Dirba žiemą vasarą
Spaudžiant šaltukui, ant medžių kabant šerkšnui ir saulėje akinamai blizgant sniegui, Panevėžio rajone, Naujamiestyje, duris atveria įvairius padargus ir senovinius daiktus kolekcionuojantis Albertas Klikūnas.
Nesvarbu, karštis, lietus ar šaltis, Panevėžyje gyvenantis vyras atskuba į savo dirbtuves ir imasi darbų – taiso techniką, arkliais traukiamus padargus.
„Oho, kiek būtų pinigų viską pardavus į metalo laužą“, – būna, kad svečiai nustemba.
A.Klikūnas sako po tokių žodžių tiesiog patylintis. Ką gi gali sakyti visiškiems nesusipratėliams? Juk laimė – tai ne pinigai.
„O jų kiekis“, – jau šmaikštauja.
Iš tiesų – ši muziejui prilygstanti kolekcija renkama ir tvarkoma tikintis ne finansinės naudos, o vis prisimenant jaunystę, gimtinę čia pat už Nevėžio, kaip tėvas dirbo žemę.
Neliko šulinyje vandens
Vos įžengus į sandėlį, kur pasieniais sustatyti ir aukštėliau sukelti, prie lubų pakabinti A.Klikūno eksponatai, kabo nuotraukos.
Jose – šeimininkui brangiausi prisiminimai.
„Buvo taip: už Nevėžio tėvas gauna žemės, pasistato namą. Aplink pasodina medžių. Štai už daržinės – žilvitis“, – pradeda pasakojimą apie gimtąjį vienkiemį.
Molinis tvartas buvo skirtas
10-čiai karvių ir 2 arkliams.
Gyvenimas tekėjo savo vaga, kol sovietmečiu prasidėjo melioracija, žmones iš vienkiemių suvariusi į gyvenvietes. A.Klikūnas prisimena, kaip jo tėvas tikėjosi atsilaikyti prieš šį monstrą, bet kartą atvažiavo daugiakaušis ekskavatorius, nuleido savo didžiulį snapą ir išvarė griovį.
Tėvas rytą atsikelia, o šulinyje vandens nebėra. Tuomet ir jis iškėlė aukštyn rankas, pasidavė, sutiko keltis į Naujamiestį.
Valanda – seniems prisiminimams
Išsikeliant ekskavatorius vėl atvažiavo. Šįkart išrausė didžiulę duobę. Į ją suvertė pastatų pamatus, susprogdintus akmenis.
„Palaidojo duobėje viską, žemę išlygino ir išvažiavo... Dirbu tą žemę, tai kokį didesnį akmenį, tai surūdijusį gelžgalį iš gimtųjų namų randu“, – pasakoja.
Ar įmanoma su šituo susitaikyti?
To paklaustas, A.Klikūnas nusisuka: „Kaip čia pasakius...“
Matyti, kad ši tema vyrą ypač graudina. Jis prisipažįsta, kad nuvažiavęs žemės dirbti, užgesina traktoriaus variklį ir kokią valandą pasėdi, prisimena vaikystę, savo šeimą.
Ir kitose išsaugotose senose nuotraukose – jis su broliu, tėvas naktigonėje, kai atvažiavo prie Nevėžio ir bidonais semia vandenį arkliams pagirdyti.
Dar vienoje tėvas veikiausiai vagoja bulves, nes bulvienojai arkliui – iki pilvo.
Plūgą atplukdė iš Latvijos
Kuris eksponatas brangiausias širdžiai? Juk čia – apie tris dešimtis plūgų, taip pat drapokai, kuliamosios, arklio pakinktai, sėjamoji, kultivatoriai, du traktoriai, sviesto muštokės, girnos, žibalinės lempos... O jau varžtų varžtelių... Šeimininkas prašo atsarginių dalių ir detalių net nefotografuoti – jų prireikia tvarkant įrenginius, kad jie ne tiktai akį džiugintų, bet ir veiktų.
Sunkieji eksponatai – ant ratukų, todėl juos galima stumdyti iš vienos vietos į kitą.
A.Klikūnas prisipažįsta, kad protą, kaip sakoma, pametęs dėl plūgų – įvairių firmų, skirtingų šalių gamybos, tai vienu korpusu, tai keturiais. Tokį, pavyzdžiui, prieš 90 metų rusų kalvių pagamintą keturkorpusį traukdavę 3 arkliai.
„Plūgai yra mano silpnybė. Ko norėti, juk esu žmogus nuo žagrės“, – šypsosi.
Tad argi keista, kad brangiausias eksponatas ir yra tėvo plūgas. Jis – priešais sandėlio pastatą, ant akmens.
O įdomiausia istorija – vokiečių gamybos plūgo. Jis buvo atplukdytas į Lietuvą iš Latvijos per Nemunėlį Biržų rajone.
Vaikystės žibalinė lempa
Seniausias eksponatas – medinė močiutės, kaip A.Klikūnas sako, babos, spinta. Jai – 115 metų. Ranka nuglostydamas spintos lentas, šeimininkas rodo, kad iš geležies – tiktai spyna ir vyriai. O vinys – medinės.
Restauruota tokia senovinė spinta greitai rastų vietą, bet kol kas jos lentynose naujamiestietis laiko knygas ir laikraščius.
Iš močiutės namų atkeliavusi ir viena iš daugybės žibalinių lempų.
Ar pats prisimena, kaip jos būdavo naudojamos?
„Kaip neprisiminsiu? Juk ir mūsų namuose elektros nebuvo, pamokas ruošdavau prie žibalinės lempos“, – nustemba dėl tokio klausimo.
O tuomet, palypėjęs kone iki lubų, nukabina ir rodo močiutės lempą – ji žalsvo stiklo, tikrai graži.
Pašnekovas prisipažįsta turintis dar gražesnę negu šita – taip pat močiutės, ji carinė, bronzinė, su liūto galvomis. Bet sandėlyje jos nelaiko, kad nepriviliotų vandalų.
Kitos žibalinės lempos – iš įvairių pasaulio kampelių. Yra iš Kinijos, bet yra ir iš Tiuringijos.
„O čia – ridikiulis iš babos sodybos“, – juokiasi rodydamas sieką. Tokios pintinės buvo naudojamos matuoti, pavyzdžiui, tam tikram grūdų kiekiui. Tik, žinoma, močiutė į bažnyčią eidavo su kitokiu rankinuku.
Pagal greitį – į skirtingus takelius
„Dabar atspėkite, kas tai“, – šelmiškai šypsosi A.Klikūnas. Kažkoks juodas prietaisas su viduje priraitytais keistais zigzagais. Šeimininkas ilgai nekankina, paaiškina, kad šis įrenginys – žirniams valyti.
Žirniai iš viršaus būdavo supilami ir pagal greitį patekdavo į skirtingus takelius – atskirai sveiki, suskilę ir šiukšlės. Ką gi, genialu tai, kas paprasta.
Šį įrenginį jam padovanojo mokslo draugas. A.Klikūnas baigęs tuometę Veterinarijos akademiją.
Sandėlyje yra ir grūdus valydavusi vadinamoji šatraunia, šiaip primenanti gulsčią kubilą.
Kitas draugas jam atidavė austrišką separatorių ir muštokę sviestui mušti. Bet šioji – ne aukštaičiams įprasta, o sukama su rankena.
Su rankena turbūt lengviau? To paklaustas, naujamiestietis šypteli, kad niekur nesidėsi, ir su viena, ir su kita padirbėti reikia.
Betrūksta dviejų varžtelių
Kita mįslė korespondentei taip pat neįkandama. A.Klikūnas juokiasi, kad kai kam šis įrenginys priminęs centrinio šildymo katilą. O iš tiesų tai vėjinio malūno girna.
Naujamiestietis svarsto, kad būta itin nagingo meistro, nes ne tiktai gerai, bet ir gražiai padarytas darbas.
Toliau – angliškas vidaus degimo variklis „Blackstone“. Šeimininkas pamena, kaip į klėtį atvilkdavo kuliamąją, mama bėgdavo su kibirais vandens varikliui aušinti. Vyrai rankeną rankomis sukdavo.
Pabandė ir korespondentė rankeną pajudinti – ši net nesujudėjo.
„Kai įrenginys neveikia, jis tik ketaus kalnas. Baigiu surinkti, betrūksta 2 varžtelių, bandysiu kurti“, –
net žiba šeimininko akys.
Kuliamąją vos vos parsivežė
Pasiteiravus, ar viską geba sutaisyti, A.Klikūnas patikina: „Kas įdomu – viską susiremontuoju.“
O namuose – tokia pat ideali tvarka? Šeimininkas šypsosi ir nieko neatsako.
Jis veda parodyti arklių traukiamo vežimo su medinėmis ašimis. Vyras didžiuojasi, kad tokių medinių ratų vargu ar rasi netgi Niūronių arklių muziejuje.
Čia pat ir senovinė lineika, karieta.
Žmogaus rankų laukia medinė kuliamoji. Buvę savininkai ją apklojo šiferiniais lapais, bet padėjo po lietaus lašais. Šie smarkiai pakenkė.
„Vos vos parsivežiau. Ant traliuko su traktoriumi padėjo užtraukti. Sutvirtinau kol kas lenta, kad nesubyrėtų. O priekinis tiltas atitrūko“, – apgailestavo vyras.
Dar viena bėda, kad tokiam dideliam daiktui sandėlyje nebeturi vietos.
Grobis – iš nepažinoto vyro
A.Klikūnas džiaugėsi, kad sužinoję apie jo muziejų žmonės senus daiktus kartais tiesiog dovanoja. Vos ne per prievartą jam taip įbruko seną telefono aparatą.
„Sako: imk mobilų telefoną. Bet kad man nereikia, tai kam aš imsiu?“ – spyriojosi.
Bet kad jau šitaip siūlė, paėmė. Parsivežė, apžiūrėjo ir tik tuomet suprato daikto vertę. Ant telefono ragelio lietuviškai rašyta: „Klausant paspausti, kalbant atleisti.“
Tartu, Estijoje, telefonų fabrike pagamintas telefono aparatas Smetonos laikais buvęs naudojamas geležinkelio darbuotojų. Šie įsilipdavę į stulpą ir ryšį tikrindavę.
„Pirmasis mobilusis telefonas, o dar nenorėjau imti“, – juokiasi.
Pastaruoju grobiu jis vadina daiktus, gautus iš iki tol taip pat nepažinoto žmogaus. Pasiūlė imti arklio pavalkus, o tuomet dar plūgą, svarstykles, aparatėlį šienapjovės ar kuliamosios dalgiams galąsti.
„Ir čia vietoje turiu pagalbininkų. Alvydas Galeckas pagelbėja eksponatus parsivežant, tekintojas Jonas Ragažinskas remontuojant, o Rimas Banevičius ir Vytautas Kriaučiūnas vis skatina ir ragina senovinius daiktus ir padargus toliau rinkti“, – sakė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Veždamasis į Naujamiestį šią medinę kuliamąją vyras sutvirtino lenta, bet priekinis tiltas vis vien atitrūko.
2. Iki vėjinio malūno girnos tenka brautis pro kitus įrenginius, bet ją apžiūrėti tikrai verta.
3. Traktorių „Belarus“ naujamiestietis vadina vizitine kortele.
4. Betrūksta dviejų varžtelių, ir A.Klikūnas baigs remontuoti angliškąjį „Blackstone“.
5. Kolekcionieriaus silpnybė yra plūgai – įvairių formų, pagaminti vis kitų kalvių.
6. Tėvo plūgą A.Klikūnas užkėlė ant akmens. Šis eksponatas širdžiai brangiausias.
7. Vežimo ratai, darbo reikmenys, arklių pavalkai – jau ir ant sienų beveik nebėra laisvos vietos.
8. Mediniai vežimaičiai sukelti į „antrą aukštą“, už traktoriaus.
9. Senovinį ragelį A.Klikūnas vadina pirmuoju mobiliuoju telefonu.
10. Žibalinė lempa primena močiutės namų šilumą.
