Korespondentė: Karjeros valdymą ir verslumo pagrindus iki pandemijos dėstėte ne tik Panevėžio kolegijoje, bet ir gan dažnai vykdavote į mokyklas, gimnazijas, kalbėdavotės apie profesijos pasirinkimą. Kuo nustebinate jaunuolius ir kuo jūs patraukiate jų dėmesį? Dabar studentus mokote nuotoliniu būdu, ar pasiilgote susitikimų auditorijoje?
J.Černienė: Paprastai jaunuoliams duodu užduotį – per minutę nupiešti mašiną.
Daugelis, apie 90 procentų, braižo automobilio kėbulą, du ratus, piešia lempeles. Kairiarankių piešti automobiliai rieda į kairę pusę, dešiniarankių – dešinėn. Ir tai yra gerai, jie atliko užduotį.
Bet dalis jaunuolių į užduotį pažvelgia kūrybiškiau – jie automobilį nupiešia iš priekio arba iš viršaus. Pasitaiko, kad nupiešia net ne automobilį, o skalbimo mašiną. Juk to ir buvo paprašyti – nupiešti mašiną, bet nenurodyta, kad automobilį.
Šie jaunuoliai mąsto nestandartiškai. Paaiškinu, kad pastariesiems bus lengviau daryti karjerą, nes kūrybiškumas tampa labai svarbia savybe ieškant darbo.
Mano disciplina yra pasirenkamoji. Visuomet tikiuosi, kad susirinks patys geriausi ir smalsiausi, tie, kam įdomu, nes niekas neverčia rinktis mano paskaitų. Manau, kad taip ir yra.
Man labai patinka dėstyti, taip neprarandu sugebėjimo viešai kalbėti.
Sunku net apsakyti, kaip pasiilgau tiesioginių paskaitų, kai matai studentų akis ir jauti pulsą auditorijoje.
Iš tiesų būdavau gan dažna viešnia mokyklose.
Korespondentė: Kaip pasirinkti specialybę, kad vėliau netektų gailėtis? Ką patariate jaunuoliams ir ką vyresniems, kartais ir 40-metį perkopusiems, gyvenimo jau mačiusiems studentams?
J.Č.: Per paskaitas mes kalbame apie savęs pažinimą, motyvaciją, ar tokio darbuotojo reikia dabartinei rinkai, koks karjeros planas, ką išryškinti savo gyvenimo aprašyme.
Siūliau sąžiningai sau sakyti į tris klausimus: ką patinka veikti, ką geriausiai moku ir ko noriu. Labai dažnai atsakymai į šiuos klausimus nesutampa.
Pateiksiu paprastų, bet aiškiai suprantamų pavyzdžių. Galbūt žmogus turi puikų balsą ir iš tiesų moka gerai dainuoti, bet nenori tapti dainininku, nepatinka.
O gal kas nors svajoja tapti balerina, bet neturi tokių gabumų, gal augo tokioje aplinkoje, šeimoje, kurioje negalėjo įgyvendinti tokios svajonės. O praėjus laikui norėti nepakanka.
Paprastai žmogus turi daug gabumų, bet pasitaiko, kad ir 40 metų žmonės vis dar nežino, ką iš tiesų norėtų veikti, koks jų tikrasis pašaukimas.
Korespondentė: Tai manęs visai nestebina. Juk dabartinė vidurinio ar brandaus amžiaus karta neturėjo daug pasirinkimų: jei gerai baigei mokyklą – stok į aukštąją mokyklą. Ką pasirinkai, tą specialybę ir baik. Pabaigei – dabar jau atidirbk. O tuomet – šeima, vaikai, kur tu, žmogau, besiblaškysi...
J.Č.: Darbuotojai, auginantys vaikus ar pasiėmę paskolas, patys patogiausi darbdaviui. Dirbantys dėl atlyginimo arba iš įpročio – ir toliau dirbs, nekeis darbovietės. Bet jie nebekuria nieko naujo, nebeieško iššūkių, be jokios ugnelės.
Užtat jaunimas dabar kitoks. Jie drąsiai keičia darbus, ir tai yra jų teisė. Darbdaviai turi suteikti galimybių tobulėti, mokytis, sudaryti tokias sąlygas, kad kūrybiški darbuotojai norėtų likti.
Vis dėlto yra vyresnių žmonių, kurie išlieka smalsūs, energingi. Dar nemažai ir jaunuolių, kuriems patogu matyti tik vieną – jau pasirinktą ir jau išmoktą kelią. Pastariesiems nuolat kartoju: mokykitės naujų dalykų, bandykite, nes kuo daugiau skirtingų darbų atlikti sugebėsite, tuo labiau būsite paklausūs darbo rinkoje.
Mat ir kūrybiškumas labai svarbu, ir tai, kad darbuotojas mokėtų atlikti kuo daugiau funkcijų.
Korespondentė: Dabar toks gausus ir įvairus specialybių pasirinkimas... Kaip jaunuoliams nepervertinti savo sugebėjimų, atsirinkti ir nesuklysti?
J.Č.: Jaunuoliai drąsiai sako, kad jiems yra svarbus darbo užmokestis. Ir tai gerai, nes žinodami, ko nori, gali išsikelti konkrečius tikslus.
Nuolat studentus skatinu išbandyti naujus dalykus, pasitikrinti. Biuro darbuotojai iš šalies atrodo labai patraukliai – su kostiumais, kaklaraiščiais, už stiklinių durų... O pabandyk ten dirbti nuo 8 ryto iki 5 valandos vakaro – nuolat išsitempęs, besišypsantis – ar nepasirodys per monotoniška ir nuobodu?
Bet nepabandęs net ir sau neatsakysi.
Aš pati esu lankiusi fotografijos kursus, ir man tai buvo neįdomu. Nesu ir rankdarbių mėgėja. Supratau tai ir nebesuku galvos, nes gyvenime radau daugybę kitų – mane traukiančių dalykų.
Kuo anksčiau suprasi, kas tau miela ir įdomu, tuo geriau. Nes yra ir kitas kraštutinumas – vis bandydamas naujas sferas rizikuoji po trupinėlį save išbarstyti. Juk daugelyje darbų vis dėlto labiausiai vertinamas profesionalumas, o profesionalu per mėnesį tikrai netapsi.
Korespondentė: Ir būti profesionalu, ir gebėti atlikti kuo daugiau skirtingų užduočių – juk nelengva tiek išmokti...
J.Č.: Sakykime, jeigu moteris bus truputį plaukų kirpėja, truputį manikiūrininkė, truputį tvarkys ir gražins antakius – tai galbūt ji kaip reikiant nemokės nė vienos procedūros, bus vidutiniokė? Bet jei kirpėja dažys plaukus kažkokiu tik jos išmoktu būdu ir tai darys profesionaliai, klientų visuomet turės. Nesvarbu, kad kirpėjų bus ant kiekvieno kampo, klientai eis pas specialistę, iš kurios išėję atrodys išskirtinai.
Dabartis reikalauja mokytis suderinti universalumą ir profesionalumą. Geriausia, kai darbas yra toks mielas, kai dirbdamas žmogus net nepajunta, kaip lekia laikas. O juk būna pasaulyje milijonierių, kurie neapsikentę nemielo darbo viską meta, dar dažniau nuo nuolatinio streso ima streikuoti sveikata.
Nuoširdžiai žaviuosi žmonėmis, kurie nuo jauno amžiaus žino, ko norės gyvenime, ir nuosekliai to siekia.
Korespondentė: Veikiausiai tokių laimės kūdikių ne tiek jau daug?
J.Č.: Yra sakančių: „Nieko dar nesiimu, nes gilinuosi į save, ieškau savęs.“
Kartais taip mėgstame sau pameluoti, pateisinti savo neveiklumą. Bet skaitant brošiūras įgūdžių neatsiranda.
Vyko eksperimentas: viena grupė turėjo padaryti 100 bet kokių nuotraukų, o kita grupė – vieną nuotrauką, bet tobulą. Spėkite, kuriai grupė pavyko pagauti geresnį kadrą?
Korespondentė: Hmmm... Tobulą? Bent jau man nepatinka tokios užduotys, jausčiau didelį spaudimą...
J.Č.: Iš tiesų, antroji grupė ėmė mąstyti: o kas yra tas tobulumas, kaip tai atrodo? Vienam tobuli atrodo vieni dalykai, kitam – kiti. Tas pat kaip laimė visiems skirtinga: kam – meilė, kam karjera, lengviausia – jei pinigai.
Kol antroji grupė ieškojo atsakymo apie tobulybę, pirmoji grupė tiesiog veikė – vis fotografavo ir vis bandė. Ir padarė daugiau gerų nuotraukų, palyginti su pirma grupe.
Kiekybė viską atperka, kai nuolat bandai.
Studentams aiškinu, kad kompetencija ateina per patirtį ir per nuostatą, kad esi vertas šito darbo ar užduoties. Taip pat ir per kasdienius darbus, galbūt nuobodžius, bet tikrai reikalingus. Tokie yra, pavyzdžiui, laiškų rašymas ar telefono skambučiai.
Korespondentė: Ką patariate studentams, jei jiems nesiseka kurioje nors srityje, – bandyti save įveikti ar atsidėti kitiems dalykams, kurie labiau sekasi, taigi yra ir mielesni?
J.Č.: Yra baziniai dalykai, kurių privalu išmokti, bet jei nesi gabus matematikai, netapsi tos srities mokslininku, kiek bepaskirtum laiko. Bet gal puikiai sekasi užsienio kalba?
Jei nori siekti profesinių aukštumų, turi surasti savo stipriąją pusę ir ją lavinti.
Dar labai svarbu yra žmogaus noras.
Kolegijoje vyksta Karjeros dienos. Viena viešnia papasakojo, kad mokykloje mokėsi prancūzų kalbos, bet norėjo tokio darbo, į kurį darbo pokalbis vyko angliškai. Ji taip troško įsidarbinti, kad po mėnesio dalyvavo pokalbyje ir kalbėjo angliškai.
Kai būsimasis darbdavys tai sužinojo, labai apsidžiaugė: „Nebežinau, ką dar sugebėsite padaryti, jei net specialiai angliškai išmokote.“
Darbdaviams labai svarbu matyti noru degančias žmogaus akis. Profesinių dalykų visuomet galima mokytis, o žmogaus nusiteikimo nepakeisi.
Korespondentė: Dalis žmonių savo sugebėjimus pervertina, o priešingai – kiti nieko nesiima, nes nėra tikri dėl rezultato. Ką apie tai mąsto jūsų studentai?
J.Č.: Iš tiesų, vyresnioji karta kenčia nuo nepasitikėjimo savimi. Taip buvo įprasta: kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Mes painiojame savivertę su nuolankumu, bet tai skirtingai dalykai. Gali būti nuolankus ir tikrai daug sugebantis.
Galiu pasakyti, kad geriau save per aukštai įvertinti, negu nuvertinti. Jei pats savęs nevertinsi, tai ir kiti tavo sugebėjimų nepamatys. Mes nesame šventųjų visuomenė. Kaip savo žinias, sugebėjimus pateiksi – tokį ir aplinkiniai matys.
Reikia save nuteikti, kad jei bandysi ir nepavyks – juk nesugrius pasaulis. O bandyti visuomet verta.
Mūsų smegenys yra konservatyvios ir priešinsis naujovėms, permainoms. Jos sakys: kam tau šito reikia? Buvo ir taip gerai, kas čia per nesąmonės? Visuomet ėjome anuo keliu, ką dabar susigalvojai? (Juokiasi.) Toks dialogas su pačiu savimi – neišvengiamas.
Korespondentė: Taigi pirmiausia reikia susitarti su savimi, įveikti nenorą patirti nepatogumus?
J.Č.: Neurolingvistinio programavimo mokslas jau įrodė, kiek daug reiškia žodis, koks jis būna paveikus. Kai vaikui sakome: „Nebėk – pargriūsi“, jis girdi, kad pargrius. Ir iš tiesų pargriūva.
Tas pat ir suaugusiųjų pasaulyje. Jei darbovietėje atsiranda koks bambeklis, po truputėlį ir kitus užkrečia negatyvumu. Tas pat – su aukos sindromu.
Studentams aiškinu, kad jokiu būdu negalima kritikuoti savo antrosios pusės, vaikų, darbovietės. Nes tai – mūsų pačių pasirinkimas, todėl save patį kritikuojame.
Ir patariu – jei įsidarbinę matote, kad mikroklimatas negatyvus, nepasiduokite, ieškokitės kito darbo. Žmonių požiūrio nepakeisi, negatyvumas drauge gramzdins. Baisiausia – kad gali tapti tokiu pačiu.
Užsienyje buvo atliktas eksperimentas. Prie gydytojų durų – aktorių eilė, bet ką tik atėjusi pacientė to nežino. Atsisėda. Suskamba skambutis, ir visi stojasi iš vietų. Moteris suklūsta – kas čia vyksta? Skambučiui suskambus kelintą sykį, ji stojasi su visais kartu. Prie durų lieka ji viena, ateina dar vienas tikrasis pacientas. Skambutis – ir moteris vėl stojasi. Pacientas klausia, kodėl ji šitaip elgiasi. Moteris prisipažįsta ir pati nežinanti, bet visi stojosi iki tol, o ji viena sėdėdama nejaukiai jautėsi. Po kito skambučio jau stojasi abu.
Tai rodo, kaip mes taikstomės prie kolektyvo, kaip lengva žmogų palenkti į vieną ar kitą pusę.
Korespondentė: Turbūt niekam nebūna, kad džiaugtųsi kiekviena diena, nes laimė nėra nuolatinė būsena. Kaip savo studentams patariate elgtis, kai iš tiesų įgrista viskas ir darbas atrodo nebemielas?
J.Č.: Žodžius, kad reikia eiti į paskaitas arba į darbą, siūlau pakeisti žodžiais: „Gerai, kad galiu eiti į paskaitas. Arba į darbą. Pats tai pasirinkau.“ Kiti galbūt neturi darbo, gal daržus kaimynams ravi, o gal negali studijuoti.
Mes patys save programuojame, žodžiais nuteikiame veiksmams.
Ir dar studentams patariu nekeisti nieko tuo metu, kai nesiseka. Netiesa, kad užsidaro vienos durys ir atsidaro kitos. Jeigu pirmąsias duris uždarei taip ir nesupratęs, kas ir kodėl negerai, kas trukdo jaustis laimingam, jeigu nei mąstymo, nei elgesio nepakeitei, išvadų nepadarei, – ir ateityje kartosi tas pačias jau patirtas situacijas.
Nesėkmės parodo, kad kažkas tavo gyvenime negerai.
Antra vertus, kiekviena nesėkmė yra tavo gyvenimo pamoka, tik būtina tas pamokas išmokti.
O jau bėda ištinka, jei viskas sekasi, o žmogus nelaimingas...
Korespondentė: Labai gera jūsų klausytis, nes kalbate jausmingai, įtaigiai, laikas nejučiomis bėga. Ar studentai per paskaitas su jumis diskutuoja?
J.Č.: Jaunuoliai daugiau patyli, galbūt nedrįsta pasisakyti, nes ateina iš skirtingų grupių. Vyresnieji studentai ir klausinėja, ir diskutuoja, jiems labai įdomus savęs pažinimas, kaip save motyvuoti.
Duodu jiems užduotį – užrašyti 20 savo savybių. Kai kam tai itin sudėtinga. Bet ką tai sako? Vadinasi, žmogus nepažįsta pats savęs.
Jaunuoliai daugiau domisi, ką pabrėžti savo gyvenimo aprašyme, kaip ir kokius išsikelti sau tikslus.
Vienas iš studentų antrame kurse suprato, kad socialinis darbas – ne jam, perėjo į vadybą.
Galbūt prisidėjo ir mano paskaitos? Manau, gerai, kad tai suprato dabar, o ne dvi dešimtis metų atvargęs, energiją praradęs nemielame darbe.
Jaunimą skatinu daugiau bendrauti visur, kad ir prekybos centre. Dar geriau – eiti į darbo pokalbius. Aiškinu, kad to darbo netrokšdami jie išgirs darbdavio klausimus, patį pokalbį įsidėmės, įpras ramiai laikyti rankas, nenukreipti žvilgsnio. Žinodami, kaip vyksta darbo pokalbiai, jie nedrebės iš baimės ir tuomet, kai darbo tikrai norės.
Korespondentė: Vadinasi, studentams aiškinate ne tik tai, kokios asmeninės savybės svarbios įsidarbinant ar jau įsidarbinus, bet ir apie kūno kalbą?
J.Č.: Ypač technologijų mokslų studentams primenu: „Pakelkite akis!“ Galima žiūrėti žmogui virš akių, jei į akis bijo žvelgti.
Svarbus yra rankos paspaudimas. Atrodytų, tik vienas judesys, o tiek daug pasakantis! Kai ranka ištiesiama iš viršaus, parodoma: „Aš viršesnis, tave užvaldysiu.“
Kai plaštaka – iš apačios, tai rodo žmogaus nusižeminimą.
Tyrimais įrodyta, kad nuotaiką veikia žmogaus šypsena, ir nesvarbu, ar jis dirbtinai šypsosi, ar nuoširdžiai juokiasi iš anekdoto.
Liepiu išsitiesti, nes susikūprinęs žmogus sudaro savimi nepasitikinčio, neenergingo įspūdį.
Mes visuomet ir visur save parduodame, todėl turime save įtikinti ir darbdaviui įrodyti, kad daug galime, kad norime mokytis naujų dalykų, gilintis į jau išmoktą sferą.
Bet dar kurso pradžioje studentams pasakau, kad per paskaitas jie išgirs tik tai, kas jiems bus iš tikro reikalinga. Į kitką dėmesio neatkreips. Tokia yra žmogaus prigimtis.