Smailės matomos iš toli
Važiuodamas nuo Biržų pamatai, kaip į dangų šauna dvi Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčios smailės.
Kelias Pasvalio link yra ir pagrindinė gyvenvietės gatvė, šalia tos gan judrios arterijos stūkso iš visų pusių gerai matomi Dievo namai.
Čia po 17 tremties metų Nemunėlio Radviliškyje 1976 metais buvo atkeltas vyskupas Vincentas Sladkevičius.
Užuot pasidavęs gąsdinimams ir nutilęs, dvasininkas toliau pūtė kaitrią tikėjimo ugnį, ragino išsilaisvinti iš sovietinių okupantų.
Apie mažame miestelyje gyvenantį dvasininką visam pasauliui pasakojo radijo stotis ,,Amerikos balsas“ ir Vatikano radijas. Vėl perpildyta bažnyčia, tuoktis ir krikštyti nepaisydami draudimų žmonės pas jį vyko iš visos šalies.
Atsigabeno gausybę knygų
„Atvažiavo V.Sladkevičius spalio 6-osios vakare. Atgabeno jį sunkvežimis. Buvom girdėję, kad tai didis dvasininkas, o išlipo toks mažučiukas, mielas žmogelis. Atsivežė galybę knygų. Vis nešė, kol visa po stogu sukrovė. Daugiau jokio turto, tik knygos“, – pasakoja pabiržietė Zita Grigaliūnienė.
Kartu su vyskupu atvyko ir jo šeimininkė Teresėlė.
Tikslią tremtinio atvykimo datą pabiržietė prisimena todėl, kad kitą dieną ji išvažiavo gimdyti, po savaitės namo grįžo su dukrele Kristina ant rankų.
O tą vakarą V.Sladkevičius apsistojo jų kaimynystėje, jos senelių name.
„Mums buvo pasakyta: giminėje turite kunigą, tėvo brolį, šiaip ar taip jau esate trepni, pagal sovietų supratimą ideologiškai susitepę, tad priimkit ir vyskupą tremtinį“, – paaiškina moteris.
Tame name tuomet dar gyveno močiutė Barbora Valentelienė. Dviejų galų gryčioje buvo sočiai vietos ir šeimininkei, ir naujajam nuomininkui su tarnaite.
Bažnyčia tuo metu klebonijos neturėjo, sovietai buvo konfiskavę visus keturis jai priklausiusius pastatus, tad kunigai būstus nuomojosi iš gyventojų.
„Galima sakyti, su vyskupėliu iš vieno bliūdo valgėm. Būdavo, žmonės jam atneša tai žuvelę, tai kokį skanėstą, jiedu su Teresėle visko suvalgyt neįveikia, tai bėga per daržą ir neša mums. O mes su jais, ką užsiauginę, dalinamės“, – pasakoja, kaip gražiai sutarę.
Persikraustė į bažnyčiai dovanotą namelį
Dabar iš senosios gryčios likę tik pamatai. Z.Grigaliūnienė rodo kampą, kur buvęs vyskupo kambarys.
Čia jis gyveno 4 metus, o vėliau persikraustė į vos už keliolikos metrų stovėjusį mažutėlį namelį dar arčiau bažnyčios.
Tą būstą testamentu prieš mirtį bažnyčiai užrašė vieniša davatkėlė Petronėlė Udrėnaitė. Namelis buvęs lyg sargo būdelė, tik virtuvė ir kambarys, bet vyskupas tokiu būstu labai džiaugėsi. Iš karto su Teresėle ten ir persikraustė.
Vyskupas dovanotame namelyje gyveno iki pat 1982-ųjų, kai jau gavo leidimą grįžti į Kauną.
Netrukus medinis būstas buvo nugriautas ir jo vietoje pastatyta dabartinė klebonija.
Net manė, kad klebonas vyskupėlį engia
Z.Grigaliūnienė mena begalinę vyskupo kantrybę būnant su vaikais. Jos dukra nuo pat mažų dienų prie dvasininko lipte prilipo, nes tas mokėjo ir turėjo noro su mažaisiais bendrauti. Būdavo, jis nuolat mergytę vedžiojasi, kai tik ta pramoko kalbėti, vyskupas, žiūrėk, jau ir eilėraščių moko.
„Mūsiškė dar gerai neištaria, bet prašo: „Eselensija, saldainių“, – prisiminusi šypsosi pašnekovė.
Atkeltasis tremtinio statusu, pasak Z.Grigaliūnienės, Pabiržėje beveik neturėjo jokių teisių. Pasakyti pamokslą jam buvo leidžiama tik kartą per metus ir tai kruopščiai suderinus su klebonu.
Neaišku, ar klebonas toks griežtas buvęs, ar taip pasireiškusi saugumo kontrolė. Parapijiečiams vis dėlto atrodė, kad klebonas vyskupėlį engia, pernelyg kontroliuoja ir komanduoja.
Moteris prisimena, kad V.Sladkevičius buvo labai mažo ūgio, iš pradžių net paprašė padaryti suoliuką, kad sakykloje galėtų pasilypėti ir matytųsi bent iki pusės.
Jos vyras tą suolelį iš karto sumeistravo, nudažė, bet vyskupas jo taip ir nepasiėmė. Neaišku kodėl, gal kad taip retai buvo leidžiama sakyti pamokslus?
„Žmogus mažutėlis, bet koks galingas ir iki pat širdies gelmių einantis balsas!“ – prisimena ji.
Moteris tikina, kad vyskupui gyvenant Pabiržėje pas jį jokie aukšti dvasininkai nesilankė.
Bent jau kol jis gyveno močiutės name, jokie svečiai neatvažiuodavo, niekas svetimų durų nėra pravėręs.
„Nors ką mes žinom, gal naktį kas atvykdavo? Žinojom tik tiek, kad vyskupėlis labai atidžiai saugumo stebimas, dar ir klebono griežtai prižiūrimas“, – sako pašnekovė.
Saugumo buvo akylai stebimas
Žmonos pasakojimą papildo ir Adolfas Grigaliūnas. Jis mena, kad garsusis tremtinys Pabiržėje buvo kuklesnis už kuklų, tylus, bemaž nepastebimas.
Vyras skaičiuoja, kad jis per 6 čia praleistus metus iš viso tėra pasakęs tik 4 pamokslus.
Dabar jau aišku, kad antrąkart ištremtas dvasininkas ir toliau darė tai, ką manė esant reikalinga, tik labai atsargiai, nes saugumiečiai vis lipo ant kulnų, tad tyliojo įvaizdis buvo jo priedanga.
„Jis ir į bažnyčią nėjo gatve, o landžiojo pro ūkinio pastatėlio kampą, iš ten patekdavo tiesiai į šventorių. Vengė eiti pro paradines duris, į bažnyčią patekdavo pro šoninį įėjimą“, – prisimena pašnekovas.
Gebėjo rasti vandens gyslas
Pabiržiečiai prisimena dar vieną V.Sladkevičiaus savybę – vyskupėlis mokėjo rasti vandens gyslą.
Ir tai jis darė ne su virgulėmis, o su savo akiniais.
„Ima akinius rankon ir eina ieškodamas, kur vanduo, tie tik virtinkšt ir apsiverčia“, – A.Grigaliūnas sako tai regėjęs savo akimis.
A.Grigaliūnas pamėgino ir pats taip ieškoti, akinius vietoj virgulių naudoti, bet niekaip nepavyko. O štai ten, kur vyskupas nurodė, šulinys buvo iškastas, ir dar nėra buvę, kad net sausiausią vasarą jame vandens pritrūktų.
„Jis pasakė, kad čia trijų vandens gyslų susikirtimas, ir liepė kasti“, – pasakoja vyras.
Tas šulinys ir dabar yra naujai pastatytos klebonijos kieme.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčia V.Sladkevičiui nebuvo svetinga, čia pamokslus jis galėjo sakyti tik retsykiais.
2. Z.Grigaliūnienė mena: pabiržiečiams atrodė, jog klebonas tremtinį V.Sladkevičių engia.
3. Į Pabiržę V.Sladkevičius sugrįžo 1988 metais, jau būdamas kardinolu, jį pasitiko minios tikinčiųjų.
4. Aukštą bažnytinį titulą pelniusį V.Sladkevičių pabiržiečiai prisimena kaip labai kuklų ir visiems tiesiantį pagalbos ranką.
5. Aplankęs Pabiržę kardinolas V.Sladkevičius visus širdingai sveikino, arčiau priėjusius vadino vardais.
6. Kardinolą V.Sladkevičių tikintieji prisimena kaip didžiulės dvasinės jėgos upę.
7. Ten, kur dabar iš namo pamatų belikę tik akmenys, kadaise buvo V.Sladkevičiaus kambarėlis.
8. Mažučio namelio vietoje dabar stovi jauna klebonija, ji pastatyta po to, kai tremtiniui vyskupui buvo leista grįžti į Kauną. A.Švelnos nuotr.