Senoje namų lentynoje, tvarkydamas praeities reliktus, atskleidžiau itin daug prisiminimų žadinančią knygelę – 1994 metais išleistą Juozo Mėdžiaus „Vieversių žiemą“.
Kuklus pilkas leidinukas su 73 eilėraščiais antrajame viršelyje slėpė liūdną datą – kadaise ranka prirašyta „Mirė 94.05.3“. Tai tarsi savotiškas post scriptum, nukeliantis mūsų atmintį į trijų dešimtmečių tolumas ir klausiantis: ar dar neužmirštas tas nuo Karsakiškio skubėjęs žmogus, kadaise džiuginęs ir gražinęs Panevėžio kultūrinį veidą?
Paskutinį kartą lemtis mus suvedė Respublikinės Panevėžio ligoninės palatoje, kur Juozas buvo ruošiamas, rodos, nesudėtingai operacijai. „O jei mirsiu...“ – jo akyse ir lūpų kampučiuose virpėjo tada, rodos, toks banalus ir sunkiai atsakomas klausimas. Teko raminti, kad taip nebūna, kad jis, pusamžis vyras, plūgu suars dar ne vieną gimtojo Ūsiškio vienkiemio vagą, kad sulauks ir ką tik pasirodžiusios savo knygelės viešo pristatymo.
Vis dėlto Juozo nuojauta buvo stipresnė už mano paguodą. Kitą dieną, po operacijos, sužinojome, kad Juozo angelai neišsaugojo…
Į laidotuves atvyko saujelė giminių, berods, nuo Kazlų Rūdos, poetą pažinoję kaimynai, keturi ar penki Panevėžio literatai. Šarvojo namuose su dideliais vainikais ir vis pakarpomomis žvakėmis.
Graudu buvo matyti nuo metų naštos ir ūkio darbų sulinkusią jo vienintelę seserį, kuri vis nenustygo vietoje, neturėjo kada stoviniuoti prie brolio karsto. Pėsčiųjų procesijoje, pamenu, su taip pat iš miesto atvykusia etnokultūros specialiste Vitalija Vasiliauskaite nešėme vainiką ir graudžiai tylėjome – taip viskas netikėta. Takas vedė į Žiliškių kaimo kapinaites, nuo kurių kalnelio vėrėsi saulėtos pavasarį sutikusios lygumos…
Šiandien jauni panevėžiečiai gali paklausti: kas buvo tasai Mėdžius? Žemdirbys, medkirtys, kraštotyrininkas, poetas? Be abejo, poetas. Galbūt mažiau rašęs, nei taip pat jo talentu besidžiaugusi Elena Mezginaitė, nei kur kas daugiau knygų išleidęs Jonas Strielkūnas.
Šiandien retas kraštietis gali pasidžiaugti turįs savo lentynose jau bibliografine retenybe tapusią jo knygą, retas patiki, kad kadaise nelengva buvo pagarsinti kūrybą, kurioje „painiojasi“ žodis „Lietuva“ ar kai kokios su tautos skauduliais susijusios metaforos. Norisi tikėti, kad „Vieversių žiema“ šiandien dar nenurašyta nei Panevėžio, nei Karsakiškio bibliotekose, nei Kraštotyros muziejuje, kur Juozas, vis pasiguosdamas sveikata, su kaupeliu plušėjo kelis dešimtmečius.
O gal J.Mėdžiaus kūryba per šitiek metų buvo patekusi į kurį nors garsiosios „Senvagės“ numerį? Sklaidau šį įdomų žurnalą, bet... nesimato. Matyt, klasikinės žemdirbiškų eilių intonacijos netinka šiuolaikinės poezijos kontekstui. O būtų džiugu ir teisinga, jei kai kas ištartų: mielieji, jūs turėjote ne kažkokį pseudoromantinį saldžiosios lyrikos atstovą, o tikrą poetą. Tad kas trukdo jį prisiminti, paskaityti iš kuklios pilkos knygelės bent per „Poezijos pavasario“ renginius?..
„Mariau, čia tau...“ – užėjęs į muziejaus mokslinių darbuotojų kontorą, gyvavusią Respublikos g. 3 stūksančiame pastate, Juozas traukė iš savo didelio portfelio raudonskruostį obuolį. „Už ką?“ Nė už ką. Gal už tai, kad paguosdavau, kai jam nesisekė meilėje, o nedidelę, vos kelių paveikslų pjesę apie Joną Biliūną sukritikavo viena graži teatro aktorė ir pristabdė užmojį parodyti pačiam Miltiniui.
Be to, dar prieš nugabenant vieną kitą eilėraštį „į spaudą“, Juozas norėjo, kad jį paskaitytų kai kurie irgi rašinėjantys bičiuliai. Tada nunešdavo, dažniausiai Elenai, su dideliu kvepiančiu tėviškės sodo obuoliu...