Paklaidžiojo takais takeliais
„Dvyliktoje klasėje nuspręsti, ką veiksi gyvenime, – tikra loterija!“ – įsitikinusi iliustratorė Živilė Kairytė.
Ir į klausimą, kodėl aukštojoje mokykloje nestudijavo grafikos ar tapybos, bet kibo į politikos mokslus, ji atsako būtent taip.
Atvirukų, iliustracijų ir plakatų autorė, prisistatanti kūrybiniu pseudonimu Kudla Kudla, į meno kelią įžengė tik po to, kai paklaidžiojo takais ir takeliais. Jos istorija ne vienam gali būti paskata nebijoti judėti ir keistis.
Galop taip susiklostė, kad jos šeima dabar – Anykščių gyventojai, atsikraustę čia iš Vilniaus prieš gerus dvejus metus.
Jie keturiese – ji, vyras garso inžinierius Tomas bei du sūnūs – 6-erių Marius ir 5-erių Polaris.
Prestižinė vieta ne visada miela
Kodėl piešdama ji tampa Kudla Kudla?
Tai susiję su laisvu moters darbų stiliumi ir pasipūtusiais, banguotais plaukais, paverčiančiais ją išskirtine.
Bet šis pasakojimas ne apie išvaizdą ir garbanas, o apie pastangas ieškant savo vietos.
Kai mergina buvo abiturientė, jai sekėsi humanitariniai mokslai, patiko literatūra.
Vienuoliktoje klasėje, prasidėjus dailės istorijos pamokoms, šiam dalykui ji pajuto susidomėjimą ir potraukį, tačiau tikina nesvarsčiusi apie dailės studijas – anuomet neturėjo jokių piešimo įgūdžių.
Ž.Kairytė mielai būtų studijavusi psichologiją, bet matematikos egzamino vertinimas sutrukdė. Per kitus žinių patikrinimus ji pasirodė puikiai, ir štai, būsima kūrėja – Vilniaus universiteto daugelio geidžiamos tarptautinių santykių ir politikos mokslų studijų programos pirmakursė.
Euforija patekus į prestižinę vietą tęsėsi neilgai. Studentė netrukus suprato: atsidūrė ne ten, kur norėtų nuolat save matyti.
Niekur nedingsi – šiek tiek kantrybės ir bakalauro diplomas jau rankose.
Indėnams – apie pilietines teises
Pamaniusi, kad kol neturi įsipareigojimų, būtų gerai prasiblaškyti, Ž.Kairytė išvyko į Vokietiją. Vėliau atsidūrė Argentinoje ir ten praleido dvejus metus.
Savo politologinį išsilavinimą mergina panaudojo savanoriaudama indėnų bendruomenėse.
Vietiniai žmonės dėl civilizacijos plėtros ir miškų kirtimo buvo priversti keltis į miestus, tad dalis jų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. O ji nemokėjo ispanų kalbos, tačiau bendraudama greitai ją perprato.
Lotynų Amerikos kultūra kaipmat savanorę įtraukė. Anot dailininkės, ten niekada nesijauti vienišas – aplinkiniams draugiškai kalbinant, nori atsakyti tuo pačiu.
„Argentinoje vietiniams pasakojau apie visuomenines ir pilietines teises. Reikėjo gi juos tikinti, kad teisių turi ir jie“, – prisimena viešnagę egzotiškame krašte.
Pats pagrindinis klausimas
Į Lietuvą ji sugrįžo prieš gerą dešimtmetį, per patį ekonominės krizės įkarštį. Pažįstami ją klausiamai nužiūrinėjo: ką dabar veiks ta pargrįžėlė. O ji netikėtai gavo darbą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje.
Paklausta, kuo dirbo, nusikvatoja: ministerijose būna tik vedėjai, jų pavaduotojai ir vyriausieji specialistai.
Įsidarbinusi vyriausiąja specialiste greitai pajuto: ši įstaiga – ne jai, nors iš pradžių ir džiaugėsi uždarbiu bei tuo, kad gali atsiskirti nuo tėvų.
Tai buvo dar viena proga paklausti savęs, kur yra jos vieta?
„Tuomet kaip atsvarą nemėgstamam darbui pradėjau lankyti privačias dailės pamokas“, – sako kūrėja.
Prabėgo keleri intensyvūs metai, ji pramoko piešimo, kompozicijos, tapybos pagrindų.
Jachtoje gyventi nešalta
Darbas keitė darbą. Netrukus ji susipažino su būsimu vyru. Pradėjusi lauktis kūdikio pora sumanė, kad prieš apsigyvenant sėsliai reikia pakeliauti. Tomas kilęs iš Klaipėdos – jis nebijo vandenų, yra buriuotojas.
Kūdikiui buvo 7 mėnesiai, kai susidėję mantą jie jachta išplaukė į Norvegiją. Vaikui jūroje išdygo pirmasis dantukas.
Atvykę į Oslą keliautojai nuo spalio iki vasario gyveno savo laivelyje, prišvartavę jį marinoje. Taip vadinasi laivų stovėjimo aikštelės.
Šildantis radiatoriais laivelyje – ne šalčiau negu neapšiltintoje Lietuvos kaimo trobelėje.
„O ieškotis namų ant žemės nusprendėm tada, kai sužinojom, kad laukiamės antro vaikelio“, – šypsosi pašnekovė.
Ir prie poliarinio rato
Norvegijoje jie daug nekeliavo, bet įvairiose šalies vietose gyveno ketverius metus. Vyras dirbo žvejybiniuose laivuose, lašišų fermose, o moteris dienas leido su vaiku. Kai mažylis bangų sūpuojamas užmigdavo, ji čiupdavo popierių, piešimo priemones ir pasinerdavo į kūrybą.
Tuo metu ji aiškiai juto, kad grįžusi į darbo rinką kels veiklos bures į kitą pusę.
Antrasis sūnus gimė tuomet, kai pora jau gyveno už poliarinio rato, netoli Rusijos sienos.
„Ten pusę metų trunka poliarinė diena, o pusę metų – naktis. Nuvykome kovo 1 dieną, tada ketvirtą ryto saulė į akis jau plieskė – naktis nebeužtrukdavo. Užtat snigo – iki birželio. Kai pirmą kartą žiemos tarpušvenčiu nuskridome apsižiūrėti, vidurdienis atrodė tarsi apniukusi diena. Po valandos staiga sutemo. Nuo tada visą laiką laukiau, kada valgysim vakarienę. Vėliau apsipratau“, – juokiasi Ž.Kairytė.
Prie poliarinio rato alyvos pražydo rugpjūčio pabaigoje, o miško medžių aukštis ten tesiekia kelius.
„Kieme žaliavo serbentų krūmas. Uogos pradėjo nokti spalio pabaigoje. Vaikas kiekvieną dieną eidavo jų pažiūrėti. Neprisirpo – nušalo “, – sako.
Bet taigoje pilna puikių miško uogų: mėlynių, spanguolių, arktinių tekšių.
Ten neblogai auga bulvės, poliarinių dienų šviesa kompensuoja šilumos stygių. Lietuviams trūko žalumos ir medžių, bet vietiniai žmonės jiems buvo ypač malonūs.
„Kuo toliau į šiaurę, tuo jie šiltesni“, – pastebi ir iškart nustebina: mėgstamiausias norvegų patiekalas yra pica.
„Šiaurėje elniena populiari, ir vienas iš nacionalinių valgių yra iš jos gaminamas. Rujos metu, kai vykdavo šiaurės elnių migracija, šie gražūs žvėrys miestelyje prarisnodavo ir pakelėse būdavo jų pilna“, – prisimena.
Vilnius labai išsiplėtęs
Gimtinės vilnietė labai ilgėjosi. Kai pagaliau šeima nusprendė, kad pasaulio tolių jai gana, nepanoro apsistoti sostinėje. Jau nebegalėjo be gamtos. „Važinėjome visur ir ieškojome geriausios vietos. Anykščiuose užplūdo geras jausmas... Susipažinome su dvejus metus ten gyvenančia vilniečių šeima. Jie taip viską gražiai nušvietė! Pripasakojo, kaip čia gera vaikus auginti. Kaipmat atsirado ir tinkama vieta gyventi“, – šypsosi Ž.Kairytė.
Ji nebenori kasdien sėdėti kamščiuose, nors patinka senamiestis ir Žvėrynas – ten gyvena jos mama, bet Vilnius dabar nepalyginamai išaugęs, visko čia labai daug: minčių, idėjų. Užtat jai tik trūksta sostinėje paliktų senelių pagalbos. Anykščiuose artimi santykiai su aplinkiniais dar tik mezgasi.
Savo rankomis – tikriau
Ž.Kairytė jau puoselėja savo svajonių veiklą – yra iliustratorė, dirba savarankiškai. Išsyk pradėjo gauti užsakymų: žmonės prašo pavaizduoti tai šį, tai tą.
Visą vasarą Užimtumo tarnybos finansuojamuose kursuose ji studijavo grafinį dizainą. Kiekvieną dieną internetu jungėsi į nuotolines paskaitas, atlikinėjo namų darbus. Mokymais ji džiaugiasi – papildė savo technines žinias.
Bet piešia ji ne tik kompiuteriu, bet ir savo rankomis. Tapo ir guašu, ir spalvotais pieštukais, kuria koliažus – yra atvirukų autorė. Bet norėdama užsidirbti per greitus užsakymus, neturi bodėtis ir kompiuterio.
„Man tradicinėmis priemonėmis atliktas kūrinys atrodo tikresnis, mielesnis, turintis daugiau gylio. Čia kaip lyginti akustinę ir elektroninę muziką arba popierinę ir elektroninę knygas“, – papildo pasakotoja.
Dailininkė neseniai iliustravo Renatos Rehnstedt novelių knygą suaugusiesiems „Likimų katilai“ ir patyrė puikų jausmą – gimstančią knygą. Svajoja ji ir iliustruoti knygas vaikams.
Į savo studiją menų inkubatoriuje ji keliauja dažnai, tačiau ne kasdien, priklausomai nuo to, kokia situacija namuose.
Vaikams susirgus, ji lieka su jais. Kaip ir kiekvienai mamai, tuomet visi darbai traukiasi į antrą planą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Taip atrodo Oslo saulėlydis ten, kur stovi nedideli laiveliai. Šeima kurį laiką su mažyliu ir gyveno laivelyje. Būsto pradėjo ieškotis sužinoję, kad laukiasi antro vaiko.
2. Kai plaukė į Norvegiją, šeima stabtelėdavo ne vienoje vietoje, užsuko ir į Kopenhagą.
5. Akmenuota Švedijos pakrantė taip pat tapo stotele iš Klaipėdos plaukiant laiveliu į Norvegiją.
6. Tai fotosesijai išdžiaustyti menininkės darbų atspaudai. Žiemos gamta tarsi vieta, kur laksto ne pieštos, bet gyvos lapės.
7. „Autoportretas vonioje“.
8. „Stebint varnas“.
9. Ž.Kairytė iliustravo Renatos Rehnsted novelių rinkinį „Likimų katilai“. Dailininkei patiko, kad dirbo ne viena – knygos parengimas reikalauja daugelio žmonių darbo.
10, 11, 12 ir 13. Tai Ž.Kairytės kuriamos paveikslėlių knygelės vaikams „Karalaitė ir tamsa“ iliustracijos. Autorė pati planuoja parašyti ir tekstą – didžiuma dalies istorijos minčių kol kas dar neperkelta ant popieriaus. Ties šia istorija ji dirba akrilu bei guašu.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
