„Esu informatikas, keliolika metų gyvenu ir dirbu Ispanijos mieste Barselonoje, ten nusipirkau butą. Į jį priėmiau gyventi pagyvenusių ukrainiečių porą, o dabar ryžausi prisijungti prie konvojaus ir pamatyti karo realybę. Mamai to nesakiau, papasakosiu tik kai grįšiu į Vilnių, nenoriu, kad sielotųsi“, – sakė 46 metų Laurynas Norvydas.

Šis vyriškis buvo vienas iš trisdešimties, kurie atsiliepė į Tarptautinio Ukrainos draugų fondo vadovo Valdo Bartkevičiaus kvietimą padėti nuvairuoti mašinas į Ukrainą. Žinomas Vilniaus visuomenininkas planavo į frontą nuvežti 15 mašinų, tačiau per paskutinę savaitę padovanotų bei nupirktų netikėtai padaugėjo iki 25.

„Žolinės konvojumi“ pramintas mašinų karavanas pajudėjo iš Kauno Kristaus prisikėlimo bazilikos kiemo, į kurį išvakarėse mašinos buvo suvežtos iš įvairių Lietuvos vietų. Vairuotojai, tarp kurių buvo ir dvi moterys, irgi suvažiavo iš įvairių miestų bei kaimelių, jų amžius buvo nuo 25 iki 64 metų.

Visi šie asmenys yra verti pagarbos, nes aukojo savo laiką per šventes, atsitraukdami nuo šeimų. Dalis jų grįžo po dviejų parų, nes vairavo tik iki Lvivo, o naktį permiegoję skubėjo į darbą ir pas šeimą.

Lvive konvojus išsiskaidė, ir mašinos po kelias buvo vežamos kariams į skirtingus miestus, o dalis net į pafrontę.

„Žolinė bus dar ne viena, atšvęsti galėsime ir kitąmet, o Ukrainos kariams parama negali laukti“, – sakė vyriausi konvojaus dalyviai 64 metų jonaviškis Vladas Pranevičius ir 63 metų alytiškis Arūnas Andrijauskas. Vladas yra laikraščio „Alio, Jonava“ įkūrėjas, Aurimas keliasdešimt metų ėjo atsakingas pareigas įmonėje „Coca-Cola LT“, yra aistringas metalo muzikos gerbėjas ir per kelionės pertraukas garsiai pasakojo apie matytus koncertus Europoje.

Mašinas atvežė pačiu laiku

Iš planuotų 25 mašinų nugabenti pavyko 24, nes vieną po nedidelio susidūrimo teko Lenkijoje palikti remontuoti, ji Ukrainoje atsidūrė po savaitės. Tai, kad Žolinę švęs po karo, pareiškė ir Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos aktyvistas Jokūbas Meidus. Iš jo Lvive gavau perimti dvidešimties metų senumo „Nissan“ vairą ir nuvairuoti mašiną į už 500 kilometrų esančią Bučą. Ten mus pasitiko vietos savanoris Oleksandras Melekas, vadovaujantis paramos fondui „Tut i zaraz“.

„Mašinas atvežėte pačiu laiku, per kelias dienas jas patvarkysim, paruošim ir išgabensim kariams į Pokrovską, kur šiuo metu vyksta patys aršiausi mūšiai. Jums ten važiuoti per daug pavojinga, geriau grįžkite rinkti paramą“, – sakė Oleksandras, prisipažinęs, kad veždamas pagalbą į frontą buvo rimtai sužeistas.

Ukrainietis mums surengė ekskursiją į per okupaciją baisiai suniokotą Borodiankos miestą bei Bučos aukų memorialą. Pastarąjį apžiūrint prie jo atėjo trys ašarų neslepiančios paauglės. Merginos paaiškino, kad karo pradžioje kartu su tėvais pabėgo į užsienį, o dabar vos čia grįžusios atskubėjo parymoti prie žuvusių bendraklasių ir kaimynų, kurie tapo vienais iš 577 civilių aukų.

Dar daugiau buvo sukrėsti tie keli vairuotojai, kurie automobilius vežė į kasdienį bombardavimą kenčiantį Charkivą, regėjo atlėkusios raketos sukeltą dulkių bokštą bei klausėsi fronte kovojančių lietuvių pasakojimų. Visgi net ir tie vairuotojai, kurie vyko tik iki Lvivo, neslėpė pajutę žiaurią karo realybę bendraudami su vietos žmonėmis, ypač apsilankę Marso laukais vadinamose karių kapinėse.

Lenkia galvą lietuviams už paramą

„Sutuoktinis Volodimyras į frontą išvyko pirmąją karo dieną. Pasakė – privalau, nes savo tėvui, kuris už kovas pokario partizanų UPA būryje buvo 10 metų ištremtas į Sibirą, prisiekė, kad priešui užpuolus eis ginti tėvynės. Tą patį padarė ir sesers vyras Tarasas. Jis žuvo praėjus vos 17 dienų nuo manojo mirties. Abu jie palaidoti netoli vienas kito, tad vieną savaitę aš vykstu kapus aptvarkyti, kitą sesuo“, – pasakojo 45 metų Tania Kalytina.

Toje pačioje 3-iojoje „Azovo“ šturmo brigadoje dabar kovoja jos 24 metų sūnus Jura bei 42 metų brolis Oleksejus. Moteris išgyvena dėl jų, bet kartu ir didžiuojasi.

„Su sese visą karą renkam paramą kariams ir žinome, kaip sunku tai daryti, nes aukojama vis mažiau. Todėl lenkiu galvą prieš jus, lietuviai, už vežamą paramą.

Dar garsesnę padėką išgirdome Brody mieste netoli Rivnės. Ten vyko patriotinės roko grupės „Kozak System“ koncertas, o sužinoję apie atvykusį lietuvių konvojų dainininkai paprašė žiūrovų skanduoti padėką mūsų kraštui. Tai išgirdus kauniečio Alberto Karpavičiaus akyse ištryško ašara ir jis pratarė: „Privalėtume daugiau padėti.“

Žemaitis kariams nugabeno tralą

24 mašinų karavanas tapo pats gausiausias, kokį per karą nuvežė lietuviai. Karavane važiavo ir vienas mini tralas, kurį, gabenusį visureigį bei motociklą, vairavo Telšių rajone, Luokėje, gyvenantis Giedrius Stonkus. Žemės ūkio technika prekiaujančiai įmonei „Auksarankis“ vadovaujantis verslininkas tralą nutarė padovanoti kariams, kad šie turėtų kuo pervežti fronte apgadintą transportą. Motociklą Giedrius vežėsi tam, kad šiuo sugrįžtų namo.

„Įmonėje įdarbinau du iš okupuotų teritorijų pabėgusius ir žiaurumus išgyvenusius ukrainiečius, nenoriu, kad mano vaikams Lietuvoje tektų tai patirti, todėl ir remiu Kyjivą“, – paaiškino žemaitis.

Parama Ukrainai Lietuvoje dažniausiai asocijuojasi su viešąja įstaiga „Mėlyna ir Geltona“ bei jos įkūrėju Jonu Ochmanu, mat šis paramą Ukrainos kariams pradėjo vežti prieš dešimtmetį, vos kilus karui Donbase. Tada paramą vežti ėmė ir garsaus IT specialisto Algirdo Stonio įkurtas fondas „Pagalbos sparnai“.

Dar mažiau Lietuvos visuomenė žino apie smulkias paramos organizacijas, kurių kelios dešimtys atsirado 2022 metais prasidėjus maštabiškam karui. Pagalbą ėmė vežti net Rašytojų sąjunga, Medžiotojų draugija, Gyvūnų globos organizacijos, o jų atstovai ją iki pat dabar gabena patys.

Paramą veža ir pavieniai asmenys

Pustrečių metų gyvenant Charkive teko sutikti net tokių lietuvių, kurie pagalbą atvežė visiškai individualiai, aiškindami, kad tokiu būdu nori padėti tolimiems giminaičiams ar seniems bičiuliams. Tačiau prieš metus Kyjivas pasienyje sugriežtino paramos įvežimo taisykles, ir kariams reikalingą įrangą dabar gali įvežti tik oficialios organizacijos.

Kiek Lietuvos organizacijų veža pagalbą niekas tiksliai nežino, nes vienijančios asociacijos iki šiol įkurti nepavyko. Manoma, kad tokių nedidelių paramos organizacijų yra daugiau kaip dvidešimt, kelios paramą veža kas 1–2 mėnesius ir dideliais kiekiais, dauguma per metus 3–4 kartus, o dalis tik 1–2 kartus, viską sutalpindami vienoje mašinoje. Tačiau visi aktyvistai nusipelno pagarbos, nes siekia prisidėti prie Ukrainos pergalės ir eikvoja laiką tos šalies labui.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Vyriausiems konvojaus dalyviams – jonaviškiui V.Pranevičiui ir alytiškiui A.Andrijauskui – tai nebuvo pirmoji paramos ekspedicija į Ukrainą.

2. Vyro kare netekusi Tania Kalytina dėkojo V.Bartkevičiui už paramą.

3. G.Stonys kariams padovanojo tralą.

4. Lietuvių į Ukrainą nugabentus krovinius nešė ir vyrai, ir moterys.

E.Butrimo nuotraukos