Paklūsta ir sudėtingi kūriniai
„Menas, kaip ir dainavimas, neturi nešti negatyvo, gramzdinti į tamsybes. Net apie skausmingus dalykus dainuojame su viltimi, ieškome šviesos“, – kalbėjo Rokiškio kultūros centro moterų choro „Medeina“ įkūrėja ir vadovė Giedra Markevičienė.
Medeina – tai pagoniškas miško deivės vardas.
Šis prieš 14 metų įkurtas kolektyvas iš kitų chorų pirmiausia išsiskiria gana sudėtingu repertuaru.
Choro narė Rasa Bimbienė sakė labai pamėgusi ne tik dvibalses, bet ir kur kas sudėtingesnes dainas. Kai kurie jų kūriniai atliekami net 8 balsais. Paprastai chore dalyvauja apie 20 narių.
„Supratimas, kad tuo mūsų kolektyvas yra ypatingas, suvirpina iki širdies gelmių. Sudėtingiausi kūriniai patys gražiausi ir jausmingiausi“, – emocijų neslėpė moteris.
Edita Šarkauskienė šypsodamasi prisipažino, kad kartais naujas kūrinys suglumina, kyla nuostaba, kodėl vadovė parinko tokį sudėtingą? Kiek laiko prireiks jam išmokti?
Bet žingsnelis po žingsnelio – ir kūrinys paklūsta.
Šios dvi moterys kolektyve – ne atsitiktinai. Nuo pat vaikystės Panemunėlyje jos išsiskyrė puikiais balsais, dideliu noru dainuoti.
Lopšinė – ukrainiečiams palaikyti
Ir Milda Gudeikaitė džiaugėsi, kad „Medeina“ imasi įvairaus repertuaro – nuo liaudies dainų iki sakralinės muzikos. Ypatingai suskamba giesmės bažnyčioje per mišias, kalėdinės dainos per didžiąsias metų šventes, itin malonu dalyvauti dainų šventėse ar dainuoti akapela.
Betgi bažnyčios turi savus chorus! Ar atėjusi giesmių giedoti „Medeina“ išvaro vietos choristus?
Taip korespondentei pajuokavus, moterys irgi prajuko.
„Ne, ne, nieko neišvarome... Giedame pasikeisdami, o kai ką – kartu“, – jau rimtai dėstė G.Markevičienė.
Ji prisiminė vasarą vykusį sakralinės muzikos festivalį – dainuoti galėjo visi norintys. Tuomet vienu kartu giedojo keturios dešimtys žmonių ir balsai puikiai derėjo.
Kai agresorė Rusija užpuolė Ukrainą, „Medeina“ ukrainietiškai uždainavo lopšinę – taip choristės palaikė savo šalį ginančius didvyrius kovotojus.
Dabar jų koncertmeisterė – ukrainietė.
„Vis prisimenu pirmąjį mudviejų susitikimą, kai ji ištarė: „Mes dabar – žmonės be šaknų.“ Stovėjau nuleista galva, nes taip stipriai širdį sugėlė nuo baisaus suvokimo, kad iš žmogaus gali būti atimta viskas, kas jam brangu“, – atviravo vadovė.
Daina – tai ne kepta višta
Ar yra tokių kūrinių, kurių vadovė dar neįtraukė į repertuarą, bet kuriuos atlikti labai norėtų? G.Markevičienė į tai atsakė, kad tokių dainų net keletas – jos laukia kaip eilė prie prekystalio.
O nepatinkančių, kiek besigilintum, beglaistytum ir bestyguotum – nelimpančių prie širdies, ir tiek?
To paklausta, vadovė prisiminė ją visą gyvenimą lydinčius dėstytojo žodžius, kai jam išsitarė, kad kūrinys jai nepatinka.
„Čia tau, Giedra, ne kepta višta, kad patiktų ar nepatiktų. Kūrinį suprasti reikia“, – pamokė jis jaunąją studentę.
Rokiškietė svarstė, kad per dažnai gyvenime skubame nuvertinti įvairius dalykus, juos pavadindami niekais, nesąmone, o juk pirmiausia reikia įsiginti, suvokti esmę. Tuomet ta pati situacija, įvykis ar muzikos kūrinys gali nušvisti visai kitomis spalvomis.
Pašnekovės susimąstė, kad galbūt visai nėra neįkandamų dainų? Bet G.Markevičienė papurtė galvą aiškindama, kad vis dėlto yra labai sudėtingų kūrinių, deja, mėgėjams neįveikiamų.
„Kai kurios mūsų chorą lankančios moterys nebaigusios muzikos mokyklos, į repeticijas ateina po savų darbų. Tad visiškai natūralu, kad negalime prilygti profesionalams“, – paaiškino vadovė.
Kaip palyginti profesionalų ir mėgėjų chorus? Ogi į vieną gretą sustatyti virtuvės šefą ir puikiai gaminančią namų šeimininkę.
Plepėjimu nevargina balso stygų
Kalbėdama apie „Medeiną“, G.Markevičienė tęsė, kad kolektyve moterys ne tik dainuoja, bet kiekviena narė čia randa užuojautą, pagalbą, toleranciją, nusiraminimą.
„Naujokėms visuomet sakau: „Jūs net neįsivaizduojate, į kokią gerą terpę patekote.“ Čia gali išsikalbėti visomis temomis – nuo makiažo iki jausmų tamsiausiais gyvenimo periodais“, – kalbėjo rokiškietė.
Moterys patvirtino, kad taip ir yra, kaip vadovė sako. Ir kad būtent iš jos, jautrios ir tolerantiškos, choristės ima pavyzdį.
Bet pašnekovės tuoj pat patikino, kad šiukštu neatvirauja ir nesikalba per repeticijas. Nes tai darbui skirtas laikas.
„Plepant balso stygos vargsta ne mažiau negu dainuojant, todėl nuo pat pradžių sutarta, kad pasišnekėsime susirinkusios į vakarėlį“, – aiškino G.Markevičienė.
O ir laiko pašnekesiams nebūtų. Nes vos tik vadovė išgirsta pirmą klaidą, tuoj pat išsilaksto pašalinės mintys, dingsta nuovargis – ir prasideda rimtas darbas.
Paklaustos, ar jaudinasi per koncertą, M.Gudeikaitė atviravo, kad tai visiškai natūralu. Svarbu tik, kad jaudulys neperaugtų į baimę, neužgniaužtų kvapo.
Jei jaučia, kad nesiseka, tiesiog tyliau dainuoja.
Privalgęs riešutų neišdainuosi
E.Šarkauskienė prisipažino, kad pasitaiko visko – klaidų, sutrikimų, netikėtų situacijų.
„Bet vadovė mus išmokiusi tokiais atvejais šypsotis, ir klausytojai nepastebi, kad kas nors negerai“, – kalbėjo rokiškietė.
G.Markevičienė sakė, kad per šitiek metų yra nutikę įvairiausių situacijų. Kartą aplinkybės taip nedėkingai susiklostė, kad iš kelių vienu balsu dainuojančių chorisčių koncerte galėjo dalyvauti tik viena. Bet ji susiėmė, neišsigando ir sėkmingai padainavo.
Dar vadovė choristes išmokiusi prieš koncertą nevalgyti.
E.Šarkauskienė paaiškino, kad tai visiškai suprantamas vadovės reikalavimas.
„Jei valgei riešutų ar šokoladinių saldainių – kaip dainuoti? Pabandykite kada nors“, – šypsodamasi pasiūlė nustebusiai korespondentei.
Choristės tęsė, kad jeigu privalgytų, tai dainuodamos pradėtų springti, kosėti. G.Markevičienė pridūrė, kad dainuojant, kaip ir sportuojant, dirba visas organizmas – nuo padų iki viršugalvio.
Pasakyti tiesą – menas
Vienas sunkiausių chorui periodų buvo kovido pandemija, draudimas rinktis į repeticijas. Paklaustos, o gal galėjo repetuoti susijungdamos internetu, juk tokių bendrų įrašų buvo ne vienas, rokiškietės purtė galvas ir tikino, kad tai – neįmanoma. Vien jau dėl to, kad ryšys nevienodo greičio, garsas atsilieka.
„Dabar jau sunku įsivaizduoti, kaip viskas buvo, o juk toks nesenas laikas... Sunkumai labai greitai iš atminties išsitrina, tarsi ir nebuvę...“ – susimąstė E.Šarkauskienė.
G.Markevičienė atviravo po kovido jautusi šiokį tokį savo narių stinguliuką. Juk aptingus ką nors daryti priežasčių gali surasti begalę.
Ir nors moterys buvo išsiilgusios darbų ir repeticijų, reikėjo laiko vėl įsisukti į įprastą darbų ir repeticijų verpetą.
Vadovė labai norėtų kolektyvo atsinaujinimo, naujų narių. Su panorusiais dainuoti chore ji iš pradžių dirba atskirai po vieną, įsitikina naujokės galimybėmis.
O kaip pasakyti moteriai, kai vis dėlto jos gabumai per menki dainuoti „Medeinoje“?
„O tai jau pistoletas prie smilkinio“, – nedaugžodžiavo G.Markevičienė.
E.Šarkauskienė atitarė, kad pasakyti žmogui karčią tiesą – tai jau menas.
„Tokiais atvejais džiaugiuosi, kad tai ne mano užduotis“, – atviravo ji.
Vadovė ir per repeticijas nebeda pirštu konkrečiai narei, kad ji blogai dainuoja. Pasako visai grupei trūkumus, bet neįvardija konkretaus žmogaus.
Niūniavo pas dantistą
R.Bimbienę pažįstami kartais paklausia, ar sunku dainuoti chore. Ji tuomet atsako, kad nesunku, nes tai jos gyvenimo dalis.
„Vyras, būna, klausia, ar eisiu į treniruotę... Jam mano repeticijos – kaip sporto užsiėmimai, jų praleisti negali“, – šypsojosi pašnekovė.
Tai įrodo ir moterų sapnai. G.Markevičienė paatviravo kaip tik sapnavusi choristes, turinčias eiti į sceną, bet nespėjančias persirengti koncertiniais drabužiais.
„Nuolat gyveni mintimis apie chorą, jos nepaleidžia dieną naktį“, – prisipažino G.Markevičienė.
Moterys pradėjo juoktis, kad balsai itin gerai suskamba per pilnatį. Vadovė kartais saldžiai atsidūsta, kaip puikiai pasisekė koncertas, o E.Šarkauskienė taria, kad taigi pilnatis!
„Nežinau, kaip paaiškinti, bet tai tiesa“, – choristėms pritarė G.Markevičienė.
Galbūt todėl, kad jos – Medeinos, miško deivės?
O E.Šarkauskienė prisiminė vieną vizitą pas dantistą. Kad nusiramintų ir numalšintų skausmą, ji pasiteiravo, ar galės niūniuoti.
Supratingas gydytojas tarstelėjo: „Bandykit.“
„Man iš tikrųjų palengvėjo, bet įsivaizduoju, kaip visa tai atrodė odontologo akimis“, – moteris prajuokino E.Šarkauskienė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. G.Markevičienė chore įvedusi tam tikrų taisyklių, bet viskas – dėl rezultato.
2. Supratimas, kad kolektyvas yra ypatingas, choristes suvirpina iki širdies gelmių. Sudėtingiausi kūriniai patys gražiausi.
3. „Medeinos“ choras turi gražius sceninius drabužius.
4. R.Bimbienė (antra iš kairės) prajuokino koleges pasakojimu, kad jos sutuoktinis repeticijas vadina treniruotėmis, kurių praleisti jokiu būdu negalima.
5. Rokiškietėms ypač smagu ir jauku giedoti bažnyčioje per didžiąsias metų šventes.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos