– Stanislovai, per Sausio 13-osios įvykius fotografavai Panevėžio laisvės gynėjus prie telekomo. Tavo nuotraukose jie liko tokie jauni, pilni vilčių... Ar dažnai žmonės save atpažįsta nuotraukose, kaip reaguoja? Gal žinai, kaip susiklostė jų likimas?
– Būna, kad save atpažinusieji dėkoja su ašaromis balse ir akyse – tas man svarbiau už bet kokius apdovanojimus ir medalius.
Apie jų tolesnį gyvenimą dažniausiai nežinau, nebent nuotraukose save pamato mano draugai.
Žmonės atpažįsta ne tik save, bet ir tėvus, artimuosius. Pasakoja, pavyzdžiui, kad mamos nebėra, o štai tokioje prasmingoje nuotraukoje jos atvaizdas išliko. Sako, kad pasižiūri į nuotrauką – ir ašaros bėga antrą dieną.
Save nuotraukoje pamatė jaunalietuviai, gitara grojęs vaikinukas.
– Kaip reaguodavo žmonės, prieš save išvydę fotoobjektyvą? Neslėpdavo veidų, nenusisukdavo?
– Nenusisukdavo. Bet ir aš ėjau atvira širdimi, suprasdamas, kad tai – mano tauta, aš – jos dalis. Fotografavau nesislapstydamas, nešnipinėdamas, nemeluodamas. Buvau vienas jų.
Minia pasitiki, kai žino, kad fotografas fiksuoja tautos istoriją.
– Ar neapmaudu, kad per okupantų šturmą buvai ne sostinėje, o Panevėžyje?
– Nesigailiu dėl to, nes kažkas juk turėjo fotografuoti ir Panevėžyje, taip reikėjo Sąjūdžiui. Be manęs, daugiau nebuvo kam. Į Vilnių išskubėjau kitą dieną, mačiau barikadas, prie laužų dar tebebudinčius laisvės gynėjus. Kai dar mokėsi mokykloje, mano sūnus Ugnius jas nusinešė parodyti klasiokams. Šie nuščiuvę nuotraukas apžiūrinėjo – juk istorija užfiksuota vieno iš jų tėvų. Tai paveikia kur kas giliau nei ilgiausi pasakojimai.
– Pamenu tą nuotrauką, kurią įrėminai sename lango rėme... Labai iškalbinga.
– Taip, ir nuskeltu stikliuku, geležiniais vyriais. Šis rėmas rastas kitoje vietoje, bet jis labai simboliškas – išplėšta istorijos dalis.
Pats filosofas Arvydas Šliogeris įvertino, kad toji nuotrauka simboliška visomis prasmėmis.
Laukiu, gal kuris istorikas ar žurnalistas rašys knygą apie Sąjūdį, tam reikalui tvarkau fotoarchyvą, skenuoju negatyvus.
– Pats ne kartą esi sakęs, kad turi dar niekad nepublikuotų, viešai nerodytų nuotraukų apie Sąjūdį ir Sausio 13-osios įvykius. Pavyzdžiui, kaip panevėžiečiai Laisvės aikštėje sodina Atgimimo ąžuoliuką. Kartu su visais – ir maži vaikai. Galbūt šiemet surengsi tokių nuotraukų parodą?
– Toms nuotraukoms dar neatėjo laikas. O noras rengti parodą dažnai atsimuša į pinigus. Kartais atrodo, kad nuotraukos, kuriose užfiksuoti sąjūdiečiai, Sausio 13-osios įvykiai, Baltijos kelias, partizanai, tik mano reikalas, o surengti parodą – asmeninis rūpestis.
Prieš kelerius metus Sausio 13-osios nuotraukas rodžiau Juozo Balčikonio gimnazijoje. Kai dėl parodos paklausiau jos direktoriaus Raimondo Dambrausko, jis triskart perklausė, ar nejuokauju. Manė, kad man per menka mokykloje parodas rengti.
Šios nuotraukos buvo tikrų tikriausia istorijos pamoka gimnazistams ir parodos svečiams.
Ir tokiais atvejais norisi paklausti: palauk, o kur kitų fotografų darbai, ar niekas daugiau nieko nefotografavo?
– Ir iš tiesų – kurgi jie?
– Kai kurių nebėra gyvų, kiti... Kiti suranda visokių pasiaiškinimų, kodėl neturi istorinių nuotraukų. Dar įdomiau, kai prieš rinkimus nuotraukose savęs ieško, bet taip ir neranda, kai kurie politikai.
Kartą Sąjūdžio muziejuje papasakojau, kaip vienas politikas man skambina ir guodžiasi, kad nuotraukose savęs neatranda. Pamaniau sau, kad tuo metu jis gal žurnalą ant sofos skaitė, o gal sėdėjo alaus bare, todėl nuotraukose ir nėra.
Bet sakau jam: „Galiu sumontuoti. Už didelius pinigus.“
Vakare, po renginio, jis man vėl skambina baisiai susinervinęs, kam jį prie žmonių minėjau. Bet aš gi jo pavardės tai nesakiau!
– Tikrai būtum už pinigus nuotrauką sumontavęs?
– Žinoma, kad ne! Bet juk pajuokauti ir provokuoti galima!
– Ko tikisi tie politikai, kurie kuo puikiausiai žino, kad slapstėsi už kitų nugarų, bet dabar savo atvaizdą tikisi pamatyti nuotraukoje?
– Tikisi, kad gal pro šalį ėjo ir netyčia į nuotrauką pateko... Kai kam geriau, jei tų nuotraukų išvis nebūtų.
– Gal vis dėlto neįmanoma užfiksuoti kiekvieno žmogaus?
– Sąjūdyje dalyvavo ir mano draugė bei kolegė poetė Elena Mezginaitė. Prabilta, kad nėra nuotraukos, kuri tai įrodytų. O aš sakau: kaip tai nėra? Aš turiu!
Jos gimtadienio proga išleidau du atvirukus – viename jos spalvota nuotrauka, kitame ji – sningant. Tiesiog privalėjau juos išleisti.
Elenos gimimo dieną jos vardo bibliotekoje, laikydamas rankoje šiuos atvirukus, stojuosi pasisakyti ir sveikinu ją gimimo dienos proga. Matau nustebusias, sutrikusias dalyvių akis. O aš kalbuosi su Elena, nes man ji nemirė. Aš jos nelaidojau. Nemačiau kapo duobės. Sąmoningai taip dariau.
Atėjęs į „Panevėžio krašto“ redakciją, buvusią „Panevėžio ryto“, taip pat galvoju apie Eleną. Nes abu čia dirbome.
Atvirukų leidimą rėmė irgi buvęs kolega šioje redakcijoje, irgi sąjūdietis, Parlamento gynėjas, o dabar seimūnas Bronislovas Matelis.
Paskambinau jam ir paklausiau, ar turi pinigų. Išgirdęs, kam reikia, atsakė: „Elenai turiu.“
Vėliau paskambinau bendram bičiuliui poetui kunigui Justui Jasėnui ir pasakiau, kad išleidau Elenos nuotraukų atvirukus. Atvažiavo tą patį vakarą.
O kai Joną Strielkūną prieš daug metų paprašiau brūkštelėti savo autografą ant mano darytos jo nuotraukos, poetas pažiūrėjo į mane ir užrašė: „Elenos draugui.“
– Bet judu su Elena visuomet buvote labai skirtingi. Kas buvo jūsų draugystės pagrindas?
– Tos pačios vertybės. Siejo ir bendras darbas.
Bibliotekoje per knygos „Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas“ pristatymą papasakojau istoriją, kaip mudu su Elena padėjome Lietuvos latvei sutrumpinti bausmės laiką.
Buvo taip: gavau iš kalėjimo laišką su eilėraščiais. Padaviau Elenai. Ji perskaitė ir tarė: „Stanislovai, tai rimta.“
Einame į kalėjimą imti interviu, Elena vos ne žegnojasi, nes aplinka neįprasta, net kalbamės darbuotojų prižiūrimi, to ir to negalima, tas galima...
Moteris papasakojo, kad, pakeitus Lietuvos ir Latvijos sienų ribas, jos namas atsidūrė mūsų pusėje, o daržas liko Latvijoje. Eidama ravėti daržo, ji nuolat kirsdavo valstybės sieną. Moteris pateko už grotų dvejiems metams.
Ji aiškino, kad kartą anksti rytą pamačiusi tai, ko pastebėti neturėjo – kaip pasieniečiai varinėja kontrabandą. Tai esą buvęs kabliukas nuteisti.
Straipsniu sukėlėme didžiulį triukšmą, ir metai iš dvejų jai buvo nubraukti.
O tuomet iš kalėjimo pasipylė laiškų daugybė – visos prašė ir joms padėti, kad būtų sutrumpintas bausmės laikas.
– Bet jau niekam nebepagelbėjai?
– Ne, nes niekas neberašė man eilėraščių (juokiasi).
– Vienu metu fotografavai ir Sąjūdį, ir Baltijos kelią, ir Panevėžį, iš negatyvų darei partizanų nuotraukas. Ar Tau pačiam šie darbai svarbesni, ar žmonių istorijos, likimai, prie kurių prisilietei dirbdamas fotokorespondentu?
– Emociškai viršų ima vis dėlto žmonių gyvenimo tragedijos, tokios, kaip Krekenavos vienkiemyje su broliu atsiskyrėliškai gyvenusios Marytės Pranskevičiūtės.
63 metus niekas net neįtarė ją esant, niekas jos niekad nebuvo matęs. Bet kartą plėšikai užmušė jos brolį. Nuvažiavome daryti reportažo. Mus pamatę kaimynai iškvietė policiją. Paaiškinome, kad esame korespondentai, šnekučiuojamės kieme ir matau, kad pro namo plyšius veržiasi dūmai. Bet juk to negali būti – namuose nieko nėra!
Prieinu artyn ir girdžiu seno žmogaus velkamų grindimis kojų čiukšt čiukšt. Prasiveria durys ir išvystu moterį, primenančią raganą. Paaiškėjo, kad pradariusi duris ji norėjo lauk išleisti dūmus, kai pakūrė krosnį.
Ši moteris – kadaise gražiausia kaimo mergina – užsidarė nuo žmonių akių iš gėdos, kai ją išprievartavo atsitraukiantys vokiečių kareiviai.
Sukrečianti istorija, ir jos nuotrauka – tokia pati. Priešingai nei istorinės, kurių nuotaika – pakylėta. Kai ji pasirodė spaudoje, sveikino net Skirmantas Valiulis.
– Turbūt nelengva ir partizanų istorija. Jau esu Tave kalbinusi ir aprašiusi, kaip į Tavo rankas pateko negatyvai, bet gal dar trumpai priminkime skaitytojams?
– Negatyvus man patikėjo Romas Kaunietis. Jų buvo 200, atsirinkau 50 geriausių. Paimi negatyvus – ir rankos dreba iš jaudulio.
Tai pirmas ir vienintelis atvejis Lietuvoje, kai nuotraukos parodai darytos iš negatyvų. Paroda apkeliavo Čikagą, Kijevą, mūsų šalies miestus.
Klausiau Romo, kodėl negatyvus patikėjo būtent man? Jis atsakė, kad daugiau nebuvo kam.
O ir dabar nebūtų.
– Gal partizanų nuotraukos Tau pačios brangiausios?
– Brangiausias – Panevėžio nuotraukų ciklas. Dvejus metus laukiau rūko. Jau buvau išvaikščiojęs visą miestą, žinojau, ką fotografuosiu, kur stovėsiu... Ir rūkas pagaliau atėjo. Dvi dienas po 12 minučių. Už šį ciklą buvau apdovanotas Baltijos šalių garbės medaliu, diplomu.
Po to vėl Panevėžį fotografavau, bet darbai jau visiškai kitokie.
Tai – kūryba, o fotografuoti istoriją – tas pat kas dokumentuoti. Ir ta istorija ne kiekvienam patogi. Ne visuomet maloni. Kad ir Baltijos kelias – atrodytų, už rankų susikibo visa tauta. O pažiūri į nuotrauką – grandinėje stovi tik dalis žmonių. Kiti – anapus gatvės, jie nėra dalyviai, tik atėję iš tolo pažiūrėti.
– Pokalbio pabaigai norėčiau išgirsti kokią nors smagią Tavo gyvenimo istoriją. Tikrai tokių turi.
– Padariau fotografijų parodą vyskupui Juozui Preikšui.
Ateinu į bažnyčią, tuoj mišios prasidės. Eidamas per sausakimšą bažnyčią jis prie manęs sustoja, spaudžia ranką. Išeidamas vėl linkteli.
Močiutės man šypsosi, pagarbiai galvas kraipo – buvau paskelbtas vyskupo draugu.
O pats vyskupas man sako: „Už tokią parodą aš, kaip ganytojas, turėčiau atleisti tau visas nuodėmes.“
O man į galvą mintis pokšt, kad turiu progą pasakyti: „Vyskupe, aš nuodėmių neturiu.“
Akies krašteliu matau, kaip vienas kunigas sutrikęs sutanoje ima ieškoti nesamos sagos. Kitas įsistebeilija į batų galiukus. Kažkokia tikinčioji išbąla po mano žodžių, bijau, nualps, nes jai šie žodžiai – kaip akibrokštas.
O J.Preikšas nusijuokia ir tarsteli kaip tik šitaip ir manęs.
Po kurio laiko gerdami arbatą prisiminėme šį nutikimą. Vyskupui tuomet paaiškinau: „Aš tikrai neturiu nuodėmių, kai palyginu save su kai kuriais kolegomis ir politikais.“
Prierašai po nuotraukomis:
1. „Šios partizanų nuotraukos darytos iš negatyvų. Pamenu, kaip juos gavus iš jaudulio drebėjo rankos“, – prisipažino S.Bagdonavičius. Nuotr. iš asmeninio archyvo
2. S.Bagdonavičiui brangios istorinės nuotraukos, bet tos, kuriose jis atskleidė žmogaus tragizmą, dar brangesnės. A.Švelnos nuotr.
3. Simboliška visomis prasmėmis – taip šią S.Bagdonavičiaus nuotrauką įvertino filosofas A.Šliogeris. Nuotr. iš asmeninio archyvo
