„Kaip toliau gyventi, kai po daugybės bendražygių žūčių pati jautiesi pusiau mirusi?“ – klausė spektaklio herojė Nadia, paskui užsivilko apsauginį kombinezoną, užsidėjo šalmą ir išėjo į minų lauką.

Lesės Ukrainkos teatre Kyjive spektaklis pavadinimu „Atsargiai, minos“ trunka vos 45 minutes, tačiau emocijos jame įkaista tiek, kad dalis žiūrovų apsiašaroja.

Ne vien tik dėl puikiai išminuotoją Nadią vadinančios Irinos Bučko-Doroševskos, bet ir dėl asmeninių išgyvenimų. Mat užkalbinti žiūrovai prisipažino, kad fronte kovoja giminaičiai, bendradarbiai ar mokslo draugai, dalis jau yra žuvę.

Vienintelė aktorė

Apie pjesę nieko nebuvau skaitęs, tačiau po vaidinimo pakalbinęs vienintelę jo aktorę sužinojau, kad Irina turi tolimų giminaičių Lietuvoje, o pjesę sukūrė bendram Ukrainos ir Lietuvos gatvės teatrų festivaliui.

Po puikaus įvertinimo festivalyje nusprendė vaidinimą rodyti teatre ir pelnė Gynybos ministerijos kasmetinį Bogdano Chmelnickio vardo prizą už patriotizmo skatinimą.

Visa tai sužinojau po spektaklio, o šis dėmesį prikaustė nuo pirmų minučių ir buvo lydimas tylaus gretimai sėdinčios moters kūkčiojimo.

Kai po spektaklio kaimynės paklausiau, kuo vaidinimas ją taip sukrėtė, ši pasakė, kad prieš du mėnesius mobilizavo į frontą sutuoktinį, todėl išgyvendama dėl jo likimo į pasakojimus apie fronto baisumus ėmė reaguoti labai jautriai. Tai pasakiusi kaimynė atsisakė ilgiau kalbėti, fotografuotis ir atsisveikino.

Vaidinant užplūsta prisiminimai

Paklausus, ar žiūrovai visada verkia per vaidinimą, aktorė kiek sumišo, bet prisipažino, kad po spektaklio priėję šnektelėti žmonės neretai būna apsiašaroję.

„Per šį spektaklį labai išgyvenu, man tai tarsi Bachmute žuvusio brolio Olego įamžinimas. Jam buvo tik 34“, – išsidavė Irina.

Aktorė papasakojo, kad fronte sunkiai buvo sužeistas ir kovoti nebegali jos tėtis, tačiau į mūšius eina dėdė ir daugybė teatro darbuotojų ar jų šeimų narių, tiek aktorių, tiek pagalbinių. Fronte žuvo ne tik brolis, bet ir dėdė, mamos brolis.

Pjesės pabaigą pakeitė

Pjesė buvo sukurta pagal tikrą jaunos šokėjos Nadios, karo metu atsisakiusios vykti į išsvajotą festivalį, bet tapusios išminuotoja, istoriją.

„Rašytoja pjesės pabaigoje sugalvojo Nadią „pražudyti“. Gal taip pjesės poveikis būtų dar didesnis, bet mudu su režisieriumi nusprendėme, kad aplinkui ir taip per daug skausmo, tad palikome heroję gyvą“, – išdavė Irina.

Pjesės herojės Nadios tėvas po skyrybų persikėlė gyventi į Krymą, o ten jį vaikystėje aplankiusi mergaitė Krymą ėmė įsivaizduoti kaip svajonių žemę, kuri dėl okupacijos tapo nepasiekiama. Per karą Nadia ne tik prarado ryšį su tėvu, bet išsiskyrė ir su jai svetimu tapusiu sužadėtiniu.

Slegia naktiniai košmarai

Psichinę aktorės būseną labiausiai slegia naktiniai košmarai ir apmąstymai: kodėl žuvo visi bendražygiai išminuotojai, o ji vis dar gyva.

Dar slegia ir tai, kad negali pasiguosti telefonu skambinančiai mamai dėl sunkumų, o turi jai meluoti, kad dirba medike, o ne išminuotoja, mat bijo, kad mamos širdis teisybės neatlaikytų.

„Mane dažnai kamuoja toks pat klausimas ir sapnuoju panašius košmarus“, – prisipažino po spektaklio aktorei padėkoti priėjęs kariškis Andrejus.

Vaikinas pasisakė su okupantais kovojęs šešerius metus, tačiau po sunkių sužeidimų neseniai buvo demobilizuotas.

Paklaustas, ar tiki pergale, Andrejus pasakė, kad yra kariškis, ir privalo ja tikėti. Su juo buvusi mergina man tyliai sušnibždėjo: „Didesnes viltis deda į D.Trampo taikos planą, nes žinios iš fronto prastos, o girdėdami apie nesėkmes vyrai slepiasi nuo mobilizacijos.“

Ne visi pašnekovai teatre ir gatvėje taip kalbėjo, tačiau abejojančių pergale ir okupuotų teritorijų atsikovojimu akivaizdžiai pagausėję.

Tai paliudijo ir prieš kelias dienas atliktas tyrimas, paarodęs, kad 47 proc. ukrainiečių pritartų stojimui į NATO atsisakant Rusijos okupuotų teritorijų. Tam nepritartų 31 proc., nors prieš metus nepritariančių buvo dauguma.

Pergale stipriai tikėjo

Pjesę „Atsargiai, minos“ žiūrėjau gruodžio pradžioje, o kadangi Kalėdų išvakarėse spektakliuose Kyjive ar Lvive lankiausi ir prieš metus, ir prieš dvejus, tad galiu palyginti žiūrovų nuotaikas anuomet ir dabar.

Pamenu žmonių džiaugsmą, kai 2022-ųjų antroje pusėje Lvivo valdžia leido atnaujinti teatrų veiklą. Nors dėl taupumo salės buvo nekūrenamos ir žiūrovams teko sėdėti su paltais bei pirštinėmis, jų nuotaikos buvo pakilios.

Mat per rudenį prasidėjusį kontrpuolimą armija sparčiai veržėsi pirmyn ir atsiėmė beveik visą Charkivo regioną. Kai lapkričio viduryje pavyko išvaduoti priešo labai ginamą Chersoną, praeivių veiduose prašvito šypsenos.

Nemaža dalis šnekintų žiūrovų tada prognozavo, jog 2023 metais karas pasibaigs pergale ir visų okupuotų teritorijų išlaisvinimu, o kai kurie planavo 2024-uosius švęsti atkovotame Kryme.

Realybė buvo skaudesnė

2022-ųjų gruodį Charkivo regione teko dalyvauti šv. Mikalojaus sutiktuvių šventėje vaikams, surengtoje vos 25 kilometrai nuo Rusijos sienos esančioje Cirkūnų gyvenvietėje. Nors karo pradžioje Cirkūnuose buvo sugriauta daugiau nei pusė pastatų, o iš kaimo išsibėgiojo dauguma gyventojų, jo vadovai buvo įsitikinę netolima pergale ir kvietė žmones grįžti gimtinėn.

Tačiau 2023-ieji atnešė kitokią, skaudesnę realybę, ir praeivių veiduose vėl ėmė nykti šypsenos.

Maskva kažkokiu būdu sužinojo apie ukrainiečių ruošiamą naują kontrpuolimą ir, susprogdinusi Kachovkos užtvanką, sužlugdė šiuos planus.

Be to, okupantai gerokai sustiprino savo puolimą ir užėmė devynerius metus ukrainiečių sėkmingai gintą Bachmutą bei kelias kitas strategines vietoves.

Dėl pagausėjusių apšaudymų Cirkūnų kaime 2023 m. buvo atšaukta suplanuota šv. Mikalojaus sutiktuvių šventė, o dalis čia grįžusių gyventojų vėl ryžosi bėgti.

Šis gruodis Kyjive buvo pats liūdniausias. Ukrainos sostinė prarado saugumo jausmą, kurį buvo suteikusi amerikietiška priešraketinė „Patriot“ sistema. Rusų konstruktoriai prikūrė naujų raketų ir skraidyklių, be to, jų ėmė leisti tokią gausybę, kad gynėjai nebeįstengia visų nutrenkti.

Sostinė ir toliau lieka saugesnė už pafrontės Chersoną, Charkivą ar Sumus, tačiau ramybė Kyjive tapo trapi.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Aktorę I.Bučko-Doroševską spektaklio metu užplūsta prisiminimai.

2. Irinos brolis Olegas žuvo mūšiuose prie Bachmuto.

3. Irina Bučko-Doroševska su sutuoktiniu.

4. Tėvai su vaikais priversti metro požemiuose laukti spektaklio tęsinio.

5. Dalis žiūrovų neina slėptis į metro ir stovi prie teatro durų.

6. Spektaklyje „Atsargiai, minos“ Irina vaidino išminuotoją Nadią.

E.Butrimo nuotraukos