Skubiai ardo CK sekretoriaus kampelį
Kartu su sovietiniais paminklais mūsų šalyje pagaliau griūva ir muziejų ekspozicijų kampeliai, skirti sovietiniams veikėjams, kolaboravusiems su okupantais ir padėjusiems vykdyti sovietizaciją. Iki šiol tai buvo pakenčiama teigiant, kad tai mūsų istorijos dalis. Tačiau karas Ukrainoje parodė, kad tą istorijos dalį reikia ne atminimo kampeliais ir paminklais rodyti.
Iniciatyvą parodė Rokiškio krašto muziejus: skubiai ardoma jo padalinyje, Kriaunų etnografijos muziejuje, ilgus metus buvusi pa-roda apie iš šio kaimo kilusį pirmąjį CK sekretorių Petrą Griškevičių.
„Jokių daiktų, menančių tą asmenį, nuo šios gegužės Kriaunų padalinyje neliks nė kvapo“, – užtikrino muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė.
Kriaunų muziejininkė Vijolė Apuokienė sakė, jog ir anksčiau nuolat atsirasdavo lankytojų, besipiktinančių P.Griškevičiui skirtu kampeliu, esą kam čia reikia sovietmetį propaguoti?
Muziejininkei nuolat tekdavę pasijusti nejaukiai ir teisintis, jog tas veikėjas, kaip ten bebūtų, susijęs su šio krašto istorija.
Gražieji kuparai netušti
Visi kiti Kriaunų muziejaus eksponatai – tikrai mieli ir malonūs kiekvieno lankytojo širdžiai.
Muziejus įsikūręs pačiame kaimo viduryje stūksančiame dideliame akmeniniame name. Jame sukaupta per 12 tūkstančių eksponatų.
Žiūrovų daugiausia sulaukia vasarą. Pasak V.Apuokienės, vos už 2 kilometrų yra Sartų ežeras, kelias prie jo veda per Kriaunas. Kai tik pasipila poilsiautojai, ir muziejaus durys neužsidaro. Pavienių lankytojų yra ir kitu metų laiku.
Anot muziejininkės, dvejus metus trukusi pandemija šiek tiek pakeitė lankymo ritmą – anksčiau ekskursijos atvykdavo autobusais, o prasidėjus ribojimams daugiau ėmė lankytis pavienės šeimos. Nebeliko žiūrovų iš Latvijos, sumažėjo ir mokinių ekskursijų.
Pažiūrėti čia tikrai yra į ką. Ekspozicijos išdėstytos per du aukštus.
Pirmajame – įvairių to krašto amatininkų darbo įrankiai, namų apyvokos daiktai, ūkio rakandai. Įrengta XX amžiaus pradžios kaimo trobos interjero dalis.
Antras aukštas daugiau skirtas kilnojamoms parodoms.
V.Apuokienės lydimi žvalgomės po sales. Pirmiausia akys stoja ties didžiulėmis kraičių skryniomis, išrašytomis mėlynais šioms vietoms būdingais piešiniais ir augaliniais ornamentais.
Muziejininkė paaiškina, kad skrynios su pusapvaliais dangčiais vadintos kuparais, jos buvusios brangesnės. Esančios muziejuje atgabentos iš Zarasų krašto. Du kuparai, aiškiai matyti, dirbinti to paties meistro, ant jų ir datos išskobtos: 1873 ir 1883 metai. Kiti nedatuoti.
Visi gražieji kuparai netušti, prikrauti namų audimo lininių gėrybių: staltiesių, lovatiesių, paklodžių, rankšluosčių.
Virš kuparų specialiuose stenduose kabo audiniai, aukštaitiškų raštų lovatiesės. Šalia ir smarkokai sunešioti tautiniai drabužiai.
Tos drapanos priklausė vietinei Elenutei, buvo pačios moters austos ir pačios pasisiūtos.
„Matyti, kad gerokai padėvėtos, net suciravotos – sulopytos“, – aiškina specialistė.
Turi avilių ir net karstą
Tikras muziejaus lobis – itin kūrybingos kraštietės Anelės Ališauskienės kūryba, primityvistiniu stiliumi tapyti paveikslai ir šimtų eilėraščių rankraščiai.
„Toji močiutė iš Lukštinių kaimo buvo tikrai neeilinė, tūkstančius posmų prieiliavo. Rašė strazdeliškais motyvais, paprastai, ką kasdien matė ir jautė, tie eilėraščiai galėtų dainomis virsti“, – pasakoja muziejininkė.
Dalį paveikslų močiutė pati muziejui padovanojo, o kitus po jos mirties jau atnešė anūkas.
Įrankių ir buities rakandų skyriuje darbuotoja mums rodo keistą pailgą su dangčiu dėžę, panašią į karstą. Ne, neobliuotų lentų karstas yra tolėliau, pačiame pasienyje. Tokius kai kas kaime būdavo susikalę netikėtam mirties atvejui, laikė ant aukšto. Tik karstas neeksponuojamas matomiausioje vietoje, nes, anot muziejininkės, kai kuriuos lankytojus šokiruoja.
O mums rodoma dėžė – senovinis bičių avilys. Kitas medų nešančių vabzdžių namas irgi šių dienų žmogui nematytas: apvalus, supintas iš ežero nendrių.
Nesuskubo užrašyti istorijų
Užverčiam galvas aukštyn, o ten kabo keisti, ant apvalių formų užtempti tinklai, vadinami venteriais. Jie irgi šio krašto buities ir veiklos atspindys.
Palydovė pasakoja, kad žvejyba šiame krašte daugiausia užsiėmė rusai sentikiai, čia atkakę prieš 300 metų, kai bėgo nuo persekiojimų už tikėjimą.
Pačiame salės gale tradicinės senosios kaimo trobos vaizdas: lova, spinta, stalas, lopšys, nuo lubų nutįsęs šniūras su žibaline lempa.
Ji ypatinga, fabrikinės gamybos, šonuose turinti kelis sparnus iš skirtingo metalo. Esą kai liepsna tuos lakštelius įšildydavo, jie imdavo judėti ir varinėti įkaitusį orą, tuo pačiu pagamindavo šiek tiek elektros energijos, kurios užteko radijo imtuvui. Tam reikalui prie lempos buvo du gnybtai.
Anot muziejininkės, nebėra aišku, iš kur kai kurie daiktai atkeliavo, kam anksčiau tarnavo.
„Ne visi eksponatai turi savo istorijas, juos renkant nesuskubta užrašyti, o paskui neliko savininkų, nebebuvo kas papasakoja“, – sako ji.
Taip pat nėra žinių, kada kuris baldas padarytas.
„Žmonės baldus darė sau, nerūpėjo metus įrašyti, buvo svarbu, kad būtų tvirti ir patogūs, tarnautų kelioms kartoms. Ir tarnavo. Kaimiečiai buvo labai taupūs, ekonomiški, niekam nedavė prapulti be naudos: nei siūlo galeliui, nei šiaudo šmoteliui“, – pasakoja apie ankstesnių gyventojų įpročius.
Atminčiai liko tik komendanto rankinė
Antrame aukšte stendas su rankinukų kolekcija.
Pasak V.Apuokienės, kartais žmonės į muziejų atnešdavo po kokią seną rankinę. Buvo namie siūtų, smetoninių laikų fabrikinių, egzempliorių iš pokarinio laiko.
Su anksčiau dirbusia muziejininke Danguole Žukauskiene juodvi apsižiūrėjo, jog rankinukų prisikaupė nemažai, galima daryti jau ir parodą. Dar vietinių moterų paprašė po palėpes pasirausti, gal ką iš močiučių palikimo rastų.
Įdomesni iš sukauptos kolekcijos eksponatų yra medinė mokinio skrynelė ir rekrūto dėžė.
Muziejininkė rodo kuklią juodą rankinę su sagtele. Ji kokybiška, su trumpa rankena, bet išvaizda kaip ir niekuo nepatraukia.
Įdomiausia – tos rankinės istorija. Pirmojo pasaulinio karo laikais vokiečių komendantas iki ausų įsimylėjo vietinę merginą. Ko tik nedarė jos dėmesiui patraukti, visokias dovanas nešė. Toji rankinė ir buvo viena iš mylimajai įteiktų dovanų, ano meto supratimu gan prabangi.
Muziejui tą aksesuarą padovanojo komendanto nusižiūrėtosios sūnus, jam buvo jau per 80-imt metų. Jis papasakojo, kad mama kitatautį visgi atstūmė, ištekėjo už lietuvio.
Išmesti buvo gaila, tad muziejui dovanojo
Pirmame aukšte skirta vietos ir pirmajai šio muziejaus darbuotojai bei eksponatų rinkėjai Algimantai Raugienei, garsėjusiai Kriaunų raganos vardu.
Muziejaus gyvavimas skaičiuojamas nuo 1987 metų. A.Raugienė čia atvyko anksčiau, jai buvo įteikti raktai nuo tuščio pastato ir liepta rasti eksponatų, kad užpildytų muziejaus lentynas.
Moteris rinko viską, ką tik pavykdavo iš apylinkių gyventojų gauti, važiavo per kaimus ir vienkiemius.
„Žmonės gyveno sėsliai, tuose pačiuose namuose kur proseneliai, seneliai ir tėvai, naudojo jų turėtus daiktus. Kas nebetiko ar moraliai paseno, nekilo ranka išmesti, dėjo ant aukštų ar į sandėliukus. Daug visko per metų metus prisikaupė. Kad ir nebereikalinga, o išmest gaila, todėl, kai buvo pasakyta, jog senienos renkamos muziejui, visi noriai jas atidavė. Juk gera žinoti, kad daiktas nedings be pėdsako“, – pasakojo V.Apuokienė.
Ir pasitaiko, kad užėję lankytojai su pasididžiavimu parodo vieną ar kitą savą rakandą, atkeliavusį iš jų namų.
Dvaro – nė pėdsako, tik vienas baldas išliko
Kriaunų muziejui gyventojai yra dovanoję ir kelis anuomet prabangiais buvusius bufetus. Du jų stovi muziejininkų kabinete, tebetarnauja kaip baldai.
„Tas su vitražais atvežtas iš Kauno, sakoma, kad priklausė Kriaunose gyvenusiems žydams. O kitas, su atlenkiamu dangčiu, buvo virtuvės baldas, vadintas kredansa. Moteris, kuri jį atidavė, sakė, kad atlenkus dangtį pasidarydavo lyg ir stalelis, ant jo laikydavo duoną. Dabar bufetuose mes laikome dokumentus“, – pasakoja V.Apuokienė.
Gražiausias bufetas eksponuojamas salėje, kadaise jis priklausė nebesančio Kriaunų dvaro šeimininkams. Dvaro nė pėdsako neliko, prieš dešimtmetį nugriovė paskutinę dvaro žymę – labai aukštą kaminą, o štai baldas išgyveno.
Pasak muziejininkės, dvaras ėjo iš rankų į rankas, vienu metu jis priklausė Riomeriams.
„Bufetą smetoniniais laikais pardavė iš varžytynių, jį nupirko ūkininkas savo dukrai kraičiui, sumokėjo 100 litų. Baldas tarnavo ilgus metus, tos jaunamartės vaikai jau paseno, anūkai irgi nebe piemenys“, – pasakoja.
Prieš 6 metus su muziejininkais susisiekė pusamžis vyriškis iš Vilniaus. Jis pasakė, kad nori atvežti muziejui senelės bufetą, nori, kad baldas grįžtų ten, iš kur iškeliavo.
Raganos garbei rodys raganų kolekciją
Toliau mus lydi muziejininkas Gytis Gruzdas. Pasak jo, ekspozicijoje ypač vertinga kaimo išradėjų kolekcija: mašinos linų sėmenims malti, sėmenų aliejui spausti, kojomis minamos kalvio dumplės, XIX a. pabaigos kopūstų pjaustymo mašina, keltuvai, bulvių tarkių ir sulčių spaudimo įrenginys, spąstai ir dar daug įvairių savadarbių agregatų.
„Jie ir dabar kuo puikiausiai veiktų. Skirtumas nuo naujoviškų, kad didžioji dalis detalių medinės, paskui gi viską ėmė iš geležies daryti“, – šypsosi vyras.
Rudenį muziejus švęs 35 metų gyvavimo jubiliejų, ta proga ruošiamasi surengti parodą muziejaus įkūrėja laikomos A.Raugienės garbei. Ji dabar gyvena netoli Pandėlio pas dukterį.
„Ji ne tik muziejininkė buvo, garsėjo kaip ypatingų galių turinti asmenybė, save vadino ragana, išsiburti pas ją važiavo žmonės iš visos Lietuvos. Ji rinko visokias raganas – siūtas, lipdytas, siuvinėtas. Tą kolekciją padovanojo muziejui. Ekspozicijoje ir jas rodysim“, – pasidalijo artimiausiais planais.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Sovietmečiu šis namas ruoštas muziejui, kuriame daug vietos turėjo būti skirta P.Griškevičiui, dabar čia etnografijos muziejus.
2. Iš šios ekspozicijos matyti, kad mūsų protėviai buvo nagingi ir kūrybingi, patys gaminosi įvairiausius rankų darbą palengvinančius įrenginius.
3. Rankinių kolekcijoje yra ir eksponatas, liudijantis meilės be atsako istoriją.
4. Taip kadaise atrodė miegamasis dažno gyventojo troboje.
5. Akį traukia Rokiškio kraštui būdingais raštais išpaišytos kraitinės skynios, čia vadintos kuparais.
6. Iš dvaro nupirktas bufetas, pabuvęs kraičiu jaunamartei, stovėjęs namuose sostinėje, vėl grįžo į Kriaunas.
7. Muziejuje yra ir kampelis M.Riomeriui, jame – žymiojo teisininko stalas ir daiktai iš jo namų aplinkos.
8. Šie baldai, molio puodynės ir kanklės į muziejų atkeliavo iš aukštaitiškos ūkininkų trobos.
9. Karo laikų eksponatai, primenantys apie šiuose kraštuose veikusius partizanus.
10. Pirmoji muziejaus vadovė A.Raugienė gausybę eksponatų surinko pati.
11. Praėjusią savaitę Kriaunų muziejuje dar kabojo CK sekretoriaus portretas, dabar jo nebeliko.
12. Vietinio talento A.Ališauskienės tapyti primityvistiniai paveikslai yra tikras muziejaus lobis.
13. Muziejininkai G.Gruzdas ir V.Apuokienė gali valandų valandas pasakoti čia esančių eksponatų istorijas.
A.Švelnos nuotraukos
