– Daugiau nei pusmetį dirbate Vilniuje, Nacionaliniame kultūros centre. Ar tai jūsų svajonių darbas? Kas paskatino ieškoti naujos veiklos? Kupiškio rajone, Skapiškyje, liko du jūsų sukurti ir vadovaujami teatrai. Gal jautėtės čia jau išsisėmusi?
– Nacionaliniame kultūros centre kuruoju šalies mėgėjų teatrus, Ramūnas Abukevičius – vaikų ir jaunimo, aš – suaugusiųjų. Esame atsakingi už kvalifikacijos kėlimą, apžiūras ir atrankas, projektus. Tai daugiau administracinis darbas.
Prieš konkursą buvau kaip tik susilaužiusi koją. Buvau priversta stabtelėti, turėjau laiko pagalvoti. Šias pareigas paliko daug metų dirbusi kuratorė. Kaip ir kiti mėgėjų teatro režisieriai, bijojome, kad į jos vietą neateitų toks žmogus, kuris teieško darbo vietos ir atlyginimo, bet negyvena mūsų ritmu.
Nenoriu sakyti pavardės, bet tarp konkurentų buvo režisierius, jau pagarsėjęs tuo, kad išdraskė ne vieną kolektyvą, o nieko naujo nesukūrė. Mūsų darbo nesudėliosi į stalčiukus ar lentynėles – turi būti jam atsidavęs visa siela.
O aš esu Mėgėjų teatrų sąjungos prezidentė, ši sritis man puikiai pažįstama ir artima.
– Skapiškis garsėja apie tris dešimtmečius vykstančiais jūsų organizuotais teatrų festivaliais – „Pienių vynas“, „Pienių medus“, „Pienės pūkas“. Suaugusiųjų teatras „Stebulė“ ir vaikų studija „Ku-kū“ rodo ne kokias nors pramogines komedijas, o savo spektakliais kalba apie lietuvybę, tautos šviesulius ir puikiai vertinami ne tiktai savo šalyje, bet ir užsienyje. Ar tai irgi suteikė drąsos susirungti su 9 konkurso konkurentais?
– Jau mąstydama apie konkursą skambinau centro direktoriui ir klausiau, ką jis mano apie tai, jei ateičiau dirbti aš – žmogus iš regiono. Jis prisipažino nustebęs ir kad mano noras labai netikėtas, bet malonus.
Deja, bet į kultūrą ateina vis daugiau žmonių, įsivaizduojančių, kad apie kultūrą viską išmano, bet iš tiesų nieko bendro su ja neturi.
Argi ne keista, kad operuoti gali tiktai chirurgas, o kultūros srityje gali dirbti vos ne bet kas? Tarsi nereikėtų nei žinių, nei išmanymo, nei prigimties.
Man tai skausminga tema.
Be to, troškau ir pati save patikrinti, ar pakaks sugebėjimų ir kompetencijos.
Galiu prisipažinti, kad laimėtas konkursas pridėjo džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi.
Bet tik keli patys artimiausi žmonės žinojo, kad dalyvausiu konkurse.
– Ar skapiškėnų teatrai nebus palikti likimo valiai? Žinau, kad ir toliau dalyvaujate festivaliuose, vykstate pasirodyti į užsienį. Bet atstumas nuo sostinės iki Skapiškio – nemenkas. Kaip savo aktoriams pranešėte žinią apie savo naują darbą?
– Kol kas mano teatrai tikrai nepalikti. Jie – kaip tie šaknis įleidę medžiai, nesinori, kad kas nors nukirstų. Savaitgaliai, atostogos – su jais. Iš vieno darbo lekiu į kitą.
Kad laimėjau konkursą, norėjau jiems pasakyti pati. Bijojau pašalinių žmonių interpretacijų, kad jie man nebeįdomūs, nebesvarbūs ar panašiai. Todėl susikviečiau ir pranešiau. Pasakiau, kad iki šiol aš daugiau derinausi prie jų, o nuo šiol turėsime derintis vieni prie kitų.
Visko buvo – ir klausimų, ir jaudulio, ir ašarų, bet dabar jie mato – toliau rengiame išvykas, dalyvaujame festivaliuose. Viskas kaip seniau.
Įvyko ir festivalis Skapiškyje, abu teatrai dalyvavo Dainų šventėje. Aš buvau Teatro dienos kuratorė.
Pati save įmečiau į jūrą, dabar turiu išplaukti. Jaučiu atsakomybę.
Per Dainų šventę Nacionalinio kultūros centro durys neužsidarė nei dieną, nei naktį. Bet vėlai vakare su Pandėlio folkloro kolektyvu išvažiavau iš Vilniaus, paryčiais pasiekėme Skapiškį, pailsėjau kelias valandas ir anksti ryte su savo teatrais vėl išvykau atgal į sostinę.
Gal kam tai kvailai atrodo, bet man ramiau, kad grįžau pasiimti savo žmonių ir rekvizito. Be to, turėjome kelias valandas autobuse aptarti šventę.
Dėl to, kad įsidarbinau sostinėje, mano teatrams kvietimų pasirodyti nei padaugėjo, nei sumažėjo – jų, kaip visuomet, daug. Patys teatralai tarsteli, kad jiems jau reikėtų pailsėti!
– Ar tokie tempai nepervargins? Jėgos neišseks? Gal vertėtų ieškoti pagalbininkų, kurie perimtų bent organizacinius darbus su Skapiškio teatrais?
– Betgi viskas taip gražiai persipina! Jei dirbčiau šiluminiuose tinkluose ar prie vandens valymo įrenginių – tuomet, sutinku, būtų sudėtinga. O čia juk tas pats teatro gyvenimas.
Nėra burtų lazdelės, mes viską patys darome. Sakykime, prožektoriai scenoje – ne režisieriaus darbas, bet pati surandu žmogų, kuris viską sutvarko už paprasčiausią žmogišką apsikabinimą.
Plika akimi matoma veikla, repeticijos užima tik kokius 5 procentus viso darbo. Visa kita – derinimas, skambučiai dėl scenos, garso, apšvietimo, dalyvių, rekvizitų – užima daugybę laiko. O naktis ateina – galvoje irgi nenurimsta mintys. Į darbo valandas niekaip nesutilpsi.
Su mažaisiais kukučiais dviračiais mynėme į teatrinę stovyklėlę Topolio parke. Prieš tai reikėjo susiskambinti su tėvais, rasti trūkstamus šalmus, susidėti palapines, miegmaišius, įrankius, o nuvažiavus įsikurti, pasigaminti maistą. Kai kurie vaikai palapinėje miegojo pirmą kartą.
Bet koks gerumas – nuoširdūs vakariniai pokalbiai, diskusijos, kūrybiniai žaidimai, Dainų šventės aptarimas...
O grįžus naktį – vėl atsirinkti, kas sava, kas nesava, kas skolinta, vėl Vilniun važiuot.
Nėra taip, kad būtų: valio! Pirmos kategorijos teatras – išpuošime, aprengsime, viskuo aprūpinsime... Ne, gauname tiktai atlyginimą ir patalpas, patiems dar tenka pasirūpinti užuolaidomis ar baldais.
– Užsiminėt, kad nėra kada atostogauti... Tai kada ilsėsitės ir pramogausite?
– Tvirtai apsikabinusi laikau du savo teatrus. Bet kai tik įsidarbinau, man buvo perduoti kolegos žodžiai, esą dabar mane akylai stebės...
Graudu ne dėl savęs, laiko neskaičiuojančios, o dėl tokio žeminančio požiūrio. Ar jis nemato mano darbo rezultatų?
Viską jau tarsi seniai įrodžiau, o dabar pavyduoliai pagalius ims kaišioti? Tie, kurie įsivaizduoja, kad režisieriumi gali dirbti bet kas – kad ir vandentvarkos darbuotojas?
Turėčiau nekreipti dėmesio į tokius žodžius, bet ne visada pavyksta.
Galėčiau išeiti iš Skapiškio, bet negaliu palikti savo teatrų, savo žmonių. Viena „Stebulės“ narė po kiekvienos išvykos išsako, kaip vėl praturtino savo gyvenimą ir kasdienybę, kiek pamatė ir kaip yra už tai dėkinga.
O vaikai nuotraukose, tik pažiūrėkit – kaip prisiglaudę, man ant krūtinės padėję galvas! Tokių dalykų juk nesumeluosi.
Kartais gal ir per drąsiai pasakau savo nuomonę, kitiems tai nepatinka, įsižeidžia. Tuomet sako, kad aš bloga. Bet aš nesu bloga, tik turiu savo nuomonę, vertybes.
Kultūros darbuotojas privalo turėti ir pilietinę poziciją – aš taip manau, taip suvokiu savo misiją šioje žemėje.
Kalbu kad ir apie eglutės įžiebimą lapkritį – per patį adventinio susikaupimo laiką Kalėdų Senelis šoka aplink eglę! Man tai nepriimtina, Kalėdos turi būti per Kalėdas.
– Dabar jus labiau traukia į Skapiškį ar jau – į sostinę?
– Gera ir ten, ir ten. Kai būnu Skapiškyje, imu nekantrauti į Vilnių. O iš Vilniaus strimgalviais lekiu į Skapiškį – visų labai išsiilgstu.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Laimėjusi konkursą V.Vadoklytė pajuto dar daugiau pasitikėjimo savimi.
2. Puikių įspūdžių „Stebulė“ parsivežė iš Punsko, kur vaidino „Valdovą“.
3. Šia nuotrauka V.Vadoklytė visiems pranešė apie naują darbą sostinėje.
4. 5. Su teatro studijos „Ku-kū“ vaikais vadovė V.Vadoklytė išriedėjo dviračiais į stovyklėlę. Jos metu diskutavo, atviravo, žaidė kūrybinius žaidimus, kai kas pirmą kartą gyvenime miegojo palapinėse ir netgi kūrė laužą, ant jo didžiuliame katile virė maistą.
6. „Myliu myliu spust, prie širdelės glust“, – režisierė vis kartoja savo kukučiams.
7. V.Vadoklytė mano, kad vaikams svarbu išmokti su draugais dalintis viskuo.
8. „KaraliAukime kultūroje“ – jau daug metų toks yra skapiškėnų teatrinės veiklos devizas.
9. Dainų šventėje kartu abu V.Vadoklytės (sėdi priekyje) kolektyvai – suaugusiųjų „Stebulė“ ir vaikų studija „Ku-kū“.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
