Svajojo dar vaikystėje
„Dar vaikystėje grožėdavausi sniegynuose paskendusia, pasaką primenančia trobele ir svajodavau kada nors joje gyventi. Ir štai – svajonės pildosi, dabar šiuose namuose gyvenu“, – šypsojosi Kupiškio rajone, Čiovydžių kaime, su šeima gyvenanti Kristina Pyragienė.
Moteris džiaugėsi, kad taip pat jaučiasi ir jos sutuoktinis Egidijus.
Ji gimusi ir augusi Panevėžyje, tikra miestietė, o vyras – iš Biržų rajono, Meilūnų kaimo. Į miestą, ankštą butą, jiedu negrįžtų nė už ką. Štai jau 16 metų Čiovydžiai jiems – pasaulio centras.
Juodu ir du vaikai gyvena ne bet kokiame, o garsiojo „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisieriaus Povilo Zulono vaikystės name, statytame beveik prieš šimtą metų.
Garsūs ir režisieriaus broliai
Kas gi nežino ar bent jau viena ausimi nėra girdėjęs apie kupiškėnų etnografinio liaudies teatro daugiau nei 670 kartų rodytą legendinį spektaklį? P.Zulonas ne tik jį režisavo, bet ir vaidino Piršlį. Mačiusieji prisimena, kaip įspūdingai jis įsijausdavo į vaidmenį.
Spektaklis rodytas tris dešimtmečius, toks populiarus jis buvo.
Ne vien tik P.Zulonas savo šeimoje buvo įžymus. Jis gimė 14 brolių ir seserų būryje. Tėvas labai rūpinosi, kad vaikai siektų išsilavinimo.
Režisieriaus brolis Petras Zulonas išgarsėjo tapęs aktoriumi, Juozas Zulonas – kaip pedagogas.
Bet įvažiuojant į Čiovydžių kaimą nematyti nė menkiausios nuorodos apie čia gimusius šviesuolius.
Pas dėdę – raudonu žiguliuku
Tad ir K.Pyragienė, su vyru pirkdami patikusią sodybą, net nenumanė, kad čia garsiųjų Zulonų gimtinė. Bet pats likimas moterį atvedė į šitą vietą.
Ji šypsodamasi mintimis nuklydo į savo pačios vaikystę. Tuomet, būdama aštuonerių, o gal devynerių metų mergaičiukė su tėvais pro Čiovydžius važiuodavo pas dėdę į Biliūnų kaimą, už Skapiškio.
„Raudonu žiguliuku“, – juokėsi šeimininkė. Juk sovietmečiu tai buvo tokia prabanga!
Buvo galima iki Biliūnų nukakti ir kitu keliu – važiuojant palei marias. Bet žiemą anuos kelius užsnigdavo ir užpustydavo.
Mažoji Kristina tuo tik džiaugdavosi, nes kelionė per Čiovydžius jai labai patikdavo.
Gryčiukė – pasakų namelis
„Prisimenate, kokios gilios ir sniegingos buvo žiemos!“ – ilgesingai atsidūsėjo moteris.
Nuo pagrindinio kelio mašinai pasukus per Čiovydžius, iš abiejų pusių pasitikdavo didžiulės pusnys. Mergaitė matydavo nuo baltų sniego patalų vos ne iki žemės nulinkusias medžių šakas.
O kai tamsoje iš debesų pasirodydavo mėnulis ir sniegas suspindėdavo jo mistiškoje šviesoje, grožis būdavo žodžiais nenusakomas.
„Per sniego kalnus kaimo trobų beveik nesimatydavo. Bet įsidėmėjau būtent šią iš pusnių vos kyšančią gryčiukę – tarsi pasakų namelį“, – kalbėjo šeimininkė.
Užtat kai įgriso gyvenimas mieste ir su vyru nutarė ieškoti sau sodybos, pamatė skelbimą apie Čiovydžiuose parduodamus namus ir iškart susidomėjo.
Sodyba iš vaikystės prisiminimų
„Jau buvome nusižiūrėję ir kitą namą – prie Kupiškio marių. Puiki vieta, bet prie širdies nelipo. O įvažiavome į šitą kiemą ir supratau – tai mano būsimi namai“, – kalbėjo K.Pyragienė.
Šeimininkė pati stebėjosi tik po gero pusmečio atsitokėjusi: juk tai ta pati pasakų sodyba iš jos vaikystės prisiminimų!
„Šiuose namuose gyvendama dar mačiau ir gilią speigingą žiemą. Vargu ar tokią mūsų vaikai kada išvys“, – sakė moteris.
Ankstesnė namų šeimininkė, parduodama sodybą, minėjo Zulonų pavardę, bet naujakuriai buvo tokie laimingi, kad dėmesio neatkreipė.
Palikimas naujakuriams – ir šuo Grikis.
Per sienas ėjo šaltis
Nei K.Pyragienės, nei statybininko vyro neišgąsdino maži pastato langeliai, rąstinės sienos. Pamažėle ėmėsi tvarkytis taip, kaip geriau, šilčiau ir patogiau.
Naujakuriai skubėjo tvarkyti aplinką, kasti tvenkinį. Todėl ir nesigaili Kupiškio marias išmainę, nes gali bet kada pūkštelėti į savo „ežerą“.
Savaip tvarką darė ir viduje, pavyzdžiui, malkomis kūrenama sena krosnis jiems nebuvo reikalinga.
Rąstų sienos gal ir dabar egzotiškai atrodytų, bet į vidų skverbėsi vėjas ir šaltis. Todėl nusprendė namą apšiltinti.
Užtat iš molio drėbtas tvartas – toks, koks buvo Zulonų laikais. Jis dar senesnis negu namas, statytas prieš 134 metus.
Iš Kupiškio atvykusi muziejininkė Aušra Jonušytė juostiniu fotoaparatu fotografavo sodybą ir iš lauko, ir viduje. Norėjo užfiksuoti, kokiuose namuose gimė ir užaugo Zulonai.
Išsigando, kad šuo papjaus
Pyragių šeimos svečiai taip pat labai pamėgo jų sodybą.
„Dažnas sako, kad čia jaučia ypatingą aurą, labai gerai pailsi“, – šypsojosi moteris.
Ji prisiminė, kad kraustantis į sodybą sutuoktinis dėl darbo kaip tik išvyko į užsienį. Rūpesčiai krito ant moters pečių. O ant rankų – dar ir metų vaikas.
Naujoje vietoje moteriai buvo nejauku. Labiausiai gal todėl, kad pro šalį šlaistėsi nuo stipresnių gėrimų „apšilę“ vyrai. Todėl naujakuriai nusipirko Vidurio Azijos aviganį – didumo sulig veršiu.
Prašalaičių pasivaikščiojimai netrukus baigėsi.
„Jie sakydavo: „Jei tas šuo nutrūks – papjaus kurį nors iš mūsų.“ Išties atrodė labai piktas“, – juokėsi moteris.
Buvo metas, kai jų sodyboje gyveno penki šunys. Kai kurie priglausti, nes pasenę ir žmonėms nebereikalingi.
Vietos pakanka ir katinams – išpuoselėtiems, laisvai gyvenantiems.
Lapės ir kiškio draugas
Dabar naktį išeiti lauk K.Pyragienė vėlgi privengia. Tik baiminasi jau ne žmonių, o vilkų.
Mat netoliese yra plėšrūnų takas. Kaimynų veršį jie papjovė tiesiog sodyboje, kieme.
Ateina ir lapių prie pat namų.
„Vieną jau vadinu Grikio žmona. Laputė skaniai sau ėda iš dubens, o šuo iškišęs galvą iš būdos žiūri“, – stebėjosi šeimininkė.
Bet šitaip šuo elgiasi ne iš baimės, o iš draugiškumo.
Grikis ir su kitais gyvūnais labai draugingas. Kartą žvilgtelėjusi pro langą, K.Pyragienė pamatė atstriksintį kiškį. Liuokt prie Grikio, abu apsiuostė, šnektelėjo sava kalba ir taikiai išsiskyrė.
Šeimininkė juokiasi nepatikėjusi savo akimis, net akinius dėl visa ko užsidėjusi.
O kaip kaimynai, juk matyti, kad yra gyvenamų namų ir šiapus kelio, ir anapus?
K.Pyragienė sakė, kad buvo metas, kai daugelis susibėgdavo draugėn pasibičiuliauti, bet dabar visi užsiėmę savo reikalais.
Filmą apie Čiovydžių kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Naujieji Zulonų namo savininkai jį po truputį tvarko, kad būtų patogu ir šilta jame gyventi.
2. Kaime įvairiomis progomis labai praverčia klėtis.
3. Tvartas likęs autentiškas, tik pakeistu stogu. Jį saugo lapių ir kiškių draugas Grikis.
4. Įsigiję sodybą, Pyragiai iškasė gilų tvenkinį. Tokį turint, ir ežero nereikia.
5. Čiovydžių kaimas išsidėstęs apibus plento.
6. Aplinkui kaimą – dirbami laukai.
7. Šiuo keliu vaikystėje važiuodama per Čiovydžius, K.Pyragienė svajojo apsigyventi pasakų gryčiukėje.
8. Tokios sodybos palydi pakeleivius.
9. Mąslus ir šelmiškas P.Zulono žvilgsnis.
10. „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ daugiau nei prieš pusę šimto metų.
A.Švelnos, A.Jonušytės, B.Smičienės asmeninio albumo, Kupiškio etnografijos muziejaus nuotr.