Gabena paramą į pafrontę
Tuo tarpu lietuvių Charkive, esančiame trisdešimt kilometrų nuo Rusijos pasienio ir dvidešimt kilometrų nuo fronto linijos, sutikti galima nuolat. Tiek medikus, tiek karius, tiek šiaip drąsuolius, gabenančius paramą kovotojams.
Prieš kelias dienas čia teko susipažinti su 46 metų vilniečiu Mindaugu Kasperūnu, kuris vienas pats jau 29 kartą atvežė paramą kariams. Iš viso Mindaugas per dvejus metus Ukrainoje lankėsi 46 kartus, tačiau pirmuosius 17 kartų čia vyko kaip savanoris „Kautros“ vairuotojas parvežti iš Lvivo pabėgėlių.
Vėliau vyriškis įsteigė paramos fondą „Daiktai frontui“, ėmė kaupti paramą kariams, ją pats autobusiuku su tokiu užrašu ir gabena.
Pakeliui namo Mindaugas Kyjive visada eina pažaisti futbolą su senais bičiuliais, su kuriais susidraugavo 2014 metais. Tada vilnietis buvo atvykęs ukrainiečiams padėti kovoti barikadose per „Maidano“ revoliuciją, kai tauta sukilo prieš prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių.
„Dalis bičiulių futbolininkų kovoja fronte, o vienas, gaila, ten ir žuvo“, – sakė Mindaugas. Futbolą vilnietis žaidžia nuo vaikystės, yra aistringas sostinės „Žalgirio“ sirgalius, klubo „IV tribūna“ narys. Minėto klubo nariu buvo ir Ukrainoje žuvęs lietuvis karys Tadas Tumas, kurį Mindaugas neblogai pažinojo.
Okupantus reikia sustabdyti Ukrainoje
„Kodėl padedi Ukrainai ir kodėl visada vyksti vienas?“ – paklausiau M.Kasperūno.
„Vienas vykstu todėl, nes taip pigiau, be to, esu individualistas. Padedu kovojančiai šaliai todėl, kad laimingai bei sočiai nuosavame name gyvenu su mylima žmona bei dviem vaikais ir nenoriu visko to prarasti, o bendrą priešą geriau stabdyti Ukrainoje nei kad pas mus“, – paaiškino vyriškis.
Kiek vėliau Mindaugas prisipažino rusų nemėgstąs nuo vaikystės, nuo to laiko, kai sužinojo, kad mylimas senelis su jais kovojo ir už tai kalėjo Sibire, o ten ištremta buvo ir visa ūkininkės senelės šeima.
Vaikinas prasitarė ir tai, kad muštis su rusų jaunuoliais dėl tautinio įžeidinėjimo Vilniuje teko dar paauglystėje.
„Jų mąstymas imperinis, visur, kur suvažiuoja kiek daugiau, ima elgtis taip, tarsi būtų šeimininkai, o ne svečiai. Turim juos sustabdyti Ukrainoje, kad netektų vėl į miškus eiti, kaip kad pokario partizanams“, – sakė vilnietis.
M.Kasperūnas perdavė man linkėjimą nuo lietuvio kario, kurį sutiko Kramatorske. Jis tarnauja šturmo brigadoje, tačiau pats į mūšį neina, bet yra atsakingas už logistiką – brigados aprūpinimą apranga, ginkluote, maistu ir kt.
Šį karį labai giria vadai, jį nuolat bando persivilioti kitos brigados, bet mūsiškis ištikimas savajai, kurioje tarnauja kartu su kitu lietuviu, tiesioginiu puolamųjų operacijų dalyviu. Pastarasis prasitarė kariaująs jau trečius metus ir jaučiasi pavargęs, todėl planavo nutraukti kontraktą bei vykti ilsėtis namo. Persigalvojo sužinojęs, kad brigados logistu tapo bičiulis tautietis, savo amato profesionalas.
Logistika fronte labai svarbi
„Ukrainos armija labai nevienalytė, yra dalinių, parengtų užsienyje pagal Vakarų standartus, ir yra parengtų sovietinės mokyklos atstovų. Yra tokių, kurie viskuo aprūpinti, ir yra tokių, kuriems daug ko trūksta.
Kai esi pervargęs, nervina mažiausios smulkmenos, o čia tvarka prastesnė nei Lietuvoje, pavyzdžiui, algos vėluoja po du mėnesius, daug ko laiku nepristato, todėl tenka pirkti patiems.
Kai logistu tapo lietuvis, situacija labai pagerėjo, todėl sutikau pasilikti kovoti toliau“, – sakė šturmo brigados narys.
Abu šie tautiečiai prašė neminėti jų vardų ir brigados, kurioje tarnauja, nes pokalbiui su žurnalistu privalo gauti oficialų vadų sutikimą.
„Aš logistu dirbau Lietuvoje ir užsienyje, esu įpratęs iš anksto pasirūpinti visomis smulkmenomis ir triūsti maksimaliai susikoncentravęs, o čia dar nėra atsikratę posakių „padarysiu vėliau“, „kaip nors praeis“, „pamiršau užsakyti“, dėl to kitose brigadose yra problemų dėl aprūpinimo, o tai fronte nėra gerai“, – per paskutinį susitikimą kalbėjo tautietis.
Skiria rizikingiausias užduotis
Vadai bei bendražygiai labai giria ir Lipcių fronte Charkivo prieigose esantį lietuvį Raimundą Urvikį. Jis prieš tai 17 metų tarnavo Lietuvos kariuomenėje, vėliau uždarbiavo užsienyje, o prieš pusantrų metų atvyko į frontą Ukrainoje.
„Nepatinka man Lipciuose, iki tol visą laiką buvau Donecko srityje, iš pradžių prie Bachmuto, pastaruoju metu prie Časiv Jaro, buvau pripratęs prie tenykščių sąlygų. Rusams ėmus veržtis į Charkivą, prieš mėnesį perkėlė čia, kur daug kas yra kitaip“, – sakė Raimundas.
Vyriškis papasakojo, kad jo užduotis yra nuvežti šturmo grupės narius kuo arčiau fronto linijos, o vėliau juos iš ten parvežti, kartu paimant ir sužeistuosius bei žuvusiuosius. Pačias rizikingiausias užduotis vadai visada skiria jam, nes tik jis yra išėjęs specialius mokymus vairuoti amerikietišką šarvuotąjį automobilį „Humer“.
„Tai superinė mašina, atlaiko šūvius ir nedidelių skraidyklių mėtomas granatas, o sprogus padangai vis vien galima nuvažiuoti dešimt kilometrų ir pasprukti iš pavojingos zonos. Su ja aš išgelbėjau daugybę gyvybių, išveždamas karius iš mirtinų spąstų, nors ne kartą pats jau žegnojausi“, – pasakojo karys.
Tačiau Lipciuose lietuviui į užduotį tenka vykti ne su šarvuotąja mašina, o paprasta. Mat priešo skraidyklės dabar yra aprūpintos galingesnėmis granatomis ir tiesiog „medžioja“ šarvuotąsias mašinas.
Neseniai pats įsitikino, kad dėl rusų dronų gausybės labai pasikeitė situacija net pačiame Charkive. Jame kovotojams yra nurodyta tapti „nematomiems“– nusivilkti karinę aprangą.
„Manęs neįsileido net penki viešbučiai, nes atvykau su kovine mašina ir neturėjau civilių drabužių, o pernakvoti galėjau tik labai brangiame, turinčiame požeminį garažą, jame paslėpiau mašiną. Rūkyti į lauką ar balkoną nurodė išeiti tik dėvint chalatą, o ne karinę aprangą“, – sakė lietuvis.
Blogiausia yra tamsiaodžiams
Prieš kelias savaites rusų dronai susekė, kad dviem sunkvežimiais yra vežama ginkluotė į frontą, ir kariams trumpam sustojus Charkivo pakraštyje, paleido granatas. Sprogimo vietoje liko didžiulė duobė, o nuo skeveldrų užsiliepsnojo ir sudegė netoli statomas prekybos centras.
„Blogiausia yra užsieniečių legione tarnaujantiems tamsiaodžiams iš JAV bei Lotynų Amerikos, nes jiems patariama iš patalpų neišeiti į gatvę, kad neatkreiptų priešui pranešinėjančių kolaborantų dėmesio. Kolumbiečių paprašytas ne kartą vykau į parduotuvę jiems pripirkti maisto“, – sakė lietuvis.
Atvažiavęs į autoservisą čia netikėtai sutikau dar du „lietuvius“. Vienas vadybininkas ant kombinezono turėjo prisisiuvęs lipduką su užrašue „Viačeslav Litvin“, tai reiškia, kad jo protėviai kažkada gyveno Lietuvoje. Atvykėliams iš Lietuvos senovėje prigydavo pavardė „Litvin“ arba „Litvinenko“.
Tuo tarpu gretimos automobilių stiklų pakeitimo įmonės vadovas Sergejus Sergienko, pamatęs mano mašinos numerius, ėmė lietuviškai dainuoti. Paaiškėjo, kad vyriškio žmona Oksana Grigalienė, šiuo metu su dukterimis laikinai gyvenanti Belgijoje, yra kilusi iš Šilalės.
Ten Sergejus dažnai lankėsi, šiek tiek pramoko kalbos ir įgijo draugų. Jie, karui prasidėjus, suaukojo pinigų ir atvežė mašiną kariams. Tiek V.Litvinas, tiek S.Sergienko prašė perduoti lietuvių kariams bei savanoriams, kad jų automobilius taisys be eilės ir trečdaliu pigiau.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Lipcių fronte tarnaujantis Raimundas Urvikis neslepia, kad labiausiai bijo, jog iš skraidyklės į jo mašiną gali būti paleista granata.
2. Į šį apleistą namą rusų raketa atskrido po to, kai kažkoks išdavikas pranešė, kad ten apsistoję ukrainiečių kariai.
3. Rusams susprogdinus ukrainiečių sunkvežimius su ginkluote, toje vietoje liko duobė, o nuo skeveldrų sudegė prekybos centras.
4. Šia mašina, spėjama, vyko kariškiai, kai į ją pataikė drono numesta granata.
E.Butrimo nuotraukos
