Berniškės – poezijos ir kraštotyrinės veiklos pradžia
„Motinos gimtinė Berniškės, – mano poezijos ir kraštotyrinės veiklos pradžia. Būdavo, seniokai kortuoja pas Mieželius, aš jų klausinėju: kada pastatyta troba, kada mirė seneliai, kaip vadinate kalnelius, miškelius, pievas?“ – prisimena Vytautas, sakydamas, nors tėvų tėviškės buvo skirtinguose rajonuose, tačiau jungė ta pati Šventosios upė.
Vytauto motina Ona Vėbraitė (1917–2003) kilusi iš Berniškių viensėdžio, Antalieptės valsčiuje, o tėvas Gasparas Indrašius (1902–1945) – iš Užpalių valsčiaus. „Jų tėviškės, – tai ir mano tėviškės – vienodai man artimos ir savos. Jos buvo ir lieka manyje“, – kalba kraštotyrininkas, prisimindamas, kaip 1970 metų rudenį melioracija „nušlavė“ Berniškes su visais sodais ir gojeliais, su trimis senais ąžuolais. Ši netektis virto pirmu eilėraščiu, išspausdintu Zarasų rajono laikraštyje „Tarybinė žemė“:
„Trys ąžuolai, trys plačiašakiai sulapojo.
Jiems vėjas, saulė suteikė jėgų, –
Gimtoji žemė – motina po kojom
Papievių juodžemėlį pylė ant šaknų...“
Poezijos paukštė, paskutinįkart nutūpusi ant apnuogintų ąžuolų šaknų, mirštančiam kaimui giedojo:
„Jau išrovė ąžuolus galiūnus, nebeliko kaimo mano gimto,
Išėjau be kelio, kur pakliūna, tarsi vaikas svetimų išgintas.
Pažemėjo visos Tavo kalvos ir nuseko sraunios Tavo upės.
Tėviške, priglauski mano galvą, – ant kapelio akmeniu pabūki...“
„Berniškių neliko, – bet liko mūsų tėvų ir senelių paliktos pėdos, ryškiai švytinčios ir laukuose, ir mano knygose. Ir likome du paskutiniai dingusio kaimo vyrai: Utenoje gyvenantis žymus pedagogas Vytautas Mieželis ir penkiolika metų jaunesnis Vytautas Indrašius“, – patikina Vytautas.
Pirmieji „bandymai“
Pirmąjį rašto darbo „įvertinimą“ Vytautas prisimena iki šiol.
Purvynės kaimo skaitykla. Pakalnėje mėlynuoja Liedžio ežeras, už langų saulė žydinčiais laukais ritinėjasi... Ir kaip nesinorės jaunam žmogui vasaros malonumais pasilepinti. Skaityklos vedėja dirbusi jauna mergina Zenė Galinytė palikdavo skaityklą atidarytą: nori skaityk spaudą vietoje, nori – knygas neškis į namus.
„Nežinau, kas stuktelėjo į galvą, – ėmiau ir parašiau apie tai į rajoninį laikraštį. Netrukus patikrinti atvažiavo redakcijos skyriaus vedėjas Vytautas Baltakis. Faktai pasitvirtino šimtu procentų. Savo talentinga ranka dar papildė, pagražino ir išspausdino. Šeštadienį nueinu į šokius Antalieptės „kultūrnamyje“. Vos spėju pašokdinti technikumo moksleivę, prieina stambus, dvimetrinis skaityklos vedėjos kavalierius, paima už pakarpos, išsiveda laukan ir palydėdamas žodeliais: „pizduk, čia tau už rašinėjimus“, permeta per tvorą. Po tokio „įvertinimo“ ilgai nedrįsau rodytis šokiuose. Kiek atsimenu, tai buvo 1961 metai. Nuo tada save laikau rimtu Zarasų rajoninio laikraščio bendradarbiu“, – prisimindamas šypsosi Vytautas.
„Pamenu, kaip grįžęs po karinės tarnybos namo, norėjau tapti etatiniu tuometinės „Tarybinės žemės“ bendradarbiu. Pasitiko mane redaktorius Antanas Matiukas, pasidžiaugęs sugrįžimu, palinkėjo ir toliau rašyti, tačiau į darbuotojus nepriėmė: „Negaliu, Vytautai, per mažai mokslo turi“, – sakė. Nukabinęs nosį grįžau namo, bet netrukus išvažiavau į Vilnių, mokiausi statybų inžinieriumi“, – savo kūrybos pradžia dalijasi žymus kraštotyrininkas, iki šiol saugantis Zarasų rajono laikraščio redaktoriaus Antano Matiuko, darbuotojų Genovaitės Kazlauskaitės, Liucijos Guzejevos, Onos Kačkienės, Danutės Pulokaitės, Vytauto Baltakio, Jono Kvedaro, Valdo Šerėno ir kitų laiškus su patarimais, pamokymais, palinkėjimais, sveikinimais. „Žodžiai jų laiškuose – tai mano tobulėjimo pakopos. Visi sakiniai tokie nuoširdūs, geranoriški“, – kalba pašnekovas, ne tik saugantis laiškus, bet ir besididžiuojantis, kad gyvenimo kelyje pažinojo jų autorius, kalbėjo, įsiminė jų veidus ir žodžius.
Su entuziastais ir bendraminčiais
„1970–1975 metais šalyje vykdoma melioracija skaudžiai palietė visus. Atsimenu, kaimyniniame Lundiškių kaime viengungiai Budriai prie miško pasistatė namus, užveisė sodą. Po dešimties metų pastatus melioracija nugriovė, o sodas pamiškėje liko. Senukai Budriai, kasmet pavasariais atvažiuodavę į savo gimtinę, ilgai sėdėdavo po žydinčiomis obelimis, kol vienas iš jų tame sodelyje ir mirė. Kai naikino gimtąją sodybą Berniškėse, mama verkė: „Su medeliais ir mane iš čia išrovė...“ Skubėdamas padariau keletą nuotraukų, po to dar keletą dešimtmečių vasaromis su mama atvažiuodavome į buvusią sodybvietę ir dalindavomės prisiminimais. Nors taip malšinome praradimų skausmą“, – kalba Vytautas.
Vytautas atvirauja ir džiaugiasi, kad 1975 metais likimas suvedė su išskirtiniu žmogumi – humanitarinių mokslų dr. Kaziu Račkausku (1935–2021), 1971–1990 metais dirbusiu Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoju ir pirmininku, nusipelniusiu kultūros švietimo darbuotoju. Jame pleveno tokia Tėvynės garsinimui sklindanti šviesa, kad negalėjo atsistebėti tokiu pasišventimu ir pasiaukojimu. Pats be poilsio dirbo, ir kitus atkakliai kvietė ieškoti būtovės slėpinių. „Mielas Kazimierai, – sakydavau, – tokie šviesuliai, kaip Jūs, sužimba kartą per šimtmetį. Mirė Maironis, Salomėja Nėris, – dar iki šiolei negimė jų lygio asmenybės“. O Jis, visai praradęs regėjimą, paskutinius metus gyvendamas Antavilių globos namuose, iš pensijos samdė studentus ir tvarkė perduoti saugojimui archyvui turtingą tautotyros rankraštyną, pabrėždamas: „Niekas neturi dingti, skubu. Aš jau ne šios žemės gyventojas. Ateis kiti, suras mano palikimo pėdas, gal dar atkakliau garsins Tėvynę“.
„Į Amžinybę išeinantys senoliai su savimi išsineša kaimų istorijas. Su jais laidojame padavimus, dainas, prisiminimus. Jaunimas blaškosi po užsienius, jų nedomina giminės praeitis ir žodis KRAŠTOTYRA jiems greitai taps nesuprantama sąvoka. Valdžios paniekinantis požiūris į krašto istoriją, – dar vienas kirtis mūsų praeičiai. Ar ilgai be valdžios palaikymo pajėgs pavieniai entuziastai nešti sunkią, bet labai reikalingą Tėviškės pažinimo naštą?“ – retoriškai kalba Vytautas, akcentuodamas dr. K. Račkausko veiklos platumas: Atgimimo metais su bendraminčiais atgaivino dar 1919 metais Tado Daugirdo pradėtą steigti Tėvynės pažinimo draugiją, 1989 metais įsteigė vieną pirmųjų naujos epochos tautos paveldui skirtą „Gimtinės“ laikraštį, mokslinės krypties leidinį „Tautotyros metraštis“ (išėjo 4 tomai). Paskelbė daugiau kaip 2000 straipsnių, išleido 40 knygų ir brošiūrų. Jau sirgdamas, prarasdamas regėjimą išleido knygas: „Nepriklausomos Lietuvos mokytojai“ ir už paskutines santaupas „Lina – tarp Žemės ir Dangaus“ (apie žmoną pedagogę ir redaktorę Liną Želvytę-Račkauskienę.
Kraštotyros klodus bevartant
„Tėviškės pažinimo pradai, vėliau subrendę į platesnę sąvoką – kraštotyra, – manyje pradėjo bręsti dar prieš tarnybą armijoje. Pirmieji klausimai mamai apie jos giminę, greitai peraugo į platesnius klausimus kaimynams: kada pastatytas jų namas, kas buvo dailidės ir stogdengiai, kokiais vardais vadino kalnelius, pievas, laukus, miškelius. Viliojo piliakalniai savo mitologiniu paslaptingumu, užrašydavau Mieželių, Alaunių, Balio Stasiulionio ir kitų pasakojimus apie juos. Visa tai sugulė į pirmąją mano knygelę „Papasakok apie Antalieptę“ (1995), – dėsto Vytautas, dar jaunuolis būdamas, supratęs, kiek svarbu išsaugoti praeities žinias ateinančioms kartoms.
„Kraštotyros klodai gilūs ir įdomūs. Čia reikia atkaklumo ir pasišventimo, norint iš užmaršties atkovoti tai, ką ji neteisėtai pasiglemžė. Visos dvidešimt išleistų knygų – tai tūkstančiai archyvuose peržiūrėtų bylų, susitikimų su aprašomų kaimų ir gyventojų giminėmis ir ainiais. Aš – ne rašytojas, aš – atradėjas; ir tie atradimai mane dvasiškai turtina. Giliausius atradimo klodus pasiekiau, rinkdamas žinias knygai „Išginti į užmarštį“ apie 1863–1864 metų sukilimo tremtinius į Užvolgį nuo Dusetų ir Užpalių“, – teigia Vytautas, spaudai parengęs jau 21-ąją knygą „Po Stalino pjautuvu ir kūju“.
Ši knyga – pasakojimai apie Lietuvos piliečius, pasilikusius gyventi sovietinėje Rusijoje po 1917 metų, jų išgyvenimai per badmečius, blokadą, karus ir tragišką baigtį 1937–1938 metais.
Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos gretose
„1995 metais išleidus pirmąją kraštotyrinę knygutę „Papasakok apie Antalieptę“, mane pastebėjo prieš keletą metų atkurtos Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas Bronius Jauniškis, pasiūlė įsilieti į sąjungos gretas. Šešiolika metų (iki 2014 metų su nedidele pertrauka) buvau pirmininku; rinkdavomės į naujų knygų aptarimus, įvairiose vietovėse organizuodavome literatūrines popietes, sveikindavome jubiliatus“, – prisimena V. Indrašius, žinyno „Lietuvos Nepriklausomieji rašytojai“ (1998) sudarytojas.
„Nors pats negaliu vertinti, kaip man sekėsi šiose pareigose, tačiau LNR sąjungos valdybos apdovanojimai liudija už mane“, – teigia V. Indrašius, apdovanotas S. Bataičio (1999) ir mecenatės dr. Nijolės Bataitytės-Glaže literatūrinio fondo (Los Andželes, JAV) premija (2012), 2013 metais suteiktas LNR sąjungos Garbės nario vardas, pelnyti du padėkos raštai.
„Kartais pagalvoju; gerai kad mane nuo eilėraščių „nuviliojo“ kraštotyra. Neturiu tiek talento, kad būčiau greta Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno, Anzelmo Matučio ir kitų. Būti minčių dėliotoju į eilėdaros rėmus, – paguoda nebent tik pačiam sau“, – prisipažįsta V. Indrašius ir patikina, kad kraštotyra – nesibaigiantys lobynai.
10 tomų leidinys
„Meilė tėviškei, kraštui, Lietuvai – kiekvieno lietuvio pilietiškumas. Jeigu asmenybė bręsta be pažintinės meilės savo kraštui, tai tolygu netvirtai augančiam medžiui, – užgriuvę netikėtumai, svetima ideologija greitai pakerta jo įsitikinimus“, – mintija V. Indrašius, kuris 1999 metais su Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos Vilniaus skyriaus nariu, Vyčio kryžiaus ordininku, pulkininku Stasiu Kneziu (1948–2011) parašė ir išleido knygą „Laisvės saulei tekant“, pasakojančią apie Zarasų krašto išvadavimą nuo bolševikų.
2002 metais Vytautas Indrašius buvo pakviestas prisijungti prie Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos. Šios sąjungos vadovai Vytautas Jasulaitis ir Vytautas Zabielskas turėjo kilnų tikslą – rinkti duomenis ir išleisti daugiatomę enciklopediją „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953 m.“ Iš įvairių archyvų ir privačių asmenų kolekcijų buvo surinkti duomenys apie visus prieškario Lietuvos kariuomenės karininkus ir partizaninės kovos vadovus, kuriems suteikti karininko laipsniai. 2015 metais išleistas paskutinis, jau 10-tas tomas. V. Indrašius, labai mėgstantis „apsigyventi“ archyvinėse bylose, buvo šio leidinio redkolegijos narys ir vienas iš autorių.
V. Indrašius prisimena: „Krašto apsaugos ministerijos klerkai juokėsi iš mūsų sumanymo, ar gali civiliokai atlikti moksliniam institutui prilygstantį darbą, todėl pradinio finansavimo neskyrė. Tačiau mes dirbome atkakliai. Kai išleidome tris tomus, šį darbą norėjo perimti ir tęsti su Krašto apsaugos ministerijos autoryste. Kategoriškai atsiribojome nuo jų ir vieni išleidome pilną 10 tomų leidinį. Didžiuojamės šiuo leidiniu, kuriuo dabar naudojasi ne tik istorikai, bet ir pati Krašto apsaugos ministerija. Tiesa, šį kruopštų titanišką darbą įvertino KAM valdininkai: gavau medalį „Už nuopelnus“ (2018).
Ieškoti, surasti ir aprašyti
„Mano kraštotyrinių paieškų devizas: „Ieškoti, surasti ir aprašyti“, – šypsosi geros akys, nepavargstančios nuo tūkstančių archyvinių bylų peržiūrų... ir vardija pastarųjų metų atradimus: „Gyveno mūsų krašte uteniškiai poetai Antanas Vilutis (1906–1964) nuo Užpalių ir Antanas Zabulionis (1911–1976) nuo Vyžuonų, tarpukaryje aktyviai bendradarbiavę spaudoje, išleidę po eilėraščių knygą. Bet... A. Vilutį likimas nubloškė į Argentiną, o A. Zabulionio talentą užslopino tremtis – 1945 metais išvežtas į Vorkutą. Užgeso poezijos žvaigždyne poetai, visi juos pamiršo. Suradau jų anūkus, atkūrėme biografijas, ir teisėtai vėl sušvytėjo.
Iškili surdopedagogė Milda Pošytė, dabar gyvenanti Utenoje, kilusi iš Baibių kaimo (Zarasų r.), keturiasdešimt metų dirbo Vilniaus kurčnebylių mokykloje – internate, buvo mylima ir vertinama. Išleido tris vadovėlius, skirtus kurčiųjų kalbos ir tarties mokymui, kraštotyrines knygas: „Baibiai“ ir „Skeldos“. Senokai netekusi regėjimo, gyvena vienatvėje su savo mintimis ir mintyse... dėlioja eilėraščius. Ryte juos užrašo socialinė darbuotoja, arba paskambina man. Taip paruošiau spaudai jos knygutę „Nutildytų balsų sonetai“ (2023)“, – besidžiaugiantis, kad nepelnytai užmiršta pedagogė vėl gyvena su mumis.
„Detektyvo vertas kitas atradimas: istorikas ir kolekcionierius Vilius Kavaliauskas rinko žinias ir išleido septyntomį žinyną „Lietuvos karžygiai“. Tuomet neradome jokių žinių apie Klaipėdos atvadavimo karžygį Povilą Ušacką (1900–1977). Supratome, jog taip negali būti, – žmogus, apdovanotas Vyčio kryžiumi, o prasmego nežinion, – savo svarstymais dalijasi kraštotyrininkas, jausdamas, kad tokiomis pavardėmis gyventojų būta Utenos ir Zarasų apskrityse, visą savaitę Istorijos archyve vartė bažnytines bylas. „... tąkart skridau tarsi ant sparnų. Mano surastas karžygys Povilas Ušackas, gyvenęs Imbrado apylinkėje, užauginęs septynis vaikus, palaidotas Stelmužės kapinėse“, – džiugesiu švytinčios akys išduoda, kad kraštotyrininkui buvo labai svarbi išnarpliota mįslė.
„Visos istorijos, jeigu jos žadina kilnius jausmus, atitolina nuo žmogaus ir Tautos nelaimes ir karus, yra šviesios ir būtinos“, – garbaus žmogaus lūpose skamba tautos išmintis.
Negrįžusių tėviškėnų švytėjimas
„Negrįžusių tėviškėnų švytėjimas“, – tokiu pavadinimu dar šiais metais pasirodys kraštotyrininko Vytauto Indrašiaus knyga. Apie ką ši 22-oji?
„Tai archyvinės atodangos apie Užpalių krašto: Degesių kaimo Dulkių, Kaniūkų kaimo Miškinių ir Sirvydžių, Satarečiaus kaimo Kaunelių, Kairionių kaimo Pimpių – inteligentiškas šeimas, išėjusias iš šiaudinių trobelių į platųjį pasaulį ir palikusias ryškius pėdsakus Lietuvos, Rusijos ir Amerikos šalyse. Nors šių šeimų šviesuoliai net amžinam poilsiui nesugrįžo į gimtinę, tačiau jų švytėjimas prasiskverbia pro dešimtmečių tamsą ir pasiekia mūsų dienas“, – liudija Vytautas.
„Archyvinės atodangos ir aprašomų asmenybių palikuonių atsiminimai persipynė į vientisą keturių šeimų istoriją, kuri kaip nuglūdintas brangakmenis nušvito įvairiomis spalvomis, nušviesdama seniai iš gimtųjų sodybų išėjusius ir nesugrįžusius tėviškėnus. Toji negailestinga užmarštis taip greitai viską pasiglemžia, ir taip greitai viską ištrina iš šeimų atminties, kad negali atsistebėti. Kai archyvinius atradimus ir giminių atsiminimus sudėliojau į vientisą istoriją, palikuonys stebėjosi: kiek daug jie nežinojo, kokie šviesūs žmonės buvo jų giminėje ir, kad nuo tos jų giminės šviesos jie patys tapo dar šviesesni“, – pasakoja kraštotyrininkas apie šeimą, kurią tvirtais giminystės saitais saisto Degesių kaimo gyventojo Gaspero Dulkės dukros: Teresė Dulkytė (1846–1930) buvo Satarečiaus kaimo ūkininko Jono Kaunelio žmona, jos sesuo Barbora (1842–1905) – Kaniūkų kaimo ūkininko Pranciškaus Miškinio žmona; Barboros Dulkytės – Miškinienės dukrą Kotryną vedė turtingas Kairionių kaimo gyventojas Aleksandras Pimpė (1849–1939). Šios turtingai gyvenančios inteligentiškos šeimos turėjo galimybę vaikus leisti į mokslą, kuris atvėrė jiems kelius į aukštumas – tapo pasižymėjusiomis asmenybėmis: gydytojais, dvasininkais, mokytojais, karininkais, iškiliais valdininkais.
Išginti į užmarštį
„Aukščiausias žmonių dvasinis ir patriotinis pakilimas buvo tarpukaryje ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pradžioje. Gyvename nepriklausomoje Lietuvoje daugiau nei 30 metų, bet jaučiu, kaip Tautos dvasinį ir patriotinį pakilimą ir kultūrinį paveldą slopina į valdžią sulindusios žemo intelekto asmenybės, neturinčios kilnių tikslų, nemokančios žadinti Tautos, tik patys aklai tarnaujantys savo interesams. Suprantama, kad dalis žmonių susvetimėjo, nutolo nuo idealizmo, užsidarė savyje“, – dėsto pašnekovas, kuris nuo 2010 metų vasarodamas Utenos krašte, aktyviai įsitraukė į šio krašto visuomeninę kraštotyrinę veiklą.
Išleistoje istorinėje knygoje „Išginti į užmarštį“ surinkti duomenys apie 1863–1864 metų sukilimo tremtinius nuo Užpalių ir Dusetų; įamžinta 11 Užpalių krašto kaimų su gyventojais; o su pedagogu Giedriumi Indrašiumi surinkti vertingi duomenys apie užpalėnus, 1918–1922 metų Nepriklausomybės kovų savanorius; talkinta renkant duomenis dvitomei monografijai „Užpaliai“ (2013) ir jai pateiktos septynios publikacijos.
Kraštotyrininkas džiaugiasi: „Užpalėnai – pastabūs piliečiai, įvertindami indėlį į krašto garsinimą ir aktyvų bendradarbiavimą“ 2022 metais suteikė Užpalių krašto Garbės piliečio vardą.
Ir visgi, anot Indrašiaus, „Kraštotyra nėra hobis, tai yra gilus pašaukimas. Tokį darbą atlieka tik fanatikai su giliu dvasiniu pašaukimu, šiam darbui aukodami visą save. Gal todėl Dievas ir skyrė kiekvienam Lietuvos kampeliui tik po tris keturis entuziastus, kurie atrastas žinias su dideliu vidiniu pasitenkinimu išdalina kitiems.“
Ne veltui Vytauto bendramintis bičiulis rašytojas a. a. Aloyzas Urbonas viename akrostiche stebėjosi: „Tomų tomai laužia net lentynas, ir nėra ten knygos paskutinės... Kiek dar bus – tiktai Dievulis žino“.
Nyksta lietuviškumas
„Auksas, be abejo, naudingas, bet doras, veiklus ir mylįs savo tėvynę žmogus yra daug vertesnis už auksą“, – sakė Abraomas Linkolnas, 16-asis JAV prezidentas, sėkmingai valdęs JAV pilietinio karo metu, sugebėjęs išsaugoti šalį ir panaikinti vergovę.
„Man atrodo, kad su išeinančiais senoliais iš bažnyčių ir iš žmogaus išeina ir tikėjimas. Atsiranda kitoks tikėjimas, europietiškai svetimas, nemielas mūsų lietuviškam dvasingumui. Su vyresnės kartos tautiečių išėjimu į Amžinybę nyksta ir lietuviškumas, menkėja lietuvių kalbos žavesys, gilėja atotrūkis nuo kraštotyros. Negirdėti, kad mokyklose būtų ugdomas patriotizmas, mokiniams diegiama meilė ir pasididžiavimas savo šalimi ir savo tauta... Vis dažniau braunasi mintis, kad mes daugiau nebeturėsime A. Brazausko ir V. Adamkaus prezidentavimo laikų inteligentiškumo, o tik besiriejančius ir Lietuvą niekinančius juokdarius“, – garsiai mąsto Žmogus, savo Pašaukimui dovanojęs daugiau nei 50 gyvenimo metų, galintis lyginti, nagrinėti skirtingų kartų vertybes.
Virš 30 metų praėjo, kai Sąjūdžio pažadinta tauta nusikratė svetimųjų jungą. Ar mes tapome laisvesni ir savarankiški? Indrašiaus nuomone, „laisvesni – taip, bet protingesni – ne, nes į valdžią braunasi menko intelekto „bukulaurai“, darkantys lietuvių kalbą, keičiantys konstitucijos pagrindus savo interesams, niekinantys bei cenzūruojantys tuos, kurie jiems nepritaria. Net mūsų Tautos poetai, rašytojai, kultūros ir meno eruditai jiems darosi nepakenčiami, nes jie mylėjo Lietuvą, rašė Lietuvai ir garsino Lietuvą. Jie nedarkė lietuvių kalbos, negriovė Tautinės mokyklos pagrindų.“
„Jeigu būtų su mumis poetas Sigitas Geda, vieną savo eilėraštį TIKRAI perfrazuotų TAIP: „Buvau į Lietuvą atėjęs, Ten siaučia europiniai vėjai, nuo jų širdis man suledėjo. Prie lovio lindo ir kriuksėjo sugyvulėjusi valdžia“, – patikina žinomas kraštotyrininkas ir priduria, jog „pastarąjį dešimtmetį demokratija silpnėja. Ji ir negali būti kitokia, neturint tautiškai stabilios valdžios“.
Skaudžiausias faktas
„Visi gyvenimo keliai, klystkeliai ir išgyvenimai vertingi ir reikalingi, – netgi tarnyba kariuomenėje; išmokė įsijausti į kitų tautybių žmonių charakterius, užgrūdino fiziškai ir morališkai – perpratau kitataučių savybes (jos nėra blogesnės už mano tautiečių). Rinkdamas duomenis straipsniams, išvažinėjau Rusiją iki Uralo kalnų. Niekad ir niekas neniekino, kad esu lietuvis, nuoširdžiai sutikdavo, apnakvindavo, išsipasakodavo ir kaip savą išlydėdavo į kelią. Po 2014 metų padėtis pradėjo keistis...
Man skaudžiausias įsimintinas faktas, – nuo Ukrainos atplėštas Krymas ir Putino pradėtos žudynės Ukrainoje“, – patikina Vytautas.
Aukštaitiškas formatas, Nr. 99, Projektas „Kartos“
Prierašai po nuotraukomis:
1. Vytautas Indrašius su mama ir sesutėmis Norvaišiuose 1951 metų rugsėjo mėnesį.
2. Vytautas Indrašius (dešinėje) su tarnybos draugais Stasiu Kulboku ir Vaclovu Mažeika Archangelsko srityje. 1964 metų birželio mėnesį.
3. Vytautą Indrašių už trilogiją „Antalieptės kraštas“ apdovanoja Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininkas Vladas Buragas, 2013 metais.
4. Pirmasis Vytauto Indrašiaus kūrybinės veiklos pažymėjimas, 1961 metai.
5. Vytautas Indrašius su žurnalistais Donatu Čepuku (centre) ir Viliumi Kavaliausku 2007 metais.
6. Vytauto Indrašiaus ekslibris.
