Be dviračio – kaip be rankų
Petras Kaupelis į savo kūrybos parodos atidarymą Panevėžio fotografijos galerijoje atvažiuoja dviračiu. Ar kas nors jį matė vairuojant automobilį ar vaikštant pėsčiomis?
Jis pats juokiasi: „Kaupelis be dviračio – tai ne Kaupelis. Įvaizdžio kaip nebūta.“
Menininkas džiaugiasi, kad minant pedalus jam visada smagu, gera. Vėjas pravėdina smegenis, mintys skrenda tolyn. Jei užsinori, pasuka prie upės, atsisėda ir mąsto.
Jis seniai nebefotografuoja gamtos vaizdų, portretų, nefiksuoja kasdienio gyvenimo. Visas dėmesys dabar sutelktas į naujausias technologijas.
„Seniai nutolau nuo realybės. Naktį miegu kokias keturias, penkias valandas. Prabundu ir fantazuoju. Prisigalvoju įvairiausių dalykų“, – pasakoja.
Taip gimė ir šios, jubiliejinės, parodos idėja.
Lyg ugnikalnių išsiveržimai
Dvi dešimtys darbų labiau panašūs į tapybą nei fotografiją. Ryškūs, spalvingi vaizdai – tarsi egzotiškų šalių laukai, lyg ugnikalnių išsiveržimai.
Ir pats veržlus kaip ugnikalnis P.Kaupelis subtiliai nutyli, kokia technika jie atlikti. Trokšta, kad parodos lankytojai pasuktų galvą. Tačiau noriai atskleidžia, kodėl po kūriniu nėra pavadinimo.
„Nenoriu, kad paskaitęs pavadinimą žmogus pasijustų jau viską žinančiu, nuo savęs nieko nepridėtų. Noriu, kad jis pats pafantazuotų. Užtat ir paroda taip vadinasi – „Tarp realybės ir fantazijos“. Tai yra bendras pavadinimas visiems darbams“ , – aiškina panevėžietis.
Nuo to laiko fotografija – viskas
P.Kaupelis daug metų gyvena Panevėžyje, o kilęs jis iš Pandėlio Rokiškio rajone.
Ten būdamas septynerių ir susižavėjo fotoaparatu. Pirmiausia jį užbūrė draugo turėtas didinamasis stiklas.
„Mėgau projektuoti ant popieriaus, nusipiešdavau vaizdą, pasidariau tokį tarsi fotoaparatą ir nuo to laiko fotografija man viskas, iki šios dienos“, – sako fotomenininkas.
Baigęs Panevėžyje technikos mokyklą, ketverius metus kartu su žinomu fotomenininku Romualdu Požerskiu jis mokėsi meninės fotografijos Maskvoje. Grįžęs dirbo įvairiose Panevėžio gamyklose dailininku-fotografu.
Tačiau kasdienybė P.Kaupelio neįveikė – kūrybos jis neužmetė į kampą. Dalyvavo parodose su kitais autoriais, rengė personalines. Bet visad eksperimentuodavo.
„Aš pirmasis Lietuvoje panaudojau lazerio spindulį ir jį išskaidžiau. Šiuo būdu sukurti darbai pateko į pasaulinius fotografijų katalogus“, – aiškina P.Kaupelis.
Panevėžys – fotomenininkų miestas. Tą patvirtina ir P.Kaupelis. Paklaustas, ar jaučia konkurenciją, išsisuka diplomatiškai: „Visi kuriantys tai patiria.“
Jausdamas kolegų alsavimą į nugarą, jis atkeliavo iki reikšmingos datos. Paroda „Tarp realybės ir fantazijos“ brėžia jo kūrybinės veiklos 50-mečio ribą.
Dailininko žinia jums
Be realaus grožio nebūtų ir fantastinio
Petras KAUPELIS
Pristatau šį kūrinį – mėlynas rutulys rausvame fone. Kaip ir visi, jis neturi pavadinimo.
Čia kita planeta. Kažkur kosmose. Nei aš, nei kas nors kitas nežinom, kur.
Gal nežemiškoj galaktikoj, ten, kur mane perkelia vaizduotė ir kur matau neregėtus dalykus.
Kai kuriu, iš anksto nežinau, kaip pavyks, proceso rezultatas nenuspėjamas. Dirbdamas tarsi įlendu į supermakro pasaulį. Japonišką objektyvą perdirbau taip, kad jis galėtų fiksuoti vaizdą vieno milimetro atstumu. Taigi tokio dydžio buvo ir šitas vaizdinys.
Kūrybinis procesas užtruko savaitę, kitų siurrealių vaizdų kūryba užima irgi panašiai laiko.
Per objektyvą matomą vaizdą koregavau iki tol, kol pamačiau tai, kas pagaliau paglostė širdį: mano fantazijų nežemišką planetą su kalnus primenančiais iškilimais. Spėju, kad juose gal yra ir gyvybės, matau žalius, tarsi augalijos, plotelius. Ir matau karštį. Didžiulį raudoną karštį.
Priekyje tarsi kažkas teliuškuojasi. Greičiausiai ne vandenynas, tačiau kažkas panašaus į vandenį, nepažinta skysta, tekanti masė. Ji turi jėgos, tik nežinia, iš kokios materijos.
Kai panyru į kūrybą, darausi fanatikas, realus pasaulis man tada neberūpi.
Kad vaizdiniais atsidurčiau neaišku kokioje galaktikoje, man reikia, jog aplinka neveiktų. Tam geriausiai tinka naktis, kai pro langus nesiskverbia jokios šviesos ir visur tylu.
Kai ką nors sukuriu mintimis atsidūręs nerealybėje, ne visada galiu papasakoti, kas tai yra.
Tokių būsenų ir techninių galimybių link ėjau 5 metus.
Man velnioniškai patinka gamta, dangaus kūnai. Per metus dviračiu numinu apie 6 tūkstančius kilometrų, žiemą vasarą važiuoju į gamtą, keliukais, šunkeliais, paupiais. Pasikraunu vaizdų ir kvapų: visokie gėlių aromatai, kažkas pirtelę kūrena, mėsą rūko, sausainius kepa... Stebiu paukščių gyvenimą. Nefotografuoju, tik žiūriu pro žiūronus. Juos išlydžiu ir sutinku išvažiavęs į laukus.
Kad mintimis galėčiau persikelt į kuriamą fantastinį pasaulį, man visgi reikia realios žalumos ir tolių.
Kūryba – lyg plūstelėjusi banga, jėga, kuriai negaliu atsispirti ir į kurią su malonumu panyru. Dėl to man labai gera gyventi.
Prierašai po nuotraukomis:
1. P.Kaupelis be dviračio – kaip be rankų.
2. Į Fotografijos galeriją tą vakarą, kai buvo atidaryta P.Kaupelio paroda, susirinko jo gerbėjai ir bičiuliai fotografai.
A.Švelnos nuotraukos