Prieš alpulį spėjo pabaigti kūrinius
Vieno aktyviausių tautodailės parodų dalyvių medžio drožėjo Antano Klovo dirbtuvėse gausybė kūrinių. Vieniems dar keleto brūkštelėjimų kalteliu trūksta, o kiti jau ir dulkių sluoksnio nusėsti.
„Dirbtuvėn kasdien einu ne todėl, kad užsakymus drožčiau, o dėl malonumo. Be medžio nė dienos neištverčiau“, – sako 77 metų meistras.
Pasidžiaugia, kad šiųmetei Aukštaitijos tautodailininkų pa-rodai spėjo baigti naujausius drožinius, nes netikėtai buvo paguldžiusi liga.
Lyg ir niekuo nesiskundė, bet kartą namie krito be sąmonės. Laimė, kaip tik buvo atvažiavusi duktė, iškvietė medikus. Nugabenus į ligoninę ir atlikus tyrimus teko iškart gultis ant operacinio stalo. Galvoje buvo 90 procentų užakusi miego arterija.
„Įdėjo stentą ir esu kaip naujas“, – šypsosi vyras.
Jaunylei dukrai išdrožė meilės simbolį
Sukiojamės po dirbtuvę.
Būsimas Rūpintojėlis kol kas panašesnis į pliauską, dar tik pradėjęs įgauti kontūrus. Kryžiui, ne tiesaus medžio skersinių, o išsiklaipiusiam pagal šakos vingius, betrūksta tik mūkelės, į stovelį įtaisytas besisukantis veidrodėlis jau labai seniai drožtas, kaip ir tekinto medžio indeliai prieskoniams, prieš keliolika metų buvę labai paklausūs.
Palei langą ant kaladės kaklus aukštyn tiesia dvi susiglaudusios gervės. Jomis drožėjas įprasmino meilę. Paukščiai skirti neseniai ištekėjusiai ir Vilniuje gyvenančiai jaunylei dukrai, bet iškeliaus pas ją tik tuomet, kai jauna šeima pasistatys savo būstą.
Kaukės – įspūdingo dydžio. Jų, vis kitokių, tautodailininkas yra pridrožęs galybę.
Ant palangės, atsisukusios į gatvę, rikiuojasi visokiausios nedidukės skulptūrėlės.
„Tą smulkmę dabar labiausiai ir mėgstu drožti, šešiametriniams koplytstulpiams jau jėgų nebeužtenka“, – šypteli pašnekovas.
Medis mėgsta pasirodyti
Medžio meistro kūrybą visais laikais koregavo mados. Prasidėjus Atgimimui pasipylė pageidavimai tam, kas sovietmečiu buvo drausta: žmonės norėjo prie namų pasistatyti kryžius, koplytstulpius, šventųjų figūras.
Patį pirmą koplystulpį A.Klovas pasistatė Vilniaus gatvėje esančių namų kieme dar Nepriklausomybės priešaušryje, jis tebestovi ir dabar. Pirmiausia tą drožinį nugabeno į parodą Dailės galerijoje, o tada apgyvendino prieš savo langus.
Tada pasipylė užsakymai iš visos šalies, šešių metrų drožiniai keliavo sostinėn ir į Trakus, Žemaitijon ir Suvalkijon.
„Tekdavo išsijuosus suktis, per mėnesį išdroždavau 2–3 koplytstulpius“, – prisimena laisvės pradžią.
Tada staiga tapo madinga viskas, kas liaudiška, žmonės prašė drožinėtų druskinių, duoninių, virtuvinių indų, dekoratyvinių lėkščių, teko drožti net didžiulius ornamentuotus laikrodžių ciferblatus. Jiems tiko tik ąžuolas ar uosis, mat medis mėgsta „pasirodyti“, kad išryškėtų rievės.
Daug kas būstuose norėjo ažūrinių medžio karnizų ir net sudėtingesnių drožinių užuolaidoms laikyti.
Ant bangos buvo ir mediniai tekinti kiaušiniai.
„Dabar tokių nebedarau, su Kinija nepakonkuruosi“, – tarsteli.
Vėl nori tautiško ir liaudiško
Prieš gerą dešimtmetį lietuvių interjerus užkariavo minimalizmas, o jame liaudies meno dirbiniai nebepritiko. Vieni turėtaisiais atsikratė, kiti sukišo į rūsius ar palėpes.
„Mes kambariuose irgi viską nuo sienų nurinkom, supakavom ir ant aukšto padėjom, nes darėm remontą. Iki šiol nieko taip ir nebenukėliau“, – paaiškina, kodėl gyvenamosiose patalpose nebeturi nė vieno drožinio.
Meistras įžvelgia požymių, kad tautiečiai plikų erdvių atsikando, vėl atsiranda norinčių namuose turėti šį tą liaudiško, tautiško. Vienam Vyčio prisireikia, kitas pano su Gedimino stulpais nori, pastatomo kryželio ar mažo Rūpintojėlio.
Moterys pageidauja medinių stovelių gėlėms, kuriuos porą dešimtmečių buvo užmiršusios, viena pažįstama paprašė drožinėtos medinės duoninės.
Vienintelis drožtas daiktas, ko mados nepaveikė, tai lazdos. Kam prisireikia pagalbos kojoms, prašo išdrožti ne tik gražią, bet ir tvirtą.
Meistras iš dirbtuvės kampo traukia du apdulkėjusius reljefinius paveikslus. Juose moterys augalų fonuose. Abu darbus sukūrė Nepriklausomybės pradžioje. Tik iki galo nepabaigė. Turėjo būti triptikas „Moters gimimas“.
„Įpusėjau ir sustojau, 30 metų guli nebaigti. Taip jau nutinka: pradedi, o dingsta pašaukimas ir dedi į šoną. Manau, kad šito triptiko jau nepabaigsiu, nebėr įkvėpimo“, – sako pernai žmoną palaidojęs našlys.
Elektros nebuvo, o tekinimo staklės veikė
„Nėra ko negalėčiau išdrožti, aš juk diplomuotas vaizduojamojo meno specialistas“, – šypsosi vyras.
Baigęs Kauno Stepo Žuko dailės technikumą jis du dešimtmečius kūrė meno dirbinių etalonus, pagal kuriuos buvo masiškai gaminami drožiniai. Vėliau 23 metus Paįstrio gimnazijoje dirbo darbų mokytoju.
Medis ne šiaip sau paviliojo.
„Tėvukas iš medžio viską dirbo. Kol kaime elektros neturėjom, jis jau buvo pasidaręs tekinimo stakles su didžiuliu ratu. Mini pakoją kaip siuvimo mašinoj, ratas sukasi ir tekina. Nuo mažumės viską mačiau, gal nuo to ir palinkimas?“ – sako.
Gimtinėje, Trečionių kaime Pasvalio rajone, jų pamiškės sodybos nebėra. Belikusios tik dvi obelys, kurias baigia apsupti miškas.
„Buvau silpnos sveikatos, gyvenom tolokai nuo mokyklos, tai per mokslo metus gyvendavau Pasvalyje internate, ten vakarais ir pradėjau drožinėti“, – prisimena pirmuosius bandymus.
Gabus vaikas tuoj gavo ir uždavinį: pionierių kambariui išdrožti Lenino bareljefą. Kaip mokėjo, taip padarė – išėjo panašokas.
„Drožti biustus ar portretus – ne mano pašaukimas, bet esu ir tokių užsakymų turėjęs“, – pasakoja.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Gervės keliaus į dukters namus.
2. Užgavėnių kaukių yra visa kolekcija.
3. Buvo paklausios ir klumpės.
4. Mėgstantys liaudišką meną prašo medinių rankšluostinių.
5. Anksčiau meistrui teko kurti ir įvairius ženklus futbolininkams.
6. Drožiniais puošta tekinta taurė.
7. Dabar tautodailininkui smagiausia daryti nedidelius suvenyrus.
8. Ilgus dešimtmečius su medžiu draugaujantis A.Klovas mano tą pomėgį pasigavęs iš tėvo, nes jis iš medžio įvairiausius reikmenis dirbinosi.
9. Pabaigti drožti moterims skirtą triptiką drožėjas nebeturi įkvėpimo.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos