bet jums tai nebuvo bėda?
– Man visi darbai atrodo žemiški. Kartais aplinkiniai stebisi, sakykime, kaip aš galiu padėti nusimaudyti neįgaliam vyrui. O man tai visiškai natūralu. Nė vienas nežinome savo ateities – šiandien vaikštome, o rytoj galbūt gulėsime ligoninės palatoje ir galbūt mums reikės kitų pagalbos.
Gyvenime nieko nėra pastovesnio nei nepastovumas.
– Kiekvienas atėjus laikui mąstome apie gyvenimą ir mirtį – tuo esame panašūs. Bet kažkuriuo periodu pasukame skirtingais keliais: koncentruojamės tiktai į save arba kaip jūs – neliekame abejingi ir kitiems. Bet esu įsitikinusi, kad ir pažeidžiamieji, oi, kaip būna velnių prišveitę! Ar bandė jumis manipuliuoti ir kaip tuomet elgėtės?
– Tiesa, kartais neįgalieji ima primygtinai reikalauti dėmesio, laiko ar kokių paslaugų. Jų motyvas: „Esi darbuotojas, todėl privalai.“
Bet savanorystė paremta draugiškais, nuoširdžiais santykiais, o ne reikalavimais. Tokiais atvejais nepamokslauju, bet išlaikau atstumą, tampu griežtesnis.
Manipuliuoti manimi neteisinga, todėl aš to neleidžiu.
Bet man nepriimtina ir tokia hierarchija, kai ligonis neva yra žemiau, o darbuotojas ar savanoris – aukščiau. Šnekuosi su jais ne kaip su centro klientais, o kaip su žmonėmis, kurie man rūpi. Jei nemoki išklausyti, tai kokia prasmė iš tavo noro padėti?
Kartais tenka palydėti šiuos žmones į užsiėmimus, polikliniką, ligoninę. Jaunimo centre ir su neįgaliaisiais buvau šokių mokytoju.
– Kur jums pačiam buvo smagiau – su jaunimu ar su neįgaliaisiais? Klausiu ne apie rezultatą, o apie jūsų paties būseną.
– Šokti visur smagu. Bet su neįgaliais jaunuoliais daugiau bendravimo, jautiesi labiau laisvas. Nesijaudini, kad pasakysi kokią nesąmonę ar paslysi. Jie daug juokiasi, bet jų juokas nėra piktas ar pašiepiantis.
– Jūsų klausantis ima atrodyti, kad nepatiriate nei sunkumų, nei nesusipratimų, nei bėdų. Bet gyvenime juk taip nebūna. Dėl kokių dalykų esate, kaip savanoris, įsižeidęs ar įskaudintas?
– Leiskit pagalvoti... Buitinių nesusipratimų, aišku, pasitaiko. Kad ir dėl neišplauto arba kaip tik – išplauto puodelio. Šie žmonės gali įsiplieksti dėl smulkmenos, bet niekuomet su jais nesiginčiju. Nusileidžiu, neįrodinėju tiesos.
Kartais būna labai nelaimingi, pagieža tiesiog veržiasi. Jie įsitikinę, kad arba pasaulis sukasi tik apie juos, arba pasaulis nuo jų nusisukęs. Tuomet jau nieko nepakeisi, neperkalbėsi.
Atliekant praktiką man paskyrė močiutę, ji dar manęs nebuvo mačiusi, o jau priešiškai nusistačiusi. Jai atrodė, kad vyras, o tuo labiau jaunas, netinka tokiam darbui. Nuėjau, o ji atsitvėrė stikline siena.
Pamenu ir vaikino, kuriam pagelbėjau, tėvą – ūmų, labai piktą, gyvenimo sukandžiotą ir tais kraujais ant kitų besispjaudantį žmogų. Jis baisiai rėkdavo ir keikdavosi. Šaltu protu suvokdavau, kad neprivalau juo rūpintis, bet nunešdavau valgyti ir jam. Žinojau, kad jis pats maisto nepasišildys.
Manau, kad bet kuris žmogus turi ir gerų savybių. Tokie pikti ar prasigėrę tampa dėl kažkokių priežasčių, patirtų traumų.
– Ar yra tokių dalykų, kurių neatleistumėte neįgaliesiems ir senukams? O gal jūs – šventasis?
– Tikrai nesu šventas... (Juokiasi.) Nepakęsčiau šmeižto, taip pat – jei apie mane blogai kalbėtų.
Yra buvę, kai neįgalusis apkaltino socialinę darbuotoją pinigų vagyste. Bet nieko panašaus nebuvo, grįžome pas tą žmogų ir pinigus suradome.
Yra tekę nepiktybiškai padaryti klaidų. Esu netiksliai pakeitęs vyrui šlapimo žarnelę, po to pats turėjau su skuduru plauti grindis. Bet tas žmogus visiškai nepyko, puikiai suprato, kad ne iš blogos valios taip nutiko.
Mano yda – vėluoti.
– Apie ką kalbatės su neįgaliaisiais ir su senukais? Juk tas pačias istorijas paprastai jie pasakoja kelis kartus. Ar ištveriate klausytis septintą sykį?
– Kalbamės, kaip sakoma, apie ūkį ir bites. Vyresnieji – pilni nostalgijos praeičiai, pasakoja gan asmeniškus dalykus. Aš tyliu, klausausi. Daug ko pasimokai iš jų gyvenimo.
Pasakau, kad tą ar kitą istoriją jau girdėjau. Bet būna, kad patyli ir vėl iš naujo pradeda. Vadinasi, jam tai labai svarbu.
Bet pasitaiko, kad ir jauni žmonės pamiršta pasakoję savo nuotykius.
– Ar su neįgaliųjų ir senukų artimaisiais tenka daug bendrauti?
– Tiek, kiek būtina, dalykiškai. Jei palydi pas gydytojus, perduodi jų žodžius, ir tiek.
Vieną vyrą lydėjau į Santaros ligoninę, ten jis išgirdo vėžio diagnozę. Nežinojau, kaip reaguoti, bijojau, kad imdamas guosti dar labiau išgąsdinsiu. Stengiausi likti pozityvus ir tiesiog kartu praleidau su juo visą dieną.
– Būtų gerai, jei tokių dalykų būtų galima mokytis, kaip, pavyzdžiui, fizikos arba rašybos. O dabar turime pasikliauti savo nuojauta. Bet dažnai nutinka, kad bijodami kito žmogaus ašarų ar pykčio tiesiog pasitraukiame.
– Kiekvienas sutiktas žmogus yra tavo mokytojas. Patys geriausi, nuoširdžiausi ir gražiausi man yra vadinamieji dauniukai. Jie taip stipriai reiškia emocijas, kad negali meluoti, sugriauti jų pasitikėjimo. Jiems tai labai svarbu, ir išdavysčių jie neatleidžia.
– Ar ir dabar savanoriaujate? Pramogoms laiko randate?
– Šiuo metu buvo savanorystės pertrauka, bet jau gali bet kuriuo metu pakviesti. Ką veikiu laisvalaikiu? Neriu į eketes, ypač žiemą. Vasarą – į ledo dušus, vonias.
Bet tai skiriasi nuo ruonių maudymosi šaltame vandeny. Jie apšyla ir vandenyje būna labai trumpai, gauna staigų adrenalino pliūpsnį.
O aš dirbu pagal vimhofo metodiką, apimančią kvėpavimo pratimus, minčių koncentraciją. Į šaltį aš ne šoku, o sąmoningai į jį įeinu, nuraminęs protą. Stengiuosi išbūti kuo ilgiau.
Man patinka ekstremalūs dalykai, knygos apie saviugdą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Maudynės prakirstoje eketėje – gyvenimo būdas.
2. Pagal specialybę Š.Rinkevičius yra šokių mokytojas.
3. Ekstremalūs dalykai ir gamta – tikrasis poilsis.
4. Savanoriaudamas Š.Rinkevičius išmoko priimti žmones tokius, kokie yra, o kartu – ir savo ydas.
Asmeninio albumo nuotraukos
