Ne auksu, o kitkuo žiba vargonai (nuotraukos) (430)

Prikėlė net 40 vargonų

Praėjusį šeštadienį Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje Nacionalinė vargonininkų asociacija pristatė naują vargonų muzikos kompaktinę plokštelę.

Ją išleido ypatinga proga: minint panevėžiečio vargonininko ir vargonų meistro Antano Šauklio dirbtuvių Panevėžyje gyvavimo 30-metį.

Šiose dirbtuvėse gaminami nauji vargonai, daromos detalės atnaujinamiems instrumentams.

Kultūros vertybių departamento suteiktą aukščiausią vargonų technologo kvalifikaciją turintis 66 metų panevėžietis naujam gyvenimui yra prikėlęs net 40 istorinių vargonų, stovinčių įvairiose Lietuvos bažnyčiose.

Buvo ir tokių momentų, kai prie vargonų atkūrimo darbų plušo visa meistro šeima: žmona ir trys vaikai.

Bažnytinės muzikos atlikėjas, jos kūrėjas, vargonų restauratorius bei gamintojas A.Šauklys yra labai nusipelnęs mūsų miesto Katedrai – jis kruopščiai restauravo kenkėjų smarkiai apgraužtą šventovės muzikos instrumentą.

Atrodė, jog lipame į bokštą

Su A.Šaukliu ketinau susitikti Stetiškėse esančiose jo dirbtuvėse, bet meistras patikino, kad jose žiemos metu sustirtume į ragą, nes patalpos nešildomos, tad pasiūlė užsukti į studiją bažnyčioje.

Studija įrengta visai šalia Katedros vargonų.

Sutartu laiku kartu su fotografu veriame Katedros duris ir siauručiais įvijais laiptais kopiame aukštyn. Regis, įveikėm gana daug pakopų, o laiptai vis nesibaigia, šūkteliu, jog ne čia pataikėme, matyt, kopiame į bažnyčios bokštą, tad raginu atbulom lipti atgal.

Iš viršaus pasigirsta linksmas balsas, raginantis nesustoti ir dar šiek tiek palypėti. Dar pora posūkių ir atsiduriame siaurame koridoriuje, o ten jau mus pasitinka A.Šauklys.

Studijos viduryje stovi pianinas, palei sienas – keli suolai choristams, mat čia vyksta repeticijos.

Iš šokių salės – į bažnyčią

Tarp įvairiausių ant sienų kabančių nuotraukų ir informacinių lapelių vargonininkas išskiria svarbiausią fotografiją. Ji daryta apie 1915 metus. Joje – Katedros vargonai. Ką tik pagaminti, naujutėliai.

Tik jie tuomet stovėjo ne bažnyčioje, o viename Karaliaučiaus kaimo dvare.

Prieš imdamasis šių vargonų restauravimo meistras pirmiausia išsamiai susipažino su instrumento istorija, o ją nagrinėjant archyvuose pavyko aptikti ir unikalią fotografiją.

„Labai svarbu buvo surasti informacijos apie pirminę instrumento būklę, nes per ilgus metus jie buvo išdarkyti, išmaišyti balsai“, – aiškina vargonų specialistas.

Jis papasakojo, kad rado nemažai žinių. Šiuos vargonus prieš 106 metus pagamino anuomet garsi Karaliaučiuje veikusi Bruno Goebelio dirbtuvė. Juos užsakė dvarininkas iš Kapkiemio kaimo. Ne bažnyčiai, o šokių salei.

Instrumentas buvo pagamintas toks, kokio geidavo užsakovas, ir sumontuotas dvare. Tik neilgai ten tarnavo. Dvarininkas mirė, o paveldėtojams vargonų šokių salėje nebereikėjo.

„Panevėžio katedra kaip tik tuo metu ieškojo vargonų, tad jie buvo išmontuoti, sudėti į dėžes ir atsiųsti į Panevėžį“, – pašnekovas pasakoja instrumento istoriją.

Iš Karaliaučiaus atgabenti vargonai Kristaus Karaliaus katedroje buvo sustatyti 1931 metais.

Pasak A.Šauklio, jie mūsų bažnyčios erdvei buvo šiek tiek mažoki, tad kreiptasi į B.Goebelio dirbtuvę, kad instrumentą praplėstų.

„Dvare jie buvo su dviem klaviatūrom, o čia pastatė trijų klavia-tūrų“, – pasakoja vargonininkas.

Atnaujino, tik nebeauksavo

A.Šauklys vargonų restauravimo ėmėsi 2008 metais, darbai truko iki 2014-ųjų.

„Medinės dalys buvo suėstos kenkėjų, matėsi graužimo žymės, gausybė išvarpytų skylučių, kai kurios skylėtos vietos uždažytos“, – nupasakoja apgailėtiną būklę.

Restauratoriaus tikslas buvęs išsaugoti kuo daugiau autentiškų detalių.

„Į tūkstančius skylučių teko švirkšti chemiją, leisti ištirpintą plastmasę, kad sutvirtintume išgraužtas zonas. Užtaisai medžio dulkėmis ir klijais, išdžiovini, tada žiūri, vamzdis groja ar ne, jei kas, vėl ieškai, kur nesandaru“, – aiškina, kaip viskas lėtai ir kruopščiai buvo daroma.

Daugiausia triūso buvę su vidinėmis vargonų dalimis, tačiau restauratorius plušo ir su fasadine instrumento dalimi, kuri atsukta į bažnyčios erdvę, matoma žmonėms.

Karaliaučiaus meistrai vargonus buvo išpuošę įspūdingais drožiniais, kai kurie per laiką buvo suskilę ar visai nukritę.

„Ko trūko, drožiau iš naujo, sudėtingesnėms detalėms samdžiau skulptorių, kad padėtų, jis padarė tikslias sudūlėjusių detalių kopijas“, – pasakoja vyras.

Pasak A.Šauklio, visa matoma vargonų pusė seniau buvo paauksuota ar bent jau dengta aukso imitacija, po laku matyti auksavimo zonos.

Restauruojant dėl didelių kaštų tokio pagražinimo atsisakyta.

„Auksuota būtų gražu, derėtų prie Katedros vidaus puošybos, kurioje gausu paauksavimų“, – apgailestauja meistras.

Ir čia pat pasidžiaugia, jog visi vamzdžiai liko autentiški, juos reikėjo tik ištiesinti ir padengti sidabro dažais.

O kas vargonų viduje?

Kad suprastume, kas yra vargonai, meistras nuo paradinės jų pusės nuveda į šoną ir veria siauras dureles į instrumento vidų.

Ten beveik salė, tik užpildyta gausybe stačių ir gulsčių medinių pertvarų, užvertus galvą matyti eilės metalinių vamzdžių, o prieš pat nosį, ant horizontalaus medinio skersinio, pritvirtinta keliolika tolyn besidriekiančių plonų metalinių vamzdelių.

„Jų čia lygiai du kilometrai“, – šypsosi vargonininkas.

Dar akys užkliūva už į kalvio dumples panašaus įrenginio, bet palydovas rodo ką kita: ilgą konstrukciją iš keistų mygtukų ir odos gabalėlių.

Vaikai moka išnarstyti

„Vargonai „laikosi“ ant odos, visos valdymo sistemos dalys odinės“, – sako jis.

Ir priduria, kad šimtus labai tikslių odinių detalių gamino visa jo šeima – žmona, dvi dukterys ir sūnus.

„Taip taip, jie visi moka vargonus išrinkti ir vėl surinkti“, – patikina.

Pamatyti tokių subtilybių išmokytą antrąją pusę juokų darbas – Virginija Šauklienė dirba bažnyčios prižiūrėtoja, paprašyta ir pas mus užlipa prie vargonų.

Moteris paaiškina, kad visiems trims vaikams muzika nesvetima, visi baigė muzikos mokyklą, yra balsingi, sūnus Žygimantas nuolat būdavo konkursų laureatas, tačiau gyvenimo su muzika nė vienas nesusiejo.

Viena duktė gyvena Vilniuje, dirba vadybininke, kita įsikūrė Anglijoje, ji vizažistė, dirba veido procedūrų firmoje.

Sūnus liko arčiausiai tėvų, Panevėžyje jis turi stiklo apdirbimo įmonę.

„Gaila, nė vienas prie vargonų neina“, – atsidūsta A.Šauklys.

Dėl pirmo kūrinio skaudėjo širdį

Pašnekovas paaiškina, kad gražieji Katedros vargonai restauruoti ne iki galo, sutvarkyta tik ta dalis, kuri kadaise stovėjo dvare, o išplėstosios dalies, kuri padaryta vargonus iš Karaliaučiaus pergabenus į Panevėžį, restauravimui brėžiniai ir dokumentai paruošti, bet baigti tvarkyti nėra lėšų.

„Jai reikia vamzdžių, prieš 10 metų jie kainavo apie 60 tūkstančių eurų, dabar, matyt, dar pabrango“, –

nurodo, kiek dar pinigų reikėtų.

Pasak A.Šauklio, vargonai groja, bet juos sutvarkius iki galo būtų didesni ir galingesni.

„Jei pilnus padarytume, būtų didžiausi pneumatiniai vargonai Lietuvoje, turėtų įvairesnes garso ir balso spalvų galimybes“, – paaiškina jis.

Vargonininkas prisimena pirmą savarankiškai sumeistrautą instrumentą – nedidelius vargonus Rokiškio kolegijai.

Juos dirbino metus, 1992 metais sumontavo muzikos klasėje.

Dėl šių vargonų likimo meistrui ilgai skaudėjo širdį. Mat kai kolegijoje panaikino vargonininko specialybę, instrumentą ištrėmė į kultūros centro salę, po kurio laiko vėl pargabeno į mokyklą. Vargonai buvo nuniokoti, aplaužyti ir supjaustyti.

Kadangi kolegijai instrumentas kaip ir nebuvo reikalingas, jį galiausiai nupirko viena vaistinė ir padovanojo Vilniuje, Pilaitės mikrorajone naujai pastatytai Šv. Juozapo bažnyčiai.

Galima sakyti, kad vargonų meistro gulbės giesmė yra Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedrai pagaminti vargonai. Pagal Vaclovo Paulausko projektą panevėžietis juos pagamino nuo pradžios iki galo.

Svajoja sutvarkyti iki galo

„Jei kartą instrumentą restauruoji, nereiškia, jog visam gyvenimui“, – sako specialistas.

Pasak jo, taisytą ar naujai dirbtą instrumentą po 20 metų reikia iš naujo perkratyti, juk būna, kad kažkas nulūžta, nudyla, uždulka, užpuola parazitai, įkrenta paukščiai, sukietėja odinės detalės.

Vyras sako, jog šiuo metu jokių vargonų nerestauruoja, kitaip sakant, pasiėmė atostogų.

„Mano sveikata buvo subjurusi, teko po chemija pasėdėti“, – atvirauja jis.

Jei tik atsirastų lėšų, be kalbų Katedros vargonus imtųsi restauruoti toliau, svajoja juos sutvarkyti iki galo.

Net kalėjime neprailgtų

A.Šauklys kilęs iš Kretingos. Ten prasidėjo jo, kaip vargonininko, kelias bei gilinimasis į bažnytinės muzikos atlikimo subtilybes.

Šiemet sukanka 50 metų, kai jis vargonuoja.

„Kretingos bažnyčioje vargonų nebuvo, tik fizharmonija, bet vis tiek muzika. Svarbiausia – garso pojūtis, trauka muzikai“, – pasakoja kuo džiaugėsi nuo paauglystės.

Turėjo galimybę mokytis namie: mama buvo nupirkusi fizharmoniją ir dar mokėjo Palangos vargonininkui Petrui Martinioniui už privačias pamokas.

„Jis buvo kietas kultūros veikėjas, iš jo gavau lotynų kalbos ir muzikos teorijos pagrindus. Mokestis buvo simbolinis, o pamoka trukdavo 6 valandas“, – su dėkingumu prisimena pirmą mokytoją.

Būdamas 16-os jau savarankiškai vargonavo bažnyčioje.

Tada jau rūpėjo ne tik muzika, bet ir kaip instrumentas padarytas.

„Atvažiavo vargonų meistras su padėjėju, prie mano akių pagamino dalį vargonų, grojimo pultą, dvi eiles valdymo pedalų“, – iki šiol mena aną įspūdį.

Prisimena net ką tuomet galvojo: esą jei uždarytų į kalėjimą ir duotų malkų, pasidarytų vargonus, nereikėtų laiko užmušinėti.

„Gi skudučius, švilpukus vaikai pasidarydavo. Primityvi pradžia, bet tuo pažinimo keliu ir keliavau“, – sako jis.

Mokėsi ir šnipinėdamas

Apie muzikos studijas A.Šaukliui sovietmečiu nebuvo nė ko svajoti.

„Niekur manęs neprileido, nes dirbau bažnyčioje“, – paaiškina jis.

Betgi mokslų troško. Kai iš vieno kunigo brolio sužinojo, jog gali stoti į Maskvos neakivaizdinį liaudies universitetą, nes ten niekas jokių darbo pažymų neprašo, nė minutės nedelsė. Sėkmingai įstojo ir mokėsi muzikos teorijos bei kompozicijos.

„Atsiunčia knygų, reikia padaryti užduotą darbą ir nusiųsti“, – pasakoja, kaip vyko studijos.

Tuo laiku jis vis intensyviau domėjosi vargonų konstrukcija.

„Būdavo, atvažiuoji į kokią kaimo bažnyčią, vargonai nedera, pusiau sugedę, klebonas pinigų neturi. Pats imi, išsivalai, suderini“,– aiškina, kad daug ko išmoko per savarankišką praktiką.

Juokdamasis sako, kad ieškojo galimybių ir šnipinėdamas – vis aplankydavo vargonų meistrus, domėjosi, kaip jie dirba. Galiausiai įsiprašė į vargonų dirbtuves Kaune ir patyrusių meistrų padedamas susimeistravo reikalingus tokiam darbui įrankius.

Ir štai jau trys dešimtmečiai kaip A.Šauklys turi savas vargonų dirbtuves.

„Man gaila tik vieno: sugebu, turiu žinių, galėčiau jomis pasidalyti, o niekas nenori pasinaudoti“, – liūdnokai šypteli savo srities profesionalas.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Prieš 106 metus gamintus, bet per ilgą laiką kenkėjų apniktus ir apgraužtus Kristaus Karaliaus katedros vargonus A.Šauklys restauravo net šešerius metus.

2. Vargonininkas ir jų meistras A.Šauklys visų šio instrumento gamybos paslapčių išmokė ir žmoną V.Šauklienę.

3. A.Šauklys vadovauja ir gausiam Kristaus Karaliaus katedros choristų būriui – balsingiems įvairaus amžiaus giedotojams.

A.Švelnos nuotraukos