Dėvi šarvo liemenes, šalmus
Praėjusios savaitės pabaigoje Panevėžyje, prie „Carito“, jautėsi nemažas subruzdimas. Keli vyrai paskubomis į automobilius nešė dėžes su labdara Ukrainai ir rengėsi sekmadienį vėl išvykti septyniomis mašinomis. Dabar jie jau kelyje.
Viskam vadovaujantis labdaros ir paramos fondo „Šviesos angelai“ savanoris Artūras Šipelis sakė, kad šįkart daugiausia gabens kojinių, medikamentų, bintų, gliukozės energijai palaikyti.
Daug paramos atvežta iš Anglijos. Ten gyvenantys lietuviai ir emigravę ukrainiečiai surinko labai daug maisto papildų, didelių palapinių kareiviams.
A.Šipelis kone kas mėnesį nuo karo pradžios veža paramą į frontą.
„Visur, kur mes važiuojame, pavojinga. Dėvime šarvo liemenes, šalmus. Saugomės, kiek tai įmanoma, ir pasitikime Dievuliu“, – paaiškino panevėžietis.
Pašnekovas sakė, kad atsiranda naujų savanorių, pasiryžusių važiuoti į Ukrainą, bet daugelis jų – nuolatiniai: dar 3 panevėžiečiai, uteniškis, pasvalietis, vilnietis.
Paklaustas, kas labiausiai sukrečia, savanoris sakė, kad – niokojamos šalies vaizdai ir išdraskyti žmonių likimai. Yra tokių vietų, kad žmonės neturi nei maisto, nei vandens. Yra miestų, kur tirpina sniegą, kad turėtų ko atsigerti.
Bet Ukraina didžiulė, ir kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Odesoje ar Lvive, iš pažiūros žmonės gyvena įprastu ritmu. Atskriejusi raketa didžiuliam miestui nepadaro daug žalos ir žmonės nebelabai reaguoja į pavojaus signalus.
Šįkart siuntiniai – kalėdiniai
„Šviesos angelai“ bendradarbiauja su kitais paramos fondais, būna, kad nuveža jų surinktą labdarą. Šįkart į Bučą jie gabena savivaldybės siuntą.
Tarp dėžių dėželių – ir Irinos Burkauskienės vadovaujamo fondo „Nauja viltis“ surinktos dovanos ukrainiečiams. Šįkart – šventinės, kalėdinės.
„Daugiausia saldainiai, arbata, kava... Daugiau nei šimtas Krekenavos ir Saulėtekio mokyklos vaikų piešinių. Jie ukrainietiškai parašė linkėjimus, žinoma, pagal pavyzdžius“, – kalbėjo pašnekovė.
Kaip visuomet, įdėjo ir kitų maisto produktų. Dar išsiuntė sauskelnių naujagimiams ir kūdikių higienos priemonių – jos keliaus į Slaviansko gimdymo namus, esančius 20 km nuo fronto linijos. Juose gimdo moterys iš šešių Donecko srities miestų, nes ten jau karas nutraukė jų darbą.
I.Burkauskienė paatviravo, kad paramą surinkti sunkiau du kartus, jei ne daugiau, palyginti su karo pradžia. O ir komentarų būna, esą kiek galima, vis ukrainiečiams ir ukrainiečiams, neva saviems žmonėms verčiau padėkite.
„Bet mes ir saviems padedame, tereikia pas mus ateiti. Ir „Caritas“ pagelbėja. Bet su tokiais komentatoriais aš nesiginčiju, negaištu laiko. Jei žmogus nori, tai ir padeda. O jeigu ne – ką galėčiau jiems pasakyti?“ – kalbėjo savanorė.
Ne turčiai, bet prisideda
Kaip tik besikalbant su I.Burkauskiene, į „Naują viltį“ atėjo Sigutė su vyriausiuoju sūnumi Luku. Jiedu atnešė sauskelnių naujagimiams.
Jų šeimoje auga penki vaikai. Feisbuke perskaitė skelbimą, kad renkama siunta savaitgaliui, visi pasitarė ir nusprendė prisidėti. Būna, kad tiesiog palieka pinigų.
Moteris teiravosi, ko dar labiausiai trūksta, sakė, kad ateis ir kitą dieną – jau su kitomis lauktuvėmis.
„Pernai prisidėjome prie „Gėrio trupinėlio“, šiemet prie „Naujos vilties“. Nesame kokie nors turčiai, bet visko mums pakanka. Neužtenka tik dejuoti, ukrainiečiams dabar labai sunku“, – kalbėjo moteris.
I.Burkauskienė pratęsė, kad Sigutė paramą atneša jau ne pirmą kartą. Vaikai taip mokosi dalintis.
Pašnekovė džiaugėsi, kad ir Romo Kupčinsko, darbo ugdymo mokytojo iš „Ąžuolo“ progimnazijos, moksleiviai dovanojo per pamokas sumeistrautų darbelių.
„Romas – didelės širdies žmogus, dažnai aukoja fondui. Nuolatinius rėmėjus pažįstu“, – kalbėjo savanorė.
Ji sulaukia savanorių, besisiūlančių nuvežti surinktą paramą į Ukrainą. Bet niekas nevyksta aklai, vėliau ji gauna atskaitas, kas siuntą perėmė, ir nuotraukų – kaip žmonės džiaugiasi sulaukę dovanų, arba kareivių, dėvinčių močiučių megztas kojines.
Reikia ir drabužių – labiausiai tiems žmonėms, kurie neteko savo namų ar buvo priversti bėgti. Artėja šalčiai, o kainos aukštos – bet kokia parama yra svarbi.
Tinklas bus kaip skydas
„Mums labiausiai rūpėjo šiluma – ir sielai, ir kūnui, todėl išsiuntėme pagamintų žvakių, maskuojantį tinklą, vilnonių kojinių“, – kalbėjo Jurga Girdzijauskienė, šiai veiklai subūrusi ne tik miesto konservatorius, bet ir daugiau panevėžiečių.
Žvakučių fabrikėlyje-dirbtuvėlėse, ant dujinės viryklės, jie išliejo pirmą šiemet siuntą, ir ją „Šviesos angelai“ jau gabena į Ukrainą.
„Labiausiai trūksta vaško. Pailsėję liesim vėl, ir niekas mūsų nenugalės, nei tamsa, nei šaltis, nei burliokai“, – užtikrino panevėžietė.
Tad jei dar kas turi kokį žvakigalį sutaupę, savanoriai jį paims.
Į frontą iškeliavo ir dar vienas panevėžiečių nupintas maskuojantis tinklas.
„Te niekas po juo nebus priešo pastebėtas, nebus sužeistas ar nužudytas. Kad užsiklotų tuo tinklu kaip skydu nuo visų negandų ir galinga jėga sėkmingai gintų tai, kas mums visiems svarbu. Norėtųsi, kad šis tinklas būtų paskutinis, bet jei reikės, pinsim toliau“, – ryžto nestokojo pašnekovė.
Prašyti kartais nebepatogu
Nemažai drabužių, apklotų, miegmaišių turi surinkę biržiečiai Oksana ir Giedrius Mociūnai. Juodu planavo vežti paramą rudenį, bet pasiskambinę iš ukrainiečių išgirdo patarimą nerizikuoti, nes Kyjivas tuo metu buvo smarkiai apšaudomas. Tad kelionę atidėjo.
„Kalėdoms jau nespėjome, bet gal pavyks nuvykti Velykoms“, – tikėjosi O.Mociūnienė.
Tuo labiau kad G.Mociūnas su kolega buvo vos prieš tris savaites. Tai jo penkta kelionė šiais metais, o su žmona vyko tris kartus.
O.Mociūnienė kalbėjo, kad dabar žmonės aukoja labai vangiai.
„Suprantame, kad ir čia sunku pragyventi, tad prašyti kartais nebepatogu. Žmonės ima pykti, visokių nuomonių išgirstame, kartais nebesinori ir afišuotis. Prisidedame, kiek galime, nors norėtume daugiau“, – apgailestavo biržietė.
Jau rašėme, kad prie Odesos gyvena jos pusbrolis su šeima. Jaunas vyras išėjo į karą, dirba instruktoriumi. Žmona su dviem mažamečiais jo laukia namuose.
Ilgai tvirtai laikė glėbyje
Pastarąjį kartą Mociūnai aplankė pusbrolį kareivinėse prie Baltarusijos sienos. G.Mociūnas pasakojo, kad važiuodami pas jį pakelėse matė daugybę užrašų, įspėjančių: laukuose minos.
„Pusbrolio slogios nuotaikos. Trūksta žmonių, nebėra kam kariauti. Patriotai iškart ėmėsi ginklų, bet daug jų žuvo arba buvo sužeisti. O jei per prievartą, vos ne surišęs, imsi į kariuomenę – koks bus iš jo kareivis? Nebent įtvirtinimams kasti“, – pasakojo G.Mociūnas.
O.Mociūnienė pridėjo, kad iš būrio, kuriame tarnauja pusbrolis, liko tik keletas. Ir kituose padaliniuose – vos po ketvirtadalį karių.
„Iš pradžių nebuvo ginklų, bet buvo motyvuotų karių. Dabar ginklų gavo, bet vėlgi – negauna leidimo atakuoti į Rusijos gilumą“, – biržietis apgailestavo dėl sudėtingos situacijos.
Paklausta apie atsisveikinimą po trumpo susitikimo su pusbroliu, O.Mociūnienė prisipažino, kad tai jausmas, kai žmogų ilgai tvirtai laikai glėbyje ir niekaip nenori jo paleisti.
Nuolaužos pasipylė ant stogo
Biržiečiai pasakojo, kad nukentėjo pusbrolio namai prie Odesos. Naktį rusai paleido raketą, gynėjai numušė, bet nuolaužos pasipylė ant stogų. Dužo langai ir stogas, laimė, žmonės liko gyvi sveiki.
O kaimynų namas užsiliepsnojo ir sudegė visiškai. Kaimynas buvo išvežtas į ligoninę.
G.Mociūnas prisiminė įvykį, kai rusų paleista balistinė raketa pataikė tiesiai į cechą, kur buvo gaminami kariniai dronai.
„Smogta labai aiškiai ir tiksliai. Dirbo daugiau kaip 30 žmonių,
po smūgio nė vieno nerado“, – pasakojo biržietis.
Apie šį įvykį, kaip ir daugelį kitų, viešai nebuvo pranešta. Tokia yra valstybės vidaus politika, bet žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičių, gali būti, reikėtų dauginti iš dešimties. Skaičiai neskelbiami, kad nekiltų panika. Nors viskas aišku išvydus besiplečiančias kapines.
Dabar ukrainiečiams labiausiai reikia medicinos priemonių, įtvarų, turniketų, invalidų vežimėlių, ramentų, vaikštynių, vaistų, bintų.
„Karui prasidėjus, vežėme vaistus ir medicinos priemones. Dabar šių priemonių reikia sužalotiesiems“, – paaiškino G.Mociūnas.
Dar labai trūksta kariams didelių vyriškų šiltų drabužių.
Ir ukrainiečiai pastaruoju ypač sunkiu metu tikisi paliaubų.
Dronui dar smarkiai trūksta
Panevėžyje labdaros ir paramos fondą „Gyvenimo pulsas“ įkūrusi ukrainietė Daria Panina renka lėšas jau antram dronui.
„Pirmam dronui žmonės lėšas suaukojo per tris mėnesius, bet dabar labai nesiseka“, – liūdnai kalbėjo jauna moteris.
Nuo kovo mėnesio per socialinius tinklus ji prašo žmones prisidėti, surinkti reikia 5 tūkst. eurų, bet dar nėra nė pusės sumos. Didžioji dalis paramos – jos tautiečių.
Pašnekovė atviravo, kad vargu ar pavyks surinkti tiek pinigų, tad veikiausiai teks pirkti ką nors kitka.
Jos vadovaujamas fondas į Ukrainą siuntė automobilių, medicinos priemonių, maisto produktų, bet gauti visą sumą dronui būtų tikras kalėdinis stebuklas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Panevėžiečiai tikisi, kad jų pintas tinklas išsaugos karių gyvybes.
2. Žvakėms gaminti trūksta vaško.
3. Moksleiviai dovanojo savo pagamintus namelius su valstybių simbolika.
4. Sigutė su vyriausiu sūnumi Luku aukojo sauskelnių naujagimiams.
5. „Šviesos angelai“ šįkart veža ir šventinių lauktuvių.
6. O.Mociūnienė nepabūgsta vykti į Ukrainą ir netgi išbandė tikrą ginklą.
I.Burkauskienės, A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
