Troško klausytis ošiančių senų medžių
Mažai kas žino, kur yra Dirvonų kaimas. Ogi jis tikrai toli nepasislėpęs.
Baltijos kelio magistrale nuo Panevėžio pusės važiuojant ir prieš Talačkonių kaimą pasukant dešinėn, pačiame žvyrkelio gale galima išvysti kelių hektarų plote išsidėsčiusius autentiškus aukštaičių trobesius.
Ten ir yra Dirvonai.
Daugiau nei prieš pusę amžiaus iš Kėdainių rajono į Pasvalį atsikrausčiusi dabar jau 75 metų Vida Ranonienė apsigyveno daugiabutyje. Dirbdama medike ji abu savo sūnus, kaip pati sako, užaugino „ant asfalto“.
„Jauniausias sūnus Sigitas labai domisi istorija, jam patinka praeitį menantys daiktai. Jis ir įžiebė mintį kaime nusipirkti seną sodybą. Tokios, apie kokią svajojau, surasti nebuvo lengva. Mano reikalavimai išties buvo nemaži, nors namo būklė visai nerūpėjo, svarbiausia buvo, kad sodyba stovėtų vienkiemyje ir joje oštų šimtamečiai medžiai“, – paieškų metą prisiminė šeimininkė.
Priklauso pusė kaimo sodybų
Rado būtent Dirvonuose. Seną, apleistą, daug metų negyvenamą sodybą.
Tada motina su sūnumi kibo į darbus. Iškirto krūmus ir išnaikino piktžolyną. Tada jau reikėjo imtis renovuoti seną namą, dvi klėtis bei daržinę.
Kadangi gyvenamasis namas buvo gana mažas, tad naujieji šeimininkai kitapus miško surado parduodamą seną rąstinę trobą. Pirkinį išardę ir atsigabenę į sodybą, abi trobas sujungė į vieną, ir visi išvydo erdvų aukštaitišką dviejų galų namą.
„Vos baigę tvarkyti naująjį savo kiemą, užgirdome kalbas, kad paveldėtojai parduoda šalia esančią sodybą. Pasitarusi su sūnumi, ir šį žemės rėžį su visais trobesiais nusipirkau. Tad dabar iš keturių kaime esančių sodybų dvi priklauso man. Esu visai bagota pensininkė“, – juokėsi V.Ranonienė.
Šiuo metu Dirvonų kaime belikę vos keturi gyventojai.
Nors V.Ranonienė nėra kilusi iš šių kraštų, tačiau yra surinkusi daug istorinių pasakojimų apie šį Pasvalio rajono kaimą. Šeimininkės žiniomis, prieškariu Dirvonų kaime buvę net 39 sodžiai. O pro sodybą tekantis Svalios upelis, dabar jau kaip užželti baigiantis griovys, kadaise buvo dauburėtas bei sraunus. Jame dirvoniečiai plaukiodavo bei gaudydavo žuvis, gindavo į jį maudyti arklius.
Po langais žaliuoja rūtos ir bijūnai
Sujungus dvi sodybas į vieną erdvę, aplink daugybę senovinių pastatų atsirado daugiau nei dviejų hektarų erdvus kiemas.
Šeimininkės sūnus jau buvo surinkęs nemažai sendaikčių, tad veikli moteris nutarė vienkiemyje įkurti etnografinį muziejų. Dabar nė vienas sodyboje esantis statinys nėra tuščias. Kiekviename jų – aukštaitišką buitį liudijantys eksponatai.
Kiek tolėliau nuo didžiojo namo stovi prieš pusantro šimto metų suręsta rąstinė troba. Balti langų rėmai šviečia iš tolo, o po jais – medine tvorele aptvertas darželis – jame žaliuoja rūtos ar po Antaninių pražystantys bijūnai.
„Stengėmės sukurti kuo autentiškesnį gyvenamojo namo vidų. Kambarių sienos buvo padengtos sausu tinku, todėl teko jį visą nugrandyti. Gerai, kad buvęs šeimininkas neskubėjo vaikytis naujovių ir virtuvėje nesunaikino plūktinės aslos, neišardė senovinės krosnies“, –
džiaugėsi etnografinio muziejaus įkūrėja.
Storo milo paltas sveria 10 kilogramų
Erdvioje seklyčioje stovi audimui paruoštos staklės, o virš jų kabo tautiniai kostiumai. Juos išaudė ir stakles darbui paruošė iš Dirvonų kaimo kilusi garsi Pasvalio krašto audėja Emilija Janušonienė.
Čia pat pastatyta ir masyvi raižyta spinta. Joje kabo vyriškos ir moteriškos avikailio skrandos, jas dėvint nebuvo baisūs jokie žiemos speigai. Puikiai išsilaikęs storo milo vyriškas paltas sveria kone 10 kilogramų.
Šalia nėriniuota bei siuvinėta lovatiese uždengtos lovos supasi lopšys, o prie jo stovi jau mažai kam matytas medinis vaikiškas vežimėlis.
Kito kambario sienos nukabinėtos šventųjų paveikslais. Ant stalo surikiuoti įvairiausių dydžių kryželiai, šiuose kraštuose mukelėmis vadinti. Šalia jų – žvakidės, maldaknygės. Visus šiuos daiktus V.Ranonienė surinko kaip nebereikalingus iš griaunamų sodybų.
Kaukimas aidėdavo toli per visą kaimą
Ko gero, rečiausias eksponatas sodyboje – tai vokiečių kareivio vardinis šovinių lagaminėlis.
Ne vienas muziejus pavydėtų ir vyriškų kerzinių batų, pakaltų medinėmis vinimis.
Šeimininkė demonstruoja kamaroje stovinčią garsinę signalizaciją. Pasukus rankeną, pasigirsta toks kaukimas, kad varnos kaipmat iš medžių išskraido.
„Kaimuose, kuriuose nebūdavo bažnyčių ir apie pavojų negalėdavo pranešti varpų skambesiu, šio aparato garsu gyventojams pranešdavo apie atsėlinusią nelaimę“, – nematytą aparatą pristatė muziejaus šeimininkė.
Kieme stovinčioje klėtyje, be daugybės namų apyvokos rakandų, puikuojasi ir kelios senovinės skrynios. Kadaise kunigui priklausiusią vieną jų V.Ranonienė parsigabeno iš Tetirvinų kaimo. Ant senovinio baldo matosi ir pagaminimo data – 1885 metai.
Žydiškų užrašų neiššifravo
Visuose ūkiniuose pastatuose tvarkingai surikiuoti įvairiausi žemės ūkio padargai.
„Džiaugiuosi, kad dar spėjau įšokti į senų daiktų rinkimo traukinį. Tada dirbau ligoninės laboratorijoje, tai dažnai su ligoniais išsišnekėdavome apie mano norą išsaugoti ir ateities kartoms palikti daiktus, kuriais naudojosi mūsų senoliai. Dažnai pašnekovai prisimindavo, jog jų namų palėpėse dūla nuo neatmenamų laikų ten užkelti ir pamiršti daiktai. Jiems tai būdavo vietą užimantys rakandai, o man – tikras lobis. Sužinoję, kad kuriu muziejų, gyventojai ir patys atveždavo eksponatų. Vienus pirkau, kitus gavau dovanų“, – pasakojo V.Ranonienė.
Sodyboje daug ne tik šimtamečių medžių, bet ir akmenų. Riedulių istorijos taip pat ne ką prastesnės nei muziejaus eksponatų.
„Per karą vokiečiai susprogdino Pumpėnuose stovėjusią žydų sinagogą, o rusai iš jos plytų Žadeikiuose pastatė arklidę... Akmenis rinkau iš viso rajono, tai į sodybą parsigabenau ir tokių, ant kurių iškalti žydiški užrašai. Tada ir išsiaiškinau, kad akmenys yra iš sunaikintos sinagogos pamatų. Kol kas nepavyko išsiaiškinti, kas ant jų parašyta“, – riedulių istoriją papasakojo vietoje nenustygstanti pensininkė.
Tremtiniams rodė spektaklį
Prieš keletą metų sodybos šeimininkė nors trumpam sugrįžti į tėvų bei senelių gimtąjį Dirvonų kaimą sukvietė iš čia kilusius sodiečius. Ta proga kaimo atminimui sodyboje ji pastatė koplytstulpį.
Pasibūti kartu susirinko kone 50 buvusių dirvoniškių.
Tremtinės dalią išgyvenusi V.Ranonienė kasmet į sodybą sukviečia ir rajono tremtinius. Idėjų nestokojanti pensininkė svečiams surengia netgi teatralizuotą priėmimą.
„Pati parašau scenarijų pasirodymui. Suvadovauju, kad visa šeima nors trumpam taptų aktoriais. Marčios tėvas Leonas, kaip ir aš, yra toks truputį „prie meno“, tai suvienijus jėgas, pavyksta visai neblogą spektaklėlį suvaidinti.
Į praėjusį tremtinių susitikimą atvažiavome arklio traukiamu vežimu. Vaidinome tremtin vežusius blogiečius. Vežiman sodinome pasipuošusius svečius. Jau kartą tremties baisumus išgyvenę tremtiniai, prisiminę metus, praleistus toli nuo gimtinės, niekaip nesulaikė ašarų“, – sodyboje vykstančias šventes prisiminė buvusi tremtinė.
Pensininkė džiaugiasi, kai į jos sodybą atvažiuoja mokinių grupės, senovinio kaimo niekada gyvenime nemačiusios šeimos iš didmiesčių.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Visuose V.Ranonienei priklausančiuose pastatuose prikrauta daugybė etnografinių rakandų.
2. Seklyčioje stovinčios audimo staklės paruoštos darbui.
3. Šeimininkė neiššifravo ant akmenų žydų kalba iškaltų užrašų.
4. Sodyba su senoviniais pastatais užima maždaug 2 hektarų plotą.
5. Gyvenamasis namas – eksponatas po atviru dangumi.
6. Vienas kambarys skirtas šventųjų paveikslams bei kitoms religinėms relikvijoms.
7. Mažas aparatas skleidžia garsų sirenos garsą.
8. Dauguma muziejaus eksponatų surinkti Pasvalio krašte.
9. Klebonui priklausiusi skrynia pagaminta 1885 metais.
10. Jaunoji karta tokį vaikišką vežimėlį yra mačiusi nebent nuotraukose.
V.Savickienės nuotraukos
