„Sprogo netoli namo, kuriame gyvename trise, ir ėmė viskas aplinkui liepsnoti. Supratome, kad pastato neišgelbėsime, todėl daiktus bei techniką turėjome skubiai pergabenti į kitą tuščią namą ir gesinti žolę, kad ugnis į jį irgi nepersimestų. Gesinome kelias valandas, apsvilau rankas, iškilo pūslės, teko apibintuoti“, – pasakojo tautietis, paprašęs neminėti jo pavardės.

Šis lietuvis, kaip ir kiti kariai, gyvena apie dešimt kilometrų nuo fronto linijos esančiame kaimelyje, iš kurio pasitraukė dauguma gyventojų.

Karo pradžioje apleistuose namuose kovotojai apsistodavo po 8–12, tačiau dabar ne daugiau kaip po 3–4, nes priešo žvalgybinėms skraidyklėms pamačius didesnį karių susibūrimą, į tą vietą atlekia bombos.

Automobilius bei karinę techniką kariai slepia po medžiais arba maskuojamaisiais tinklais.

Lietuvis pasakojo, kad gaisras kilo po to, kai gretimoje pievoje po sprogimo užsiliepsnojo žolė ir medžiai, o vėjo gūsiai ugnį ėmė ginti artyn jų namo. Tame kaime tądien sudegė septyni namai, dvylika automobilių, o dėl apsinuodijimų smalkėmis du pensininkai buvo išvežti į ligoninę.

Lietuviui kariui šiemet jau antrą kartą teko gesinti liepsnas. Liepos pradžioje gyvenant kitame kaime, priešo bomba atlėkė į gretimą sodybą, kurioje gyveno pulko bičiuliai.

„Bėgau padėti tramdyti ugnį, nes ten gyveno dvi karo medikės. Jos po sprogimo buvo kiek apdujusios, sutrikusios, bet laiku išnešėme techniką, niekas nepražuvo“, – kalbėjo vyriškis.

Supleškėjo 315 kaimo sodybų

Dėl gaisrų, kylančių po priešo apšaudymo, šiuo metu ypač kenčia Rytų Ukraina – tie regionai, kuriuose vyksta fronto mūšiai. Gaisrų čia būna rekordiškai daug, todėl ugniagesiai nespėja jų gesinti. Nelaimių simboliu tapo Charkivo regione pelenais pavirtęs Studenoko kaimas, kuriame rugsėjo 3-iąją sudegė 315 sodybų.

Gelbėtojų tarnyba DSNS pagrindine gaisrų priežastimi nurodo okupantus bei užsitęsusią sausrą, mat priešams bombarduojant išdžiūvę miškai ir žolė lengvai užsidega.

Ugnis lengviau išplinta ir todėl, kad iš pafrontės teritorijos pasitraukė gyventojai, tad nedirbamuose laukuose suvešėjo žolės, o kilusių pirmųjų liepsnų nėra kas užgesina. Be to, kadangi okupantai užminavo laukus ir miškus, į pirminį židinį ne visada gali nuvykti ugniagesiai.

Tai, kad ne visada ryžtasi eiti prie ugnies židinio, pripažino ir Studenoko kaimo prieigose užkalbintas gaisrinės vairuotojas Jevgenijus Titorenka.

„Žmonės ant mūsų dabar neretai šaukia, kodėl nepuolam į gaisravietę laukuose ar miške. O kaip galim ten važiuoti, jei teritorija neišminuota? Užvakar viena mūsų mašina užvažiavo ant minos, gelbėtojas sužeistas, neaišku, ar neteks amputuoti kojos“, – skundėsi vyriškis.

Sudegusiame kaime teko išklausyti ne tik priekaištus ugniagesiams, bet ir gandus, jog ugnį sukėlė kolaborantai. Slapti Maskvos gerbėjai esą kaimą padegė iš keršto, nes jame apsigyveno daug ukrainiečių kareivių. Studenoko seniūno pavaduotoja Galina Lobko tokius gandus paneigė paaiškinusi, kad gaisras atslinko iš kaimyninio kaimo, o jie buvo apie tai įspėti ir ruošėsi jį tramdyti.

Ugnis pragaištinga ir gyvūnams

„Mes su ugniagesiais stovėjome toje kaimo pusėje, iš kur liepsnos turėjo plisti, tačiau tą popietę pakilo uraganinis vėjas, ir ugnis šėlo nekontroliuojama. Liepsnos ėmė plisti iš visų pusių, viskas ėmė pleškėti akimirksniu, o suvažiavę keliolika ugniagesių mašinų nieko negalėjo padėti“, – sakė 64 metų moteris.

G.Lobko apgailestavo, kad iš į pelenus virtusio seniūnijos pastato nepavyko išgelbėti jokių dokumentų, technikos, o daugybė žmonių iš namų išbėgo irgi be nieko.

„Iki karo čia gyveno 1500 žmonių, po tris mėnesius užsitęsusios okupacijos liko 600, o dabar sudegė lygiai pusė namų. Septyni asmenys buvo paguldyti ligoninėn dėl nedidelių apdegimų ir apsinuodijimo smalkėmis, džiaugiuosi, kad niekas nežuvo, bet ir nerimauju, kad neišnyktų gyvenvietė“, – kalbėjo moteris.

Prie sudegusios sodybos pavyko prakalbinti 65 metų Liubą Drygą, kuri kartu su neįgaliu sutuoktiniu išsigelbėjo, kai juos iš degančio namo išvedė kariškiai. Jie nuvežė į kitą kaimą pernakvoti, o ryte seniūnas davė raktus nuo namo, kurio savininkai karo pradžioje išvyko į užsienį pareiškę, kad negrįš.

L.Dryga keturis dešimtmečius išdirbo miškininke ir ne kartą dalyvavo tramdant liepsnas.

„Privalėjome ne tik gesinti, bet ir skubiai užsodinti išdegusias vietas, nes jei miškas žlugs, tai vėl įsivyraus smėlynai, dings augalija, gyvūnija ir vanduo. Nes tai stepių teritorija, o jos iš smėlio dykynių miškingomis žemėmis pavirto sovietmečiu, kai buvo užsodintos pušynais. Pastarasis gaisras padarė milžinišką žalą – vien apie mūsų kaimą sudegė pusantro tūkstančio hektarų miško“, – sakė miškininkė.

Pradinių klasių mokytojai Lidijai Prokopenko gaisras sutapo su 64-uoju gimtadieniu. Moteris raudojo ne tik dėl senelio statyto ir sutuoktinio perstatyto namo, bet ir ugnyje žuvusių gyvūnų.

Nuo ugnies saugojo lietuvių lėšomis statomą prieglaudą

„Kai ėjau į pirmą klasę, senelis kieme pasodino liepą ir pasakė: „Šie medžiai gyvena tris šimtus metų, tad per karščius suteiks šešėlį anūkams ir proanūkiams.“ Tačiau ugnis pasiglemžė ir liepą, ir šeimos nuotraukas, ir visą sukauptą turtą. Bet išvykti iš kaimo neketinam, laikinai gyvensime pas kaimynus ir statysim naują namą“, – kalbėjo pedagogė.

Tačiau dalis žmonių buvo nusiteikę Studenoką apleisti. Taip tvirtino prie kultūros namų atėjusios pasiimti nemokamo maisto davinio 48 metų Jelena Kac ir 51 metų Natalija Sidorenko.

„Gailiuosi, kad nepaklausiau sesers, pabėgusios su vaikais į Lenkiją. Persikrausčiau į sesers namą, o sūnui su marčia užleidau savąjį, bet dabar supleškėjo abi sodybos ir visi tapome benamiais, gerai, kad paramos organizacijos atveža maisto, drabužių“, – verkšleno N.Sidorenko.

Išvykstant iš Studenoko, kelyje gal dvidešimt kilometrų matėsi vien sudegę miškai. Nors Iziumo rajono valdžia pranešė, kad tądien pagaliau pavyko užgesinti šešis tūkstančius hektarų apėmusį gaisrą, pakelyje kur ne kur medžiai vis dar ruseno.

Grįžtant iš Studenoko į Charkivą, šį didmiestį irgi teko pamatyti apgaubtą juodų dūmų, nes gretimoje Cirkūnų seniūnijoje degė dvidešimt hektarų miškų ir pievų.

Gaisras siautėjo ir Ruskie Tiški kaime, kuriame lietuvių lėšomis yra statoma gyvūnų prieglauda. Jai vadovaujanti 59 metų Lena Bubenko papasakojo, kad per rusų apšaudymą užsidegė pušynas, o iš jo ugnis persimetė į pievas ir ėmė slinkti link kaimo. Kadangi šis yra vos penki kilometrai nuo Lipcių fronto linijos, iš kaimo išbėgo beveik visi gyventojai, tad gaisrą teko gesinti tik su trimis pagalbininkais.

„Tėvų namą priešo raketos sugriovė karo pradžioje, todėl gaisrą gesinau saugodama kaimynų namus ir bijodama, kad jis neatsėlintų iki lietuvių lėšomis statomos gyvūnų prieglaudos. Pavyko, bet ar įstengsim kitą kartą – nežinau, mat gelbėtojai dėl gausybės gaisrų atvyko pavėlavę“, – kalbėjo moteris.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Studenoko seniūno pavaduotoja Galina Lobko neigia tyčinį kaimo padegimą.

2. Ugniagesiui Jevgenijui Titorenkai apmaudu, kad žmonės nesupranta, jog jie negali visur vykti gesinti, nes laukai ir miškai dar yra neišminuoti.

3. Lena Bubenko su trimis pagalbininkais sugebėjo užgesinti į

Ruskie Tiški kaimą slinkusią ugnį.

4. 65 metų Liuba Dryga, keturis dešimtmečius dirbusi miškininke, nepamena tokios gaisrų gausybės, kaip kad šiemet.

5. Jelena Kac ir Natalija Sidorenko ketina išvykti iš Studenoko kaimo, nes per kaimą apėmusį gaisrą prarado visą turtą.

6. Mokytoja Lidija Prokopenko kartu su sutuoktiniu Aleksandru neteko ir gyvenamojo namo, ir daugybės augintų gyvūnų.

E.Butrimo nuotraukos